Politikų noras save eksponuoti bet kur ir bet kada, maniau, turi ribas. Žinoma, ne visų politikų. Kai matai politikų plakatus ir pavardes klijuojamas ant kaimo tvorų, viešųjų tualetų ar pigių barų durų, supranti, jog ten jiems reikia nelabai mąstančio rinkėjo – svarbu, kad politikas būtų matomas.
Bet kartais man kyla natūralus klausimas, kodėl politikai lenda į tokias erdves ir tokia forma, jog mažų mažiausiai burnoje jauti kartų prieskonį. Štai yra toks žurnalas „Rambynas”. Visai neseniai, spalio pradžioje, „Šilainės krašte” gražiai buvo rašoma apie išskirtinį jo numerį:
„Žurnalui solidumo suteikia jame esančių tekstų vokiškas bei rusiškas reziume.
Šis žurnalas išėjo rėmėjų pagalba. Jį rėmė „Spaudos radijo ir televizijos fondas“, kelios bendrovės – „Vilkyškių pieninė“, „Senasis Rambynas“ bei „Veižas“. Šiek tiek įdomiai ir gan netikėtai pakankamai solidžiame leidinyje pristatyti ir keli privatūs asmenys. Naująjį „Rambynas“ žurnalo numerį, kaip ir kai kuriuos ankstesnius, galima įsigyti Rambyno regioninio parko lankytojo centre, o taip pat ir Šilutės H.Šojaus muziejuje.”
Suintrigavo paaiškinimas, kad kažkaip „netikėtai pakankamai solidžiame leidinyje pristatyti ir keli privatūs rėmėjai”. Pažiūrėjau aš į tuos PRIVAČIUS rėmėjus ir… Pradžioje supykau, vėliau nuliūdau. Tie privatūs rėmėjai nėra jokie privatūs rėmėjai. Tai elementarūs politikieriai, kurie demonstratyviai braunasi į kultūrinį leidinį reklamuodami save. Juokingai ir graudžiai atrodo jų prisistatymas – opozicijos atstovai Pagėgių savivaldybėje. Būtų privatūs rėmėjai, to tikrai neminėtų. Bet šiuo atveju leidinys išnaudojamas politinei reklamai ir dar tokia forma, kuri pačiam žurnalui turėtų būti pakankamai gėdinga. Nebent „Rambynas” yra ne kultūrinis žurnalas, o politiškai orientuotas leidinys.
