Pastaruoju metu labai daug vilčių dedama, kritikos ir spėlionių išsakoma dėl tikrosios ES politikos užsienio klausimais. Šią diskusiją paskatino lėtas, neadekvatus ir neefektyvus reagavimas į Rusijos Federacijos agresyvią grobikišką veiklą Ukrainos atžvilgiu.
Rusijos politinis/karinis elitas jau daugiau nei pusmetį visiškai atvirai grobia ir siaubia Ukrainos teritoriją, naikina šios šalies ekonominį potencialą. Kas baisiausia, tokia Rusijos politika ir veiksmai jau pareikalavo ir tūkstančių Ukrainos piliečių gyvybių. Tūkstančiai jau žuvo, kelis kartus daugiau su��eistų ir fiziškai suluošintų žmonių. Neišmatuojama moralinė žala ir sunkios pasekmės šiandien yra viešai žinomas faktas. Faktas, kurio civilizuotas pasaulis neginčija. Tačiau jį vadina kitais pavadinimais ir tokiu būdu kratosi tiesioginės atsakomybės už efektyvią pagalbą skriaudžiamai Ukrainai.
Todėl ir man nuolat kyla klausimas, kaip reikėtų vadinti geopolitinio-ekonominio darinio ES veiksmus Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą atžvilgiu? Galima vadinti įvairiai, tačiau tai nieko bendra neturi su Europos vertybėmis. Bent jau su tomis, apie kurias kalbama daugybę metų po tragiškai pasibaigusio II-ojo Pasaulinio karo. Iki šio karo buvusios „europinės vertybės” iš esmės ir nulėmė tokius tragiškus rezultatus. Stengdamiesi kuo greičiau pamiršti baisaus karo padarinius didžiųjų Europos valstybių elito atstovai stengėsi kuo greičiau atkurti, visų pirma, ekonominį Europos šalių pajėgumą. Žadėdami skirtingų Europos šalių žmonėms geresnį gyvenimą, politikai nuolat jungė, integravo skirtingų kultūrų, skirtingų ekonominių pajėgumų šalis, kurios bent jau geografiškai priklauso Europai. Ir 2014 metų rudenį galime konstatuoti, kad sukurtas ekonominis darinys ES su savo veiklos teritoriją beplečiančiu euru vertybine prasme niekur nenuėjo nuo piniginių-prekinių santykių. Gal tai ir nėra blogai, nes pinigai nekvepia ir jie leido daugelį metų tikėti viltimi, kad net ir amoralios politikos, ciniškos pozos bei karingai agresyvios šalys (pvz., Rusija) vien dėl verslo sandorių gali atsisakyti visų minėtų savybių. Toks tikėjimas niekuo neparemtas – nei istoriniais pavyzdžiais, nei kokiais nors mokslininkų patvirtintais tyrinėjimais. Tokia viltis remiasi paprasčiausiais ekonominiais lūkesčiais.
O bet koks konfliktas dėl vertybių gynimo iš esmės reiškia ekonominius nuostolius ir praradimus bent jau artimiausioje ateityje. Galima būtų žiūrėti į tokias išlaidas kaip į investicijas. Bet ES biurokratams ir politikams karštligiškai spendžiant lėto daugelio ES šalių ekonomikos augimo ir rinkėjų lūkesčiais paremtų nerealių norų problemas svetimos bėdos ir skausmai atrodo antraeilis ir trečiaeilis dalykas. Net kelių šimtų žmonių nužudymas numušus Malaizijos avialinijų lėktuvą netapo jokiu rimtu pretekstu duoti tinkamą atkirtį šios tragedijos tikrajam kaltininkui – Rusijai.Nes kelių šimtų žmonių žūtis atnešė tiesioginius ekonominius nuostolius tik avialinijų kompanijai (beje, ne europietiškai kompanijai) ir draudimo bendrovėms, kurios žuvusiųjų šeimoms išmokės kažkiek milijonų eurų. Tokios išlaidos yra menkniekis ir jas galima nurašyti į papildomus kaštus.
Todėl, mano giliu įsitikinimu, šiandien ES kaip struktūra vis dar puikiai sprendžia savo trumpalaikius ekonominius uždavinius. Atskiroms įtakingoms ES šalims bendri verslo interesai su Rusija tikrai yra svarbesni nei Ukrainos bėdos dėl žūstančių žmonių ir griūvančios šios šalies ekonomikos. Ir kol šimtai tūkstančių pabėgėlių neplūsta į ES, o Rusijos kariai „nepasiklydo” Vokietijos giriose ar Austrijos kalnuose, ES tikrai nesiims jokių realių žingsnių stabdyti Ukrainos užgrobimą.
Todėl belieka patarti mūsų bičiuliams ir draugams Ukrainoje – ginkitės kaip galite, kaip mokate. Aukokitės dėl to, kas svarbu. Nes tikrąjį draugą nelaimėje pažinsi, o ES buvo sukurta ne kaip nelaimėlių klubas. Tai eltinis klubas, kuriam reikia gerų ekonominių ir verslo sandorių.