Šiandien gerai žinoma tarptautinė organizacija Reporteriai be sienų (Reporters Without Borders) paskelbė savo kasmetinį darytą tyrimą apie žiniasklaidos laisvę Pasaulyje. Bendra išvada nėra džiuginanti – valdžios ir privačių interesų spaudžiamos redakcijos ir žurnalistai vadinamajame informacijos amžiuje turi iš principo mažiau laisvės.
Lietuva pagal tą tyrimą priklauso laisvų šalių kategorijai, nors formaliai kartu su Estija smuktelėjo reitinge keturiomis pozicijomis žemyn. Tačiau esame pagirti už tai, kad mūsų šalyje imta labiau saugoti informacijos šaltinius. Tiesa, pamiršo paminėti, kad pernai Lietuva dekriminalizavo įžeidimą viešoje erdvėje. Išbraukus iš Baudžiamojo kodekso šias nuostatas jos praktiškai įsigaliojo tik šių metų balandžio 1 dieną, todėl yra vilties, kad sudarydami 2016 metų reitingą kolegos atsižvelgs į šią aplinkybę.
Kita vertus, Seimo priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos su ypatingai griežta bausme už bet kokį formalų uždaro teismo medžiagos bet kokios dalies paviešinimą gali mūsų žodžio laisvę dar labiau suvaržyti, o tarptautinė organizacija tokį akibrokštą įvertintų daugybe neigiamų balų. Ypač, jei tas įstatymas visgi realiai įsigaliotų ir imti veikti. Nenoriu tuo tikėti, nes būtų baisi gėda.
Dar 1999 metais, kai man teko dirbti Teismų departamente, teismų sistema pradėjo semtis patirties iš Švedijos ieškodama būtų, kaip galima būtų gerinti santykius su žiniasklaida. Per tą laiką buvo keistos įvairios tvarkos, sukurtos atstovų spaudai pareigybės. Tačiau žurnalistų bendruomenei patys svarbiausi dalykai – kuo operatyviau ir betarpiškai gauti teismų sprendimus bei fiksuoti tai, kas vyksta teismuose. Ypač svarbūs sprendimų skelbimai.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė vakar pateikė Seimui Teismų įstatymo pataisas, kuriomis siekiama didesnio teismų atvirumo. Teikiamų projektų rengimą inicijavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jiems pritarė ir Teisėjų taryba. Siūloma įtvirtinti galimybę transliuoti, filmuoti ar fotografuoti teismo sprendimo paskelbimą, daryti jo garso ar vaizdo įrašą, jei tai būtina visuomenės informavimo, mokslo ar mokymo tikslais. Šiuo metu teismų procesus fiksuoti techninėmis priemonės yra draudžiama, išskyrus garso įrašus išimtinais atvejais. Manau, kad viešas ir tikslus sprendimų pristatymas gali padidinti žmonių pasitikėjimą teisingumu. Jei jis bus ne tik gražiai viešinamas, bet ir vykdomas.
Todėl šios naujos nuostatos yra vienas geriausių dalykų, kuris atsirado ne dėl žurnalistų spaudimo ar reikalavimo, bet kilo iš pačios teismų sistemos. Ta proga norisi padaryti tai, ką retai daro žurnalistų bendruomenė viešai – padėkoti teismų sistemos vadovams už supratingumą. Žinau, kad viešumas teismų darbe yra svarbus prioritetas ir Aukščiausiojo teismo pirmininkui Rimvydui Norkui. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po šios iniciatyvos bus ir toliau siekiama kuo didesnio atvirumo.
Na o kalbėdamas apie Lietuvos spaudos laisvės reitingus pasauliniame kontekste, nuolat turiu prieštaringą jausmą – tai situacija blogėja, tai ją taisome. Kaip ir šį kartą – teismai ir Prezidentė nori daugiau viešumo, o Seimas mojuodamas Baudžiamuoju kodeksu nori mažiau teismų viešumo. Tai situacija gerėja ar blogėja?