Senokai žiniasklaidos rinkoje nebuvo gerų naujienų. Ypač laikraštinės spaudos pasaulyje. Tačiau „malonia“ išimtimi galime vadinti kol kas tik Druskininkuose leidžiamą propagandinį laikraštį „Mano Druskininkai“, kuris bus leidžiamas dar didesniais kiekiais.
Nors įstatymai Lietuvoje draudžia leisti tokius leidinius, o Žurnalistų etikos inspektorius jau seniai liepė uždaryti tokį kvazimodinį leidinį, tačiau Druskininkų valdžia gyvena lyg Luhansko ar Donecko separatistai-teroristai, t.y. pagal savo sukurtas taisykles.
Todėl kai kolegos atsiuntė publikaciją „Leidinys „Mano Druskininkai“ pasieks dar daugiau skaitytojų“, man natūraliai kilo klausimas – ar savo prote šio laikraščio leidėjai ir iki kiek jie dar didins savo propagandos apimtis? Žinoma, kai Druskininkų švietimo centro direktorius Vytautas Gintutis pats rašo „geras žinias“, tuomet galime tik juoktis iš tokio leidinio, nes net propagandiniu jo negali vadinti. Tai tokia keista laikraščio parodija ir vien dėl to jo tiražą gal net reikėtų didinti iki kokio 100 tūkstančių vienetų. Ir tada platinti kartu su kokiu nors populiariu žurnalu. Labai tiktų žurnalas „Žmonės“. Didelė dalis Lietuvos pamatytų, kokie žmonės valdo Druskininkus, t.y. separatistinį Lietuvos regioną, besivadovaujantį savo taisyklėmis ir principais.
Pastaruosius keletą mėnesių atidžiai stebiu Ukrainos situaciją, kur apsišaukėliai žmonių gelbėtojai pamindami bet kokius įstatymus griauna šalį ir dar sako, kad gelbėja. Radau daug paralelių su linksma pono Vytauto Gintučio „gera žinią“ apie tai, jog savo propagandinio leidinio tiražą jis/jie didina „sveikatingumo įstaigose gyvenančių žmonių pageidavimu“.
Na tokių linksmų tekstų galima buvo prisiskaityti iki valios tik sovietmečio spaudoje. Dabar jau retai kur pamatysi tokią naftalininę tekstūrą. Sovietmečiu pageidaujant skaitytojams irgi skelbdavo visokias propagandas. Tada apskritai valdžia viską darydavo neva pageidaujant žmonėms. Taip sakant, darbo liaudžiai. Pastaruoju metu tokiu „liaudies pageidavimu“ Ukrainoje kuriamos neva liaudies respublikos. Tipo nepriklausomos, kurias pagal savo supratimą valdo apsišaukėliai banditų vadukai.
Na o grįžtant prie leidinio „Mano Druskininkai“ ir jo tiražo didinimo iki 10 tūkstančių egzempliorių, man staiga šovė labai gera mintis, kurią norėčiau perduoti ponui Gintučiui – gal galėtų druskininkiečiai „paprašyti“ propagandinio laikraščio dar daugiau? Ypač prieš šildymo sezoną. Tuomet galėtų šildytis pigiai, nes šis laikraštis jau bus spausdinamas ne ant žurnalinio, o laikraštinio popieriaus. Dega tikrai geriau. O ir platinamas nemokamai. Šių metų pradžioje Druskininkų mieste gyveno 13,8 tūkst. gyventojų, visoje savivaldybėje – 20,9 tūkst. gyventojų. Tai taip gaunasi, kad kol kas ponas Vytautas Gintutis tik kas antram savivaldybės gyventojui atneša propagandinį leidinį? Negerai – kažkokia diskriminacija gaunasi. Jei jau visi gyventojai lygūs ir vienodai svarbūs, tai turėtų nešti visiems. Kiekvienam, taip sakant, bent po vieną. Tada jau gautų visi – nuo kūdikio iki senelio. Galėtų džiaugtis ir ploti katučių skaitydami „geras žinias“. O vėliau tomis geromis žiniomis kurtų savo pečius. Reikia nepamiršti ir visų atvažiuojančių svečių. Jų yra tikrai keli šimtai tūkstančių. Tad nesikuklinant galima tuos „Mano Druskininkus“ žmonių pageidavimu didinti iki kokių 350 tūkstančių vienetų. Nepamirštant dalį propagandos leisti rusų, lenkų ir anglų kalba.
Pats skaičiau Vytauto Gintučio straipsnį, kuriame jis sakė, kad „mums svarbus kiekvienas skaitytojas, dirbame Jums, likite kartu su mumis“. Na kodėl svarbus kiekvienas skaitytojas propagandos platintojams, man yra aišku. Juk reikia kažkam plauti smegenis. Kad propagandistai dirba skaitytojams, man yra visiškai aiškus melas, nes propagandistai paprastai dirba tik savo bosams. O ką reiškia palinkėjimas likti kartu su gintučiais, man jau primena paranojinę baimę, kad prisisotinę tokių propagandų žmonės gali išsilakstyti. Kuo toliau nuo tų, kurie už mokesčių mokėtojų pinigus bruka jiems propagandą vis didesniais tiražais.