Ar kada atkreipėte dėmesį, kiek dažnai ir dėl kokių motyvų viešoje erdvėje žurnalistai (ir ne tik jie) dėl įvairių gyvenimo nelaimių, sudėtingų situacijų ar problemų ieško KALTŲ ir ATSAKINGŲ žmonių arba institucijų ? Ir ar teko kada susimąstyti, kodėl klausimas „kas kaltas ir kokia turi būti atsakomybė?” dažniausiai baigiasi paprastais ir net supaprastintais atsakymais apie būtinybę griežtinti atsakomybę ir kuo griežčiau nubausti „kaltininką”? Girdžiu tai taip dažnai ir net per dažnai.
Štai keletas antraščių:
Kas kaltas dėl nevykusio krepšinio sezono?
Jei S. Skvernelis neišeis į antrąjį turą, kaltas bus pats R. Karbauskis, sako G. Paluckas
Ginčai dėl avarijos aplinkybių – kada kalti abu vairuotojai?
Švietimo ir mokslo ministrė reformos oponentus kaltina melu
Šiandien nutariau apie tai parašyti neatsitiktinai. Spalio 5 dieną galėsime švęsti Mokytojo dieną ir tai yra gera proga pamąstyti, kaip mes mokomės iš savų ar kitų klaidų ir ar galime pakeisti iš esmės ydingą požiūrį apie supaprastintą pasaulį ir jame gyvenančius žmones. Labai paprasta skirstyti viską į bloga-gera, kaltas-nekaltas, auka-nusikaltėlis. Tada net galime dėl antrojo Pasaulinio karo apkaltinti Hitlerį ar Staliną, sovietus ar fašistus. Ir galime nesigilinti į tikrąsias priežastis ir faktorius, o radėžę kaltininkus ir aukas labai greitai rasti ir nugalėtojus ar pralaimėtojus, nusikaltėlius ir aukas.
Todėl savo požiūrį šia tema pradėsiu nuo keleto vertybinių nuostatų, kurios įtvirtintos Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekse. Ten rašoma, kad rinkdami ir pateikdami informaciją apie nusikalstamas veikas, nelaimingus atsitikimus ir kitokius atvejus, kai asmenims padaroma turtinė ar neturtinė žala, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo stengtis, kad tokia informacija nesukeltų nukentėjusiam ir nekaltam asmeniui papildomų išgyvenimų ir kančių. Taip pat sakoma, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos, žmogų kaltu gali pripažinti tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu. Ką jau kalbėti apie nuostatą, jog neturi būti skelbiami nepagrįsti, nepatikrinti, faktais neparemti kaltinimai.
Ir štai elementari situacija – vienoje žinių laidoje televizijoje rodoma situacija, kuomet vienas automobilis atsitrenkė į kitą. Įvyko avarija. Nelaimė. Vienas iš avarijos dalyvių labai greitai įvardijamas kaltininku, o kitas – nukentėjusiuoju. Žinoma, taip gali aiškinti ir aiškina policijos pareigūnai, kurie savo kalboje vadovaujasi ne žmogiškais kriterijais, o nužmogintu teisės aktu, kuris reglamentuoja administracinius teisės pažeidimus. Nes jei įvyko dviejų autmobilių avarija, toks teisės aktas paprastai neleidžia laikyti abiejų žmonių nukentėjusiais – turi būti rastas kaltininkas. Todėl ieškoma aplinkybių, kurios leistų kažkurį pripažinti kaltu, o kitą nukentėjusiuoju. Ir tai labai greitai padaroma įvertinus situaciją pagal to administracinių teisės pažeidimų kodekso formalius kriterijus.
Bet jei vienas žmogus padarė avariją netyčia, nes užsižiopsojo ar buvo pervargęs o gal pernelyg geros nuotaikos ir tinkamai neįvertino situacijos, ar būtinai reikia sakyti, kad vien dėl to šis žmogus yra KALTAS? Juk ir jis nukentėjo dėl žmogiškos klaidos. Tai gal galima abu vadinti nukentėjusiais? Ir nebūtiani ieškoti sprendimo, kad ateityje būtų išvengta tokių nelaimių, nes nelaimės kartais įvyksta gyvenime. Toks gyvenimas. Nors gal geriau visgi griežtinti atsakomybę – už greičio viršijimą, už važiavimą be prisegto diržo, už… Dar ką nors sugalvosime. Ir gal net karą keliuose paskelbsime. ir tada ne tik kaltų ieškosime, bet priešų. kelių gaidelių ir erelių.
