Jau netrukus pasirodysiančiame almanache „Žurnalistika” bus daug įžvalgų ir pamąstymų apie žurnalisto profesiją ir jos likimą spaudoje. Ne žiniasklaidoje, o spaudoje. Ir šiame kontekste nejučia dar kartą nutariau perskaityti Deivido Rendelo dar prieš 15 metų išleistoje knygoje „Universalus žurnalistas” išsakytas įžvalgas.
Optimistas jis. Ir man tai patinka 🙂 Tai įkvepia 🙂 Nes gerų visada reikia. Tad belieka tiek nedaug – būti geru 🙂
strong>Laikraščių pasitikėjimą savimi galima atkurti, nes jis niekada neturėjo būti prarastas. Artimoje ateityje elektroninės priemonės ir toliau plis, televizijos kanalų skaičius didės, ateis tiesioginės kompiuterinės vaizdo sistemos, internetas, bus lengviau prieinamas ir didesnis priemonių, konkuruojančių su spauda, skaičius, skaitytojai ir reklamuotojai turės vis daugiau alternatyvų laikraščiams ir žurnalams. Įvyks tai ir dar daugiau.
<...>
Kad ir kaip jūs įsivaizduotumėte ateitį, geri žurnalistai turi šviesesnę ateitį už tuos, kurie dabar pranašauja mūsų išnykimą. Ar informacija ateina išspausdinta popieriuje, ar šviesolaidžiais, ar telefono linijomis, palydovais ar perduodant mintimis, kažkas turi ją filtruoti, tirti, tikrinti, klausti ir bandyti patikimai pranešti apie rezultatus. Ir kas tai ketina daryti? Universalus technologijos specialistas? Universalus biurokratas, universalus politikas, universalus verslininkas? Ar universalus žurnalistas?David Randall
„Universalus žurnalistas “ (1998)
Tiesa, kol kas nežinau, prie ko priskirti štai tokias žurnalistų paslaugas? Akivaizdu tik viena, kad tai gerokai universalesnės paslaugos nei galėjo pagalvoti prieš 15 metų Deividas Rendelas. Ir tikrai jis nerašė apie tokią žurnalistiką, iš kurios reikalaujama beveik profesoriaus supratimo už minimalią valytojos algą, kaip ne kartą yra siūlęs ir net dabar siūlo toks „Pūkas”.
O štai dabar, kaip, matyt, ir visada, kolegas turėtų įkvėpti dar ir nauji impulsai. Štai apie juos Delfi Pilietyje pavasarį rašė Laura Čiginskaitė:
„Rizika, rizika, rizika – jos yra kupinas žurnalisto gyvenimas. Drąsiai sakau, jog būti žurnalistu rizikinga, tačiau nerizikuoti yra dar rizikingiau, juk tuomet žurnalistika praranda dalį savojo žavesio.”
ŠS, jei viską žinai apie maisto gaminimą, eini į fabriką ir gamini viską pagal šabloną. Stabili alga, stabilus darbas.Tas pats ir su žurnalistika – kai galvoji, kad viską žinai, eini į žinančių žiniakslaidą ir varai į vienus vartus. Ir daug kam tinka.
Žinojimas konservuoja realybę, nes žinios visados vakarykštės. Rytų vienuolynuose yra sakoma: “žinantis miręs“. Pavyzdžiui, išankstinis žinojimas užblokuoja žavėjimosi, susižavėjimo jausmus. Apie meilę iš pirmo žvilgsnio gali pamiršti. Durys į naują irgi visažiniui uždarytos. Žinojimas gali paversti gyvenimą monotonišku konservantu. Kaip sakant kur be eini visur pasitvirtini savo teisybę, taip ir žinojau, taip ir maniau, ten nesąmonė nėra ko eiti, ten vienas per tą patį ir t.t. Todėl visažinis srebia teisybės košę. Gal norit paragauti teisybės košės? Ji teisinga, bet be gyvenimo džiaugsmingumo skonio.
Todėl yra sakoma, nežinojimas yra tamsa, o žinojimas dar didesnė tamsa.
Vis dar laukiu „sienos su ausimis”-t.y Artūro Račo,komentaro į Dainiaus pasiūlytą temą „Gera žinia žurnalistams – gerų tikrai reikės ir ateityje, t.y. jau dabar”.Kiek supratau,kad kol kas pasisakymų nebus,nes yra rimtesni darbai,kova su dundukais.O dundukų daug ir jų daugėja..(+ aš)
taigi kova nesibaigs.Ilgai.
