Ar teko girdėti kam nors teisinį/korupcinį/moralinį skandalą, kurio pagrindiniu herojumi būtų valstybės tarnautojas ar politikas? Turbūt užsimerkę galime atsakyti, koks klausimas keliamas jau pirmosiomis tokio skandalo dienomis – kada atsistatydins ar bent nusišalins nuo pareigų skandalo „herojus”.
Pats esu tokį klausimą gavęs iš kolegų dar tada, kai vienas leidėjas nepagrįstai užsipuolė mane ir net sugebėjo vieną teisėją įtikinti priimti neteisėtą ir neteisingą nuosprendį mano atžvilgiu. Jaučiau moralinę pareigą pasitraukti iš vienos etikos komisijos. Apie situaciją nedelsiant informavau LRT Tarybą, Lietuvos žurnalistų sąjungą ir paprašiau kolegų spręsti mano likimą. Jie nusprendė manimi pasitikėti ir leido įrodyti savo nekaltumą. Nors visi žinome, kad galioja nekaltumo prezumpcijos principas, tačiau viešiesiems asmenims demokratinėje visuomenėje galioja ir kitas principas – kaltumo principas. Jis nereiškia, kad žmogus nuteisiamas be teismo. Tai tik reiškia, kad viešoje erdvėje iškilus net klausimams apie galimus įtarimus viešas asmuo turi išsklaidyti visus įtarimus dar iki teismo.
Todėl šį rytą diskutuodami su viena žurnaliste apie „situaciją su „Lietuvos ryto” leidėju Gedvydu Vainausku”, patys sau kėlėme klausimus, kokia turi būti žurnalistų bendruomenės reakcija. Lietuvos žurnalistų sąjunga jau nusprendė kovo 5 dieną Valdybos posėdyje aptarti visus žinomas faktus ir pagal juos priimti sprendimą. Gal viešą laišką, gal dar kažką.
Tačiau šiandien žymiai sudėtingesnis sprendimas yra tiems, kas dirba „Lietuvos ryte” žurnalistais, redaktoriais. Dar sunkiau vyriausiajam redaktoriui. Visi žino, kokia atsakomybė, kokie iššūkiai ir kokios grėsmės yra šioje „situacijoje”. Visų pirma, tai santykiai kolektyve. Taip pat reikia kažką paaiškinti savo partneriams ir klientams, taip pat skaitytojams ir žiūrovams. Akivaizdu, kad yra krizinė situacija, kurioje reikia greitų ir aiškių atsakymų į sudėtingus klausimus. Bet net ir po tokių atsakymų lieka dilema – kaip ginti save ir tuo pačiu metu kurti vieną žinomiausių bei turtingą istoriją turinčių žiniasklaidos priemonių?
Pamenate, kad viskas aišku buvo su Seimo nariais, kurie po kaltinimų korupcija padėjo savo mandatus ir gynėsi. Vyteniui Andriukaičiui pavyko. Kitiems – mažiau. Bet buvo aiškios žaidimo taisyklės. Po skandalo su auksinėmis kruopomis, dar net be jokio teismo nuosprendžio atsistatydino vienas viceministras. Tokių pavyzdžių turime ir daugiau.
Bet turime ir kitokių situacijų. Štai vieną dabar jau nuteistą veikėją su automatiniu ginklu palikę policijos pareigūnai net tik neprisiėmė moralinės atsakomybės, bet jų kolegos profsąjungiečiai viešais laiškais pabandė apginti iš net reabilituoti juos. Panašu, kad taip ir įvyks. Tiksliau, viskas bus nurašyta į užmarštį.
Tad kokius sprendimus šiandien kažkas priims „istorijos su „Lietuvos ryto” leidėju ir vadovu Gedvydu Vainausku” herojai ar suinteresuoti asmenys? Sunku priimti. Sunku patarti. Bet norisi, kad situacija turėtų aiškius atsakymus. Tada ir „Lietuvos ryto” žurnalistams bus lengviau vykdyti savo misiją.