Šiandien ryte telefonu bendravau su viena redaktore apie prasidėjusius 2014 metus. Smagiai pakalbėjome apie planuojamą vieną seminarą, apie leidybos reikalus. Ir apie teisinį kolegės persekiojimą. Ši istorija verta atskiro aptarimo.
Pradėsiu nuo to, kad jau kurį laiką šią redaktorę įvairiomis teisinėmis priemonėmis už elementarią kritiką persekioja valstybės tarnybos atstovas. Nors įstatymas tai draudžia daryti (persekioti už kritiką), bet tokį puolimą organizuojantiems asmenims, pasirodo, šiandien nėra jokios adekvačios bausmės.
Vardų ir pavardžių kol kas neminėsiu. Istorijos veikėjai netrukus, tikiuosi, bus vieši. O dabar apie esmę. Gavau vienos įstaigos, kuri nagrinėja minėtos valstybės tarno skundą dėl redaktorės ir dar vieno asmens veiksmų. Pacituosiu tik esminius dalykus, nes po kuklios ir argumentuotos kritikos valstybės tarnas užsimanė iš redakcijos reikalauti 45 tūkstančių litų. Štai kas tam tarnui nutiko, kai jis buvo pakritikuotas ir kodėl jis manosi galįs reikalauti tokios milžiniškos sumos:
„Bendravimo, pasitikėjimo problemų sukėlimo – pasitikėjimo savimi sumažėjimo ir pasitikėjimo žurnalistų profesijos atstovais, visuomenės informavimo priemonėmis praradimo, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis dėl suformuotos neigiamos numonės paie mane kaip nesąžinibngą bendravimo, dalykinį partnerį, prilipdytos nesąžiningo, argonatiško, nekompetetingo valstybės tarnautojo etiketės ir kt.”
Toliau dar gražiau surašyta apie neteisingumo jausmo sukėlimą, emocinę įtampą, kančias, pažeminimus ir t.t.
Todėl entuziastingai pradėjęs šiuos metus kažkaip nejučia imu galvoti, ar galima žmogaus (ypač valstybės tarnautojo) sveiko proto ribas matuoti pinigais? Manau, kad galima. Šias ribas patys tarnai/tranai ir nustato. O užribis yra jau tada, kai dėl viešos kritikos valstybės tarnybos veikėjas ima reikalauti papildomų beveik 20 vidutinių atlyginimų dydžio pinigų, nes jo kritikuoti, pasirodo, nevalia . O toks veikėjas bent jau teoriškai už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus turėtų tvarkyti mūsų viešus reikalus ir turi mums tarnauti. Bet jis ennori tarnauto, o nori valdyti. Be jokios kritikos ar vertinimo. Nes jam nesmagu, nes jis blogai jaučiasi ir jam kritika „lipdo” etiketes. Bet ar sveiko proto žmogus gali taip reaguoti? Sveiką protą, šiuo atveju aš pateikiu kaip protingumo principo taikymą civilinėje teisėje. Kuo baigsis ši istorija, jau netrukus sužinosite su visomis detalėmis.
Atsakomybės už aštrią valdžios žmonių kritiką dekriminalizacija gera pradžia, tikėkimės jau greitai sulauksime, bus priimtas įstatymas.