O štai kita situacija. Šiandien vienoje radijo stotyje kalbama apie švietimo sistemą ir ieškoma kaltų bei atsakingų už prastą mokytojų savijautą, pernelyg mažus atlyginimus, neaiškią švietimo sistemos strategiją ir t.t. Ar galima rasti vieną kaltą? Galima. Taip jau ne kartą buvo. Kaltu lieka valstybė, švietimo ir mokslo ministras ar valdančioji partija (koalicija). Lengviausiai apkaltinti būna ministrą ar ministeriją. Nes jie „nežino realios padėties” ir negeba priimti tinkamų sprendimų. Bet ar radę kaltininką mes jau žinome, jog jį nubaudus ar pakeitus kitu radome ir problemos sprendimą? Tokių supaprastintų atsakymų jau esame seniai lyg ir radę, bet jeibvlaiviai pamąstytume, suprastume, jog tai buvo tik iliuzija.
Štai kažkada buvo beveik visuotinai priimta viena idėja Lietuvai. Idėja apie mokytoją kaip prestižinės profesijos atstovą. Bet ta idėja neįgyvendinta dar lyg ir. Tai kas tada kaltas dėl to? Gal paieškome kaltų? Gal kalti tie, kas neįgyvendino ar netgi kas sugalvojo tokią idėją? Tai gal kalti patys mokytojai, kad taip „nuvarė” profesijos prestižą? O gal sovietinė sistema kalta? O gal dar paieškome? O man atrodo, kad nėra kaltų. Tiesiog dėl daugybės Lietuvos žmonių veiklos ar neveikimo, įvairių išorinių priežasčių ir pasekmių šiandien turime sudėtingą situaciją švietimo sistemoje. Ir ją reikia spręsti. Reikia dirbti. O ne kaltų ieškoti.
Dar šiomis dienomis girdėjau ne kartą apie tai, kas kaltas dėl mūsų kai kurių sportininkų ar sporto komandų „nesėkmių” kažkokiuose čempionatuose ar varžybose ir rungtynėse. Prisipažinsiu, labai seniai sportą vertinu tik kaip žaidimą, kuris gali suteikti malonumo arba ne. Tik tiek. Aišku, kai kam tai yra ir darbas, ir gyvenimo būdas, ir verslas, ir net politika. Bet jei atviromis akimis ir žmogiškai pažiūrėtume, tai turėtume suprasti, jog tame žaidime, kurį vadiname sportu, yra labai daug faktorių, kurie lemia sėkmingą ar mažiau sėkmingą formalų rezultatą. Tačiau ir sporto aistruoliai, ir treneriai, ir sportininkai, ir net žurnalistai be jokių skrupulų dažnai ieško kaltų ir atsakingų už nesėkmes. Dėl to keičiami treneriai, sportininkai ar net sporto srities politikai. Dar nė karto negirdėjau, kad sporto žmogus, kuriam nepasisekė būtų guodžiamas ar dėl formalaus prastesnio rezultato būtų paremiamas didesne finansine parama. Nes juk remiami tik tie, kam sekasi. Nors man atrodo, kam juos remti, jei ir taip sekasi? Juk gal remti reikėtų tuos, kuriems nesiseka? O visgi pas mus kaltininkai ir nevykėliai baudžiami, atleidžiami ir tikrai jau neremiami. Nes jei tau nesiseka, esi pats ir kaltas.
Todėl šį kartą nelįsdamas į daugelį kitų viešai aptariamų gyvenimo problemų ar sudėtingų situacijų norėjau viešai tik užduoti sau ir kitiems paprastą klausimą – ar tikrai mums lengviau gyventi jei randame dėl visų bėdų kaltininką? Ir ar tikrai visos problemos išsprendžiamos, jei radę kaltininką ir griežtindami bausmes ar taikydami principą „bausmės neišvengiamumas” mes iš tiesų padarome mūsų gyvenimą gražesniu ir geresniu? O jei tai padarome viešai kokioje laidoje, ar tai yra tik pokalbių šou ar visgi stereotipų formavimas?