Taigi faktas- kaip blynas,žurnalistų jau reikia dabar.O kokių? Mes nežinome.Žinoti ar nežinoti? Kas geriau? Puikus Mariaus klausimas.
Aš manau,kad jei jau „viską žinai” ,belieka tik numirti.Išsirenki dėžę išsimatuoji,atsiguli ir numiršti.O jei dar nori GYVENTI ar numirt nesigauna,tai gali sau leisti ir nežinoti 🙂 .Tai puikiai,Mariau,aprašei.Turi malkų ir pigai,bet kitamet su žinojimu,gali būti ir brangiau,nes galąsi kirvį ar samdysi skaldytojus..Bet gal ir geriau ,nes dar mažesnę kainą nuderėsi … 😀
Žinoti ar nežinoti? Kas geriau? 🙂
Kiekvienas norėtų, kad gyvenimas tekėtų pagal jo “panetkias“
Bet tuomet ir smegenų nereikia, tas, kuris įtiko geras žmogus, o kuris neįtiko blogas – automatiškai.
Bet kas norėtų gyventi pagal savo uošvienės “panetkias“?
Kiekvienas žmogus nėra pats sau priešas ir gyvena kaip jam atrodo geriau. Tai iš kur atsiranda konfliktai, abipusis atstūmimas?
Todėl, kad atsiranda tie, kurie išstato savo “panetkias“ kaip etaloną!
Panašiai kaip įsivaizduokite, kad jūs gyvenate uošvienės būte, kartu su ja. O jeigu kažkas neįtinka etalonui?
Tuomet prasideda kova, reikia atstovėti, išsaugoti savo etaloną!
Galima sakyti, kad tai beveik gyvybės – mirties klausimas, nes sugriauti žmogui jo etalonines“ panetkias“, tai tas pats, kad priversti jį gimti iš naujo. Bet, kad gimti iš naujo reikia pirmiausia nusinulinti su savo visomis etaloninėmis “panetkėmis“.
Kas nori tapti nuliu?
Priešingai, kiekvienas apie save yra užsiauginęs nuomonę, vienas įsivaizduoja esąs profesionalus apžvalgininkas, kitas žurnalistas, trečias politikas, ketvirtas dosnumo ir gerumo įsikūnijimas , penkta motina didvyrė , šeštas moralės ir etikos simbolis, septinto neįmanoma nukelti nuo scenos ir t.t.
Pavyzdžiui, A. Račas nepatvirtino savo publikacijose A. Ramanausko nuomonės apie save. A. Račas apie jį kitokios nuomonės nei A. Ramanauskas pats apie save. Atrodytų lyg ir menkniekis, normalu, kad kiekvienas turi savo nuomonę, bet deja… Etaloninė nuomonė! Turinčius etaloninę nuomonę atpažinsite iš agresyvumo. Tai nereiškia, kad jie puls jus mušti fiziškai, virtualioje erdvėje mušamasi žodžiais.
Vyksta etalonų kovos!
Primityvios žinoma, bet realios.
Kodėl primityvios?
Todėl, kad dažniausiai abi pusės naudoja vieną ir tą patį metodą, tai neigimas. Neigimo metodas!
Pavyzdžiui, “tiesos etalonas“ gina savo tiesą neigdamas melą. “Etikos, kultūros etalonas“ gina savo “panetkias“ neigdamas ne etišką, ne kultūringą. “Išminties etalonas“ gina savo išmintį neigdamas kvailumą, kvailius ir t.t. Neigimo metodo formos gali būti įvairios, bet esmė viena ir ta pati. Gynyba ir yra puolimas! O puolimas ir yra gynyba. Kas laimi? Abipusis atstumimas! Šeimoje ar draugystėje tai skyrybos, vieningame kolektyve tai jo skilimas ir t.t. O paskui savaime suprantama ir niekšybės, kas kam skaudžiau įgels ir apšiks.
Neseniai mačiau vaikams animacinę pasaką apie Raganą, kuri vaikščiojo po kaimą ir kiekvienam atskirai sakydavo: tu čia svarbiausias! Taip ji suskaldė vyravusią kaime vienybę.
