Ačiū Tomui Vaisetai (15min.lt). Už dar vieną įrodymą, kad žurnalistika yra. Nes žurnalistika – tai drąsa kalbėti apie tai, apie ką kiti tyli. Pritariu beveik visom jo išvardintom temom ir problemom, su kurios apsunkina žurnalistų darbą ir gyvenimą. O išvadas, kiekvienam gali būti savos.
Jaučiu, kad būtent tokie rašiniai ir tokia vieša pozicija ir yra naujos, kitokios kokybės žurnalistikos ženklas. O mūsų savireguliacija (vidinė) bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija laikosi didvyriškai ir solidžiai net tada , kaip dalis neetiškų leidėjų, kuriems savi marškiniai mielesni už bendrus principus ir vertybes, bando viešoje erdvėje suvedinėti sąskaitas išnaudodami savo pačių žiniasklaidos priemones. Ir ta daro vėlgi neetiškai.
„Tai, kas vyksta dabar – turiu galvoje puolimą prieš Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją – turėtume priskirti prie pomirtinio žurnalistų bendruomenės gyvenimo etapo. Kiek pamenu, ilgus metus buvo saviapgauliškai guodžiamasi, kad Lietuvos žiniasklaidos etika pakiltų į naujas aukštumas, jei tik ši komisija pradėtų veikti. Ne imituotų darbą, ne plepėtų susirinkusi, o atliktų funkcijas, kurios jai priskirtos. Ir štai savireguliacijos vaidmenį atliekanti komisija, vadovaujama psichiatro (argi ne ironiška?) Lino Slušnio, įgyvendino šią seną mūsų svajonę – ji pradėjo dirbti!”
Todėl labai drąsiai sakau, kad visi šie dalykai rodo mūsų profesionalios ir tradicines žurnalistikos vertybes išpažįstančios bendruomenės solidarumą bei solidumą. Isteriškas „Respublikos” balsas tyruose (šiandien kolega parodė jų straipsnį-blevyzgą) ir kiek santūresnis bei spekuliatyvus „Lietuvos ryto” kabinėjimasis prie antraeilių dalykų bei smulkmenų irgi patvirtina faktą – vyksta žurnalistų bendruomenės ir žiniasklaidos verslo takoskyra. Kaip Vakaruose jau buvo seniai įvykę.
O kalbėdamas apie principinius žurnalistų bendruomenės rūpesčius, kurie susiję su žurnalistų saugumo jausmu dirbant savo kasdieninį darbą, Tomas pataikė kaip pirštu į akį – juk „bendruomenė” reiškia ne formalią struktūrą (pas mus žurnalistus vienija Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos sporto žurnalistų federacija, Spaudos fotografų klubas ir t.t.), o kolegų realų asmeninį palaikymą. Marijaus Širvinsko iniciatyva viešai prabilti apie „vokelių” problemą balsas.lt grupėje nesulaukė kai kurių kolegų palaikymo. Artūras Račas net kolegą išvadino … negražiai. Judošiumi.
„Kai jis atskleidė, kad „Balsas.lt leidinių“ grupėje algos mokamos vokeliuose ir kad yra daugiau negu „migloti“ šios redakcijos santykiai su Darbo partija, kilo tik – žargonu kalbant – žiniasklaidinis kipišas, bet jokių būdu ne žurnalistus solidarizuojantis įvykis, lemiantis žūtbūtinę jų kovą už savo teisę tiesiog normaliai dirbti darbą. Jau nekalbant apie pačios tuometės „Balsas.lt leidinių“ grupės darbuotojų elgesį, dėl kurio man ir šiandien žandai užkaista.”
Matyt, kad taip nutiko dėl to, jog Marijus apie vokelius prakalbo jau nebedirbamas toje kontoroje. Todėl formaliai beveik nebuvo kaip kovoti su reiškiniu viduje. Nors bandėme – skundai VMI, Darbo inspekcijai. net tyrimai buvo. ir kai kurie rezultatai. Bet ne esminiai. O štai „balse” likusieji žurnalistai, matyt, tiesiog bijojo patvirtinti kolegos žodžius. Bet vėliau prabilo ir daugiau kolegų. Tad viešas kalbėjimas ir drąsa žurnalistams visais laikais buvo svarbesnis siekis už bet kurį kitą. Saugumo jausmą ir solidarumą galime kurti tik patys – ne valdžia, ne formalios asociacijos. o patys kolektyvai redakcijose. Visų pirma. Tad sveikinu Tomą su puikia įžvalga. dar labiau džiugina, kad kiekvienas toks viešas išpažinimas priverčia mus ieškoti sprendimų arba bent jau paklausti savęs – o ką aš pats padariau, kad apginčiau kitus?