Galbūt kada nors ateis suvokimas, kad “įsižeidimų ir įžeidinėjimų“ tema aktuali tik hierarchinio proto civilizacijoje. Ne hierarchinio proto civilizacijoje kiekvienas turi pasirinkimo laisvę įsižeisti arba neįsižeisti. Hierarchinio proto civilizacijoje tokio pasirinkimo laisvės niekas neturi, įsižeidžia automatiškai, tik vieni tai slepia, kiti atsako tuo pačiu, treti stengiasi pasirodyti mandagūs , tai yra aukščiau, nesusi-tapatinti su įžeidėju, bet slapta vis tiek įsižeidžia ir t.t. Ne hierarchinio proto civilizacijoje nėra jautrumo hierarchijai, todėl poreikis įžeidinėti, pažeminti, įkasti, pasirodyti protingesniu atkrenta natūraliai ir būtinybė įsižeisti, įsiskaudinti atkrenta taip pat natūraliai. Todėl įsižeidimų ir įžeidinėjimų temai čia nebėra vietos. Įžeidinėti ar įsižeisti netenka jokios prasmės, tai būtų priimta kaip neadekvatus elgesys, reakcija ir toks žmogus automatiškai be jokio neigimo būtų pašalintas iš ne hierarchinio proto civilizacijos bendruomenės kaip neatitinkantis, atsidūręs ne savo vietoje. Įsižeidimų ir įžeidinėjimo tema ir yra proto patologijos tema. Gal ateis laikas kai reiks iš psichiatro pristatyti pažymą ir įžeidinėtųjų ir įsižeidusių nebeliks valstybės tarnyboje. Liks konstruktyvus bendravimas, be nukrypimų į proto patologiją. Kol kas ši proto patologija dominuoja visuose debatuose, retai kur pamatysite konstruktyvų bendravimą, hierarchinis protas neleidžia, kiekvienas automatiškai nori pasirodyti protingesniu, šaunesniu kito sąskaita, o tai yra stabdys, kuris suryja daug brangaus laiko, užkemša viešą erdvę patologinio proto šlamštu.
bet,Mariau, o kas jautriausi kritikai , įžeidinėjimams ir t.t. Mano pastebėjimu tai jauriausi patys kritikuotojai ir įžeidinėtojai. Tie kurie mažiau kritikuoja, mažiau įžeidinėja mažiau ir jautrūs.
Galiu atsiusti privaciai nuoroda. Tebuvo pasakyta apie zmogaus ambicijas siekti didesniu postu valdiskoje kontoroje.
Tai Jūs pasakykit, ar dabar kiekvienam už jo blogą nuotaiką ir jausmus jau mokėt turėsim?
O ar kiekvienas, atsikėlęs ne su ta koja iš lovos gali kritikuoti?
Valstybės tarnautojas nėra tarnas. Kas yra valstybės tarnautojas ar valstybės tarnyba galima pasidomėti.(pasigooglinti)
Liūdniausia dalis, kad visuomenei „brukama” nuomonė, kad valstybės tarnyba tai tarnystė, bet kam ir bile kaip svarbu patarnauti. Tą nuomonę „bruka” kas? Žurnalistai ir vis pabrėždami ” už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus”.
Kas gi gaunasi? Nesuprantantis, prispirtas bėdos ar kažkuo nepatenktas žmogus, atlekia į valstybės įnstituciją ir reikalauja- ” tu esi tarnas-tarnauk”. Tą puikiai daro ir žurnalistai. O jei dar nusprenžia,kad jie yra puikūs advokatai, tai dirba iš širdies. 🙂
Puiku ,Dainiau, kad gini savo kolegę. 🙂
O savo kolegei,geriau pasiūlytum ne verkšlenti ant peties, o kad” Iš visos širdies” pasidomėtų kaip vyksta darbas valstybės tarnyboje. Tai nėra” palaida bala”. Viskas apibrėžta kiekvieno eilinio tarnautojo ar pareigūno pareigybėse. Tai yra proto produktas. Be jausmų. Daugiausiai visi pažeidimai padaromi,kai pradedame naudotis jausmais ir sąžine. Bet čia kas kaip supranta.. 🙂 Jei valstybės pareigūnas dirbtų tik pagal įstatymą?
Pastebėkime kas vyksta. Juk niekas savu noru ar iš neturėjimo kas veikti nesikreipia į valstybės tarnybą ar daktarus. Einame kai reikia,nes gyvename teisinėje valstybėje, o kai norime pragyvent savo proposenelius krepiamės į daktarą. Daktars pasako, kad liko trys dienos. Netikime. Patys savu noru brukame pinigėlius,kad dar šešiomis dienomis ilgiau pratęst. Aiškai bjauriai parašiau,bet klausimas tik kas priveda prie visų korupcijų, melo, veidmainysčių, pareigų neatlikimo,ar atlikimo aplaidžaiai? Kas?
Ar galima protu pajausti tai ką žmogus jaučia ar jautė? Negalima. Pajausime ir įverinsime tik tada, kai atsidursime to žmgaus” kailyje” ir galėsime tikslesnę sumą įvardyti.
Įdomu tik ar sveiko proto, ar nesveiko proto buvo kritika, jegu žmogus taip jaustis pradėjo?