Neseniai kaime su kaimiečiais pjovėm malkas, tai aš vienam, kuris daugiausiai žemės turi ir ant kurio visi prasigėrę dirba sakau, tu Baltrukai bajoras! Reika tave į seniūnus jau rinkti. Tai jis tik pasipūtė, na jau taip pasimalonino, malkų pigiau man pardavė. 😀
Bet kitą dieną žvalgybininką atsiuntė, žvalgybininkas žado neteko kai pamatė, kad visos malkos jau suskaldytos, krūvoj džiūsta. Išsidavė, kad juokėsi kartu su bajoru iš miesčionio, kad tipo pigių malkų nusipirko, kurių nei specialus skaldymo mechanizmas suskaldyti negali, o su kirviu tai pekla, nes beržai tokie stori, stori seni. Gerai, kad aš durnas ir apie malkas nieko nesuprantu, tai nežinodamas ir suskaldžiau, buvo mintis, kad kažko posunkiai skaldosi, gal kirvis neaštrus pagalvojau…
Taip,Mariau,kaip išsižiojau..taip ir likau išsižiojusi „ir sienos turi ausis” Pati tuo įsitikinau. Linksma,kad iškart prisistatė tas pats asmuo, kurį paminėjau Artūras Račas. Nors A. Račų lietuvoje gali būti ir
daugiau,bet Artūras Račas,net nesuabejojo,kad tai apie jį rašoma.Taigi bet kokią pagalbą siūlyti tokiam savimi pasitikinčiam žmogui,tikra kvailystė.Gavau pamokų ir džiaugiuosi,kad toks profas ir specas suteikė man dėmesio.
Dar linksmiau,kad šitoje palatoje,pasirodo ir naujų veidų.Kaip tu,Mariau rašei,kad mokytojų ir gydytoju čia nėra,bet gal iš naujų
veidų sulauksime ir naujų minčių apie bendravimo virtualioje erdvėje kultūrą,nes tik sakyti dundukams,kad jie yra dundukai nepadeda ir dundukų tik daugėja. 🙂
Š.S. “ ir sienos turi ausis“. Tad A. Račas teisus, geriau nekalbėti ko nežinome ir ypatingai apie kitus. Ir pagalbos pasiūlymas gali sukelti mažiausiai dvi priešingas reakcijas, vienas apsidžiaugs, o kitam tai gali būti net įžeidimas, pažeminimas, pasityčiojimas. Ypatingai jeigu užpumpuotas hierarchinis protas, nuomonė apie save ko ir kiek esu vertas. Tad kitam ir 10000lt algos gali nuskambėti kaip šuniui kaulas – įžeidimas. Yra dar ir išdidumas, kad pats galiu susirasti darbą, neprapulsiu, išgyvensiu, negalvokit, kad mane nugalėjote ir t.t.
Beje, A. Račas teisus ir iš dialektinio proto atskaitos taško, jei išties nori padėti kitam, padėk sau.
Matai kiek daug pamokų viename A. Račo sakinyje ir nemokamai!
Jis nemokamas dundukų mokytojas, o daugelis dundukų dar nepatenkinti, kad juos nemokamai auklėja ir mokina. Kame tokio nepasitenkinimo priežastis? Tame, kad nei vienas tikras dundukas pats savęs dunduku nelaiko. Tai uždarumo dėsnis, dundukas nežino, kad jis dundukas. Tad dialektika yr tokia, jeigu kas nors pradeda apie save manyti, kad jis yra specas, profas, tai jis tą pačią akimirką virsta dunduku. Ir atvirkščiai, jeigu suabejojate, o gal aš dundukas?”- tuomet dar turite šansą neužstrigti savo teisybėje, visažinystėje, profesionalume ir degraduoti. Degradacija prasideda nepastebimai nuo savo teisybės patvirtinimo. Vieną kartą pasitvirtinai savo teisybę, antrą, paskui užsitvirtini ir nepastebi kaip tampi visados teisiu. Nebūtų jokių problemų būti visados teisiu, jeigu esi vienas namuose ir vaikštai po kambarį galvodamas apie save koks aš protingas ir teisus. Deja, kiek žmonių tiek tiesų ir mažai kas nori atsisakyti savo teisybės, nuomonės apie save, dažniausiai tai siūloma padaryti kitam. Tuomet prasideda ginčas, nes abu jaučiasi teisūs ir protingi. Kiekvienas nori kitam prastumti savo protingumą ir teisybę. Bet kai ne keista dažniausiai gaunasi atvirkštinis variantas, tai abipusis atstumimas. Todėl ginče ne gimsta tiesa kaip priimta manyti, bet kiekvienas pasilieka prie savo nuomonės ir dar labiau užsitvirtina savo teisybėje. Pavyzdžiui, taip ir maniau, kad tu dundukas, aš neklydau! Čia jau dar baisesnis variantas, nes pasitvirtina išankstinė nuomonė. Žmogus jau gyvena su išankstine nuomone. Tokiems net nebėra kur eiti, nes jie iš anksto jau žino kas bus. Taip atsiduriama Ekliaziasto būsenoje kai nebėra nieko naujo po saule ir viskas tuštybių tuštybė. Bet ar sutiktų pavyzdžiui su Ekliziastu vaikas? Ne! Jis pilnas stimulų, iliuzijų. O visažinis teisuolis? Jis atvirkščiai viską žino, bet nebeturi gyvenimo skonio. Tad arba jus visąlaik esate teisus, bet vienišius, arba ne teisus, bet kontaktiškas.
