Šiandien vieša erdvė pilna informacijos, komentarų ir vertinimų dėl mokytojų streiko. Kolegos net rengia diskusijas su labai paprastu klausimu visai visuomenei – ar pritariate mokytojų streikui?
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga teigia, kad „Streikais mes stengiamės atstatyti teisingumą”. Man šis streikas kelia labai prieštaringus jausmus. Visų pirma, dėl paties teisingumo atstatymo. Ir šis siekis pateiktas ne šiaip sau. Greta pateikiamas ir argumentas:
„Keliais žodžiais ministro patvirtintuose bendruosiuose ugdymo planuose „Jeigu pakanka ugdymo lėšų“ nubraukiamos visų mūsų teisės, susitraukia prioritetai, 24-30 metų nutolsta tikslai, paminama moralė ir teisingumas… Nes nėra tam skirto finansavimo.”
Svarbus argumentas. Ir tuo pačiu labai problemiškas. Nes jei tikrai trūksta pinigų viskam (pensijoms, valstybinių ir privačių organizacijų darbuotojams, policininkams, gaisrininkams, kariuomenei ir ligoninėms, baseinams ir kalėjimams ir t.t.), tai vėl lieka neatsakytas klausimas – o kas yra prioritetas? Nes švietimas neturi būti pamirštas. Neturi būti pamiršti ir kultūros žmonės. ir valstybės tarnautojai.
O dabar bandau pasakyti labai aiškiai, kad mokytojų streikas – tai labai geras būdas atkreipti dėmesį į visas problemas švietimo sistemoje. Juk kaip kitaip pasakyti, kad mokytojų ir mokyklų skaičius nemažėja taip greitai kaip mažėja mokinių skaičius? Tai reiškia, kad turime vis dar brangią ir gal net per brangią švietimo sistemą. Tai reiškia, kad tokią realybę turi visi pripažinti. O tada ieškoti galimybių jau dabar turimus resursus išnaudoti taip, kad būtų mokytojai ir mokiniai motyvuojami stengtis. Gal verta kuo skubiau sujungti daugiau mokyklų? Tada galima būtų ir kai kurias mokyklas uždaryti, o likusiems liktų daugiau lėšų. Sujungtose mokyklose būtų daugiau mokytojų ir tarp jų būtų žymiai didesnė konkurencija. Bet tai būtų tik techniniai sprendimai.
O tikroji problema yra kur? Tai – mokiniai. Juk visi norime turėti kuo daugiau išsilavinusių, darbščių ir sąžiningų jaunų žmonių. Nes tik tokie galės siekti gerų rezultatų versle, valstybės valdyme, teisėje ar kultūroje. Ir jei jie bus padorūs bei darbštūs, nekurs ir neskatins šešėlio, labai greitai bus daugiau pinigų ir mokykloms. Ir tokiu atveju lieka vienintelis klausimas – kas turi būti pirma?
Nes teisingumas yra tada, kai už pastangas ir rezultatus yra atlyginama. O teisingas atlygis yra toks, dėl kurio susitariama visuomenėje.