Šiandien – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Artimiausias keletą dienų visoje Lietuvoje ir net už jos ribų bus daug kalbama ir apie žurnalistiką, ir apie žiniasklaidą. Žurnalistikos instituto studentų iniciatyva jau ne vienerius metus šios dienos vadinamos tiesiog „ležudi”. Labai simbolinis pavadinimas ir labai simboliniai renginiai.
Štai šiemet žurnalistikos studentai sugalvojo, kad metas atsigęžti į tiriamąją žurnalistiką. Jai bus skiriamas išskirtinis dėmesys. Todėl natūralu, kad šiandien vidurdienį Antakalnio kapinėse skirtingų kartų žurnalistai aplankys ir nužudyto Vito Lingio kapą. Simbolinės žvakelės ir gėlės – tai naujos kartos žurnalistų ir buvusių bendražygių kolegiška padėka. Ir tuo pačiu noras pasisemti įkvėpimo. Iš praeities, kuri kai kam jau yra tolima, gal net šiek tiek mistiška, kartu ir neįtikitėna, bet šiek tiek kerinti ir tuo pačiu pilna visokių kitokių jausmų. Aplankysime ir Vytauto Gedgaudo kapą. Ten pat Antakalnyje.
Na o 14 val. bus atidaryta pirmoji Lietuvos žurnalistų nutapytų dailės darbų paroda. Tai vyks Seime. Simboliška vieta, iš kurios žurnalistams ir visiems kitiems viltingai norisi labai kryptingos teisėkūros – teisinės ir demokratinės valstybės kūrybos. Ne visada tai pavyksta. Dažniau gal net nepavyksta. Tačiau ir žurnalistams ne visada viskas idealiai gaunasi. Nesame tobuli. Tačiau stengiamės. Ir kolegos pasistengė dalį savo saviraiškos paskirti tapybai. Ačiū jiems už tai, o ypač šio renginio organizatorei Aidai Vėželienei.
Na o 15 val. VIlniaus Universiteto Žurnalistikos instituto kiemelyje Maironio gatvėje jau tradiciškai bus įteikiamos prestižinės Vinco Kudirkos ir Vytauto Gedgaudo vardo premijos. Jos gali būti gaunamos tik kartą gyvenime. Už darbus, kurie įkvepia, kurie skatina, kurie puoselėja tradicines vertybes. Maža padėka ir dėmesys žurnalistikos tarnams už jų kūrybinį darbą. Ir šį kartą vertinami tie, kas savo darbais ne praeityje, o dabar verčia mus pasitempti.
Visgi šią dieną labiausiai norisi pasidžiaugti ne vien tuo, kad iš praeities kolegų darbų galime semtis stiprybės. Ne vien todėl, kad jiems amžina pagarba ir atmintis jau seniai įtvirtinta ir Etikos kodekso preambolėje. Džiaugiuosi tuo, kad turime tokią progą švęsti ir prisiminti savo profesijos ištakas. O štai kolega Rene iš Vokietijos Saksonijos žemės regioninės televizijos prieš keletą dienų man kukliai užsiminė, kad jie jokios panašios šventės neturi. Tiesiog dirba savo darbą. Dažnai ir be jokio įkvėpimo. Ir jis nuoširdžiai mums pavydi.
Na o be įkvėpimo dirbti ir kurti sunku. Kiekvienas jį randa skirtingoje vietoje ir skirtingu metu. Tačiau norisi sau ir visiems kitiems kolegoms palinkėti būtent įkvėpimo. Visur ir visada. Tokio, kuris padėtų kalnus nuversti – kartais savo vidines baimes įveikti, kartais kitų spaudimą atlaikyti. Ir dirbti savo mylimą darbą.
