1991 metai ir ypač sausio įvykiai daugeliui lietuvių yra simboliniai laisvės ir kovos už laisvę metais. Tik nedaugeliui tie patys metai simbolizuoja ir pasaulinės spaudos laisvės idėjos gimimą. Lietuvoje vyko kova už mažų valstybių laisvę, o Afrikoje žurnalistai reikalavo spaudos laisvės visose šalyse. Yra dėl ko švęsti, bet…
Lietuva jau buvo nepriklausoma šalis, kai 1991 metų sausį deklaruotą laisvę reikėjo realiai apginti. Palyginti nedaugelyje demokratiškų ir nepriklausomų šalių tais pačiais metais žurnalistai galėjo naudotis žodžio laisve ir laisvai skleisti savo mintis laikraščiuose, radijuje ar televizijoje. Daugelyje šalių televizija ir radijas buvo valstybės valdomas, o ir spauda buvo valdžios kontroliuojama ir valdoma. Lietuvoje Spaudos kontrolės valdyba įsteigta 1990 metais prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o nuo 1992 m. kovo 17 d. veikė prie Teisingumo ministerijos. Tik 1996 metais įstatymu buvo uždrausta valdžiai valdyti žiniasklaidą, LRT tapo visuomeniniu transliuotoju, o valstybinę žiniasklaidos kontrolę pakeitė savireguliacijos sistema. Kai kas dar ir dabar pasiilgsta valstybinės televizijos (kartais ją taip ir pavadina), griežtesnės žurnalistų kontrolės kontrolės (bausmių). O kai kurie rajonų merai tiesiogiai ar netiesiogiai valdydami kokį laikraštėlį ir dabar mėgaujasi valdomos žiniasklaidos skleidžiamomis liaupsėmis ir nutylima kritika.
Todėl kai 1991 m. gegužės 3 d. Afrikos žurnalistai susirinko į sostinėje Namibijoje vykstantį seminarą apie nepriklausomas ir pliuralistines informacijos priemones ir pasirašė Windhoek deklaraciją
Laisvos spaudos idėja yra vis dar pakankamai jauna ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų. Mūsų kaimyninėse šalyse laisvo žodžio ir spaudos situacija yra gerokai prastesnė nei pas mus. Kai kurių mūsų kaimyninių šalių valdžios supratimas apie laisvę viešai reikšti savo nuomonę apskritai užstrigęs praėjusio amžiaus sovietiniame mentalitete. Todėl gal ir galime būti išdidūs ar bent džiaugtis, jog mūsų šalis tarptautinės organizacijos Reporteriai be sienų šiemet yra priskirta trisdešimtukui laisviausią spaudą turinčių šalių. Turėti tokią laisvę jau yra didelė šventė. Tai gal jau galėtume visi švęsti tą Pasaulinę spaudos laisvės dieną visuotinai mūsų šalyje? Gal net Seimas kada nors būtent šią dieną paskelbs šventine nedarbo diena?
Visgi labai abejoju, kad taip nutiks artimiausiu metu. Ir tokias abejones vis labiau stiprina keletas dalykų.
Visų pirma, mūsų įstatymus leidžiančioji, vykdančioji ir net teisminė valdžia. Kol kas net Konstitucijos dienos mūsų šalyje tikra šventine diena nėra sutartinai pripažinę nei teisininkai, nei politikai. O ir iniciatyvos taip padaryti nėra. Todėl Konstitucijos diena (sutrupintai – KoDi) iki šiol kiekvienais metais Vilniaus universiteto (VU) studentų atstovybės Teisės fakultete (VU SA TF) organizuojama tik kaip „nekomercinis projektas, siekiantis atkreipti visuomenės dėmesį į pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos – reikšmę“. Minėdama 1992 m. spalio 25 dieną visuotiniame referendume priimtą Konstituciją ir joje įtvirtintas vertybes VU Teisės fakulteto Studentų atstovybė piliečius kviečia dalyvauti renginiuose, skatinančiuose ugdyti pagarbą teisinei valstybei ir pagrindiniam jos įstatymui, formuojančiuose piliečių teisinę savimonę ir mažinančiuose atotrūkį, esantį tarp žmonių ir teisės. Tai yra labai graži studentiška iniciatyva. Nes Konstitucija ir įtvirtina spaudos bei žodžio laisvę.