ŠS, dunduku būtų galima išvadinti ne Dainių, o tamstą, nes kaip pavyzdinis dundukas kalbate apie tai, ko nežinote. Pdėkite geriau sau. Be pykčio.
A.Račas nuo kovo mėn. dar vis atostogauja.Gal jau pabodo?
Jei,Dainiau,nebijai būti išvadintas dunduku..O gal žmogui tikrai reikia pagalbos?
Ačiū ,Dainiau,už pasitikėjimą.Prajuokinai mane 😆 Tikrai neturiu pažįstamų,kurie būtų prašę mano pagalbos.Turbūt kvailiausia ir neetiškiausia būtų,jei pasiūlyčiau,kad ir gerą žurnalistą,mano supratimu,jo asmeniškai nepažinodama ir neatsiklaususi.Net apdovanojimui
nesiūlyčiau,be žmogaus sutikimo.Juokingai skambėtų-„siūlau tau darbą,per dainiaus.org ”
Geriau Jūs vyrai,Prezidentei daugiau dėmesio skirkite,kuri tik moteriškai neiškentėjo,prisiminė Briuselį,apsipirkinėjimus ten ir nulėkė į IKEA.Manau,kad Liutauro ,paminėtų apribojimų 3 punktas įvykdytas. 😀
ŠS, tai sakiau, kad reikia gero, o ne studento. Ir ne už rankutės, o gal tokio, kuris ieško rimto darbo. Beje, reikia ne man, o redakcijai, tad konkuros tikrai nerengsiu, nes nėra tam laiko. Jie prašė rekomenduoti. tad jei žinai tokį, kurį ir aš žinau, rekomenduok.
Tikrai visi apsiverktų iš juoko,kai pamatytų,kaip ŠS veda žurnalistą už rankytės pas Dainių, vis paglosto ir paskatina žodžiais „geras žurnalistas”.
2500 lt. nemanau,kad tai jau labai kuklus atlyginimas ir paskelbus konkursą tikrai gal įmanoma surasti. Aišku žurnalistų,kurie jau turi savo nišas ir puikiai jaučiasi,su tokiu atlyginimu gal ir nepriviliosi.
Bet gal atsirastų iš jaunimo tarpo ką tik „iškeptų” žurnalistų ar bestudijuojančių.Įdėjus truputį darbo galėtum tikrai padaryti savo
požiūriu gerą žurnalistą.
ŠS, rekia ir dabar gerų. Tikrai. Turiu konkretų pasiūlymą už kuklius 2500 litų į rankas spaudoje. Gal žinai gerą?
Dainiau,aš tikrai suprantu,kad tu esi labai nuoširdus ir labai myli savo
profesija..ach..jei visi taip… fainai ir smagu :D. Gerbiu už tai.
O jei parašytum tokią antraštę ?”Gera žinia žurnalistams-gerų reikia dabar.” Kuo tau baigtusi? Žinai puikiai.Pasisiūlymų banga nuvilnytų…oho..O tavo pasiūlymai ? tik ateity.. kada nors…. nes „net dabar siūlo toks “Pūkas””, iš tavo pusės suskamba…apverktinai.Bet jis siūlo dabar,o ne ateity ir nors už tris litus ,bet siūlo.Tai gerai.
O ateitis? tai mūsų dabartis,kurią aprašė Deivido Rendelo. Klausimai prieš penkiolika metų. Ar yra atsakymai į juos?