Su švente, mieli kolegos ir bičiuliai:-) Susitiksime vakare „Artistuose” -)
Ką išvardijo Marius, visą tą pagonišką Dievų plejadą turime kiekviename regioniniam laikraštyje…
Žurnalistas Perkūnas,- pirmiausia, tai kiekvieno laikraščio vyr. redaktorius 🙂
Žurnalistas Gabija – rašantis teisėtvarkos, teisėsaugos, politikos temomis 😎
Žurnalistas Žemyna – rašantis švietimo, kultūros, buities, sporto, bendruomenių ir visokių minkštų fincikliuškų, tralialiuškų temomis 😆
Žurnalistas Pikuolis – rašantis visokiom temom, kurios užrūstina visuomenę, o ypač laikraščio vyr. redaktorių.
Dar yra žurnalistas Runkelis, rašantis visomis temomis, bet Runkeliams suprantamu stiliumi
Žurnalistas Perkūnas – jo žinia visados tranki, bet nešanti savyje vaisingumą, pozityvą kaip “Dievo rykštė“. Žurnalistą Perkūną galima sulyginti su pavasariu, kuris išjudina užsitęsusius, užsistovėjusius sąstovius. Žurnalistas Perkūnas gali mosuoti žaibais, svaidytis akmeniniais kirvukais, strėlėmis, bet jis nėra griovėjas, o apvaisinantis. Todėl žurnalistas Perkūnas yra jautrus gyvam žmogui. Jis niekados ant kito nepils purvo vardan reitingų, pinigų. Nesinaudos kitu žmogumi savanaudiškiems tikslams pasiekti. Jis niekados neįžeidinės, nežemins, bet jo strėlės aštrios, akmeniniai kirvukai kertantys taikliai į sausas visuomenės šakas. Žurnalistas Perkūnas labai jautrus tiems visuomenės sąstoviams, kurie yra peržengę ribą. Todėl jo strėlės nukreiptos į užsiveisusius ir užsistovėjusius visuomenėje visokius parazitų veislynus.
Žurnalistas Gabija – jo akys labai jautrios “nešvariam vandeniui“. Todėl ir jo žinia nukreipta į tai kas užkrėsta “nešvariu vandeniu“. Tad žinia gali būti karšta, deginanti akis, bet jos paskirtis nėra deginti vardan reitingų, pinigų. Žurnalistas Gabija, tai kaip šeimos židinys palaikantis kasdienes, aktualias visuomenei temas. Ir jis neleidžia, kad šios temos būtų užkrėstos “nešvariu vandeniu“. Todėl žurnalistas Gabija labai jautrus nesantaiką skatinančioms temoms, visokioms madingoms, bet griaunančioms tendencijoms, populizmui, tam kas paslėpta po skambiais lozungais, “pakazukomis“, daugiažodžiavimais, gražiais pažadais ir t.t. Tam, kas užpila akis visokiom skambiom frazėm, išvedžiojimais, teorijomis, įmantriais argumentais, Dievo vardu , šviesesnės ateities, gėrio, vaikų gerovės, tiesos – vardu ir t.t.
Žurnalistas Žemyna – jautrus konkretiems žemiškiems darbams, duodantiems konkrečius vaisius. Todėl jo žinia visados žemiška, tiesi ir labai konkreti. Vaisingas darbas turi duoti sveikus, pozityvius vaisius. Visi konkretūs darbai, kurie neduoda naudingų visuomenei vaisių yra atskleidžiami, ištraukiami apie juos informuojama visuomenė. Jeigu žurnalistas perkūnas išjudina užsistovėjusią parazitų irštvą, tai žurnalistas Žemyna jau stebi kiekvieno konkrečiai veiklą, konkrečius darbus. Stebi konkrečių darbų kokybę.
Žurnalistas Pikuolis – užrūstinus žurnalistą Pikuolį be kraujo permaldauti sunku, panašiai kaip įkyrų paparacių persekiojantį parazituojančią žvaigždę. “Parazituojančioms žvaigždėms“, nusikaltėliams, visokiems sukčiams, niekšeliams žurnalistas Pikuolis žiaurus ir negailestingas. Nuo jo neįmanoma jiems pasislėpti.
🙂