Vakar LRT televizijos eteryje stebėjau Edmundo Jakilaičio moderuojamus kandidatų į šalies vadovus debatus. Ir Dalios Grybauskaitės ir Zigmanto Balčyčio vieša veikla bei pozicija dėl ekonomikos ir daugelio kitų temų man, jaučiu, ir daugeliui besidominčių politika, yra žinomi. Žymiai svarbesni atrodo asmeniniai šių žmonių požiūriai į daug intymesnius klausimus. Klausimus, kuriems reikalingi atsakymai turi pasižymėti ne vien loginiai argumentais, bet ir renkamo Prezidento vidinėmis vertybėmis.
Tad štai vienas iš tokių lyg ir neesminių klausimų vakar buvo apie tradicines santuokas, partnerystę ar net santuokas tarp tos pačios lyties asmenų. Jis man atskleidė vieną paprastą dalyką – Zigmantas Balčytis nedrąsiai ir net gana tyliai bei labai jau kukliai nuleidęs galvą pripažino (ne teigė, o būtent pripažino), kad jis nepalaiko tos pačios lyties asmenų noro turėti santuokas. O štai dalia Grybauskaitė buvo kaip niekada uždara ir neatvira – labai atvirai pasakė, kad net nenori sau leisti garsiai galvoti ir kalbėti šia tema. Kitaip tariant, asmeninė pozicija yra tabu.
Žiūrint iš šono labai jau matėsi, kad Dalia Grybauskaitė šia savo pozicija linkusi pataikauti (o gal vykdyti) žmonių norams ir valiai, o Zigmantas Balčytis lyg ir prisipažino, kad jis asmeniškai nenorėtų labai aktyviai ir daug ta tema kalbėti, bet nedrąsiai išsakė ir savo nuostatą.
Todėl toks paprastas ir kvailas klausimas man pačiam kilo – o kodėl abu kandidatai, kurie turi būti šalies lyderiai ir Lietuvos atstovai visame pasaulyje, taip bijo ir vengia būti tiesiog žmonėmis?