O štai Norvegijoje gegužės 17-oji vadinama Nasjonaldagen (Nacionalinė diena) arba Grunnlovsdagen (Konstitucijos diena) ir tai yra viena didžiausių švenčių Norvegijoje. Ir galima už norvegus džiaugtis. Tiek Konstitucijos diena, tieks spaudos laisvė toje šalyje yra didelė vertybė. Ne vien deklaracija. Mums iki jų dar tikrai toli.
Dar labiau abejoti tikros spaudos laisvės idėja mane verčia abejoti ne mūsų žurnalistai ar žiniasklaida, kurie dėl įvairių priežasčių kartais negali atlikti savo misijos tinkamai. Labiausiai mane liūdina viešai skleidžiamas požiūris apie spaudos laisvę ir šios laisvės idėją. Bala nematė politikų, kurie turėdami valdžią kažkodėl ypač jautriai reaguoja į bet kokią kritiką. Tačiau kai ir garbūs teisininkai (net konstitucinės teisės ekspertai) viešai ima auklėti visuomeninio transliuotojo LRT žurnalistus, jog šie ne taip ar ne laiku ko nors paklausė Vyriausybės vadovo ir kandidato į Prezidentus… Tuomet supranti paprastą tiesą – kai kam Lietuvoje vis dar atrodo, kad žurnalistai turi klausti taip, kaip „reikia“. Teisingai. Teisiškai teisingai.
Gal ir ne visi pastebėjo balandžio pabaigoje naujienų portale lrytas.lt paskleistą garbaus teisininko, Vilnius Universiteto profesoriaus Egidijaus Šileikio komentarą „Apie LRT kluptelėjimą ir (ne)objektyvų požiūrį į kandidatus“. Savo tekste žinomas teisininkas trumpai mums paaiškino, kaip jis supranta terminus tolerancija, visuomeninis transliuotojas ir net žurnalistika. Pradėdamas savo komentarą profesorius prisipažino, kad jis krūpčioja nuo LRT žurnalistų pateikiamų klausimų kandidatui į Prezidentus:
„Nuolatinis (kasdieninis) ir paprastai tolerantiškas (atlaidus) LRT rytinių radijo laidų klausytojas 2019 m. balandžio 9 d. (antradienio) ryte galėjo ir turėjo nemaloniai krūptelėti, klausydamasis nacionalinio visuomeninio transliuotojo ir jo vardu veikiančios charizmatiškos žurnalistės klausimo, kuris buvo formuluojamas ministrui pirmininkui, regis, maždaug taip: ar Saulius Skvernelis kandidatuoja į Respublikos Prezidentus „kaip premjeras“ (išeitų ne vien „kaip kandidatas“)?“
Žiniasklaidos kritika yra sveikas ir būtinas reiškinys, jei norime šalyje ne tik laisvos spaudos, bet ir kokybiškos žurnalistikos. Todėl kritikuoti žurnalistus ar žiniasklaida yra ne mažiau sveikas reiškinys nei kritikuoti kitas sritis. Bet jei jau kritika yra/turėtų būti konstruktyvi, tai kaip galima suprasti štai tokį garbingo profesoriaus minties šuolį:
“Sunku susitaikyti, kad anksčiau tiek metų ramiai ir subalansuotai skambėjusios kitų šiltesnių žurnalistų ramiai vedamos LRT rytinės laidos (Ryto garsai) pastaruoju metu vis labiau panašėja į LRT televizijos vakarinę laidą „Panorama“ ir joje neretai pasireiškusį vienos jaunos užtikrintos greitakalbės žurnalistės dominavimą.“
Šiandien neretai politikai ar juos nuo nepatogių žurnalistų klausimų ginantys garbingi mūsų visuomenės atstovai pasiilgsta „ramiai, subalansuotai, šiltai“ skambančių kalbų žiniasklaidoje. Juos erzina „ jauni, užtikinti greitakalbiai“ žurnalistai bei jų „dominavimas“. Su tokiu požiūriu galima būtų ir susitaikyti. Bet aš dar prisimenu, kuomet Lietuvos radijo eteryje skambėjo laida „Kas geresnio, premjere?“. Nuo šios laidos LRT jau išsilaisvino. Beliko mums išsilaisvinti iš „šiltesnių“ skambėjimų ir gal tada galėsime drąsiai švęsti Pasaulinę spaudos laisvės dieną.