Apie Lietuvą. Kodėl drąsi šalis vis dar ieško vietos po saule?

Šis klausimas mane nuolat kamavo, kai vyko diskusijos apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą. Kai jau buvo paviešinti šalies įvaizdį kūrusių samdytų kompanijų darbai, mane nudžiugino pasiūlyta idėja pristatyti Lietuvą už jos ribų kaip DRĄSIĄ šalį. Nudžiugau, kad pagaliau būsime visi drąsūs. Kilo tik vienas klausimas – kaip tą drąsą ir kam rodyti?

Dabar jau visi žinome, kokį fiasko patyrė Lietuvos kaip drąsios šalies įvaizdžio kūrimo kampanija. Daugelis mūsų net intuityviai jaučiame kodėl. Tačiau atsakymus gali pasufleruoti ir visuomenės nuomonės tyrimai.

Štai šį rugsėjį visuomenės nuomonių tyrimus atliekanti kompanija Vilmorus paklausė žmonių, kaip jie gali apibūdinti Lietuvos vaidmenį Europos Sąjungoje? Žmonių atsakymus į šį klausimą kompanijos vadovas V. Gaidys pateikė metinėjė ES konferencijoje Klaipėdoje spalio 1 dieną. Atsakymai labai gerai atspindi, kokie drąsūs iš tiesų mes esame. Tiksliau sakant, kaip mes jaučiamės. Taigi beveik pusė apklaustųjų (46 proc.) pasakė, kad mes vis dar „savo vietos ieškanti valstybė”. O kas ketvirtas žmogus (26 proc.) iš viso mano, kad sunku pasakyti ką nors konkretaus apie Lietuvos vaidmenį. Beveik tiek pat Lietuvos žmonių (25 proc.) įsitikinę, kad mūsų šalis yra pasyvi ES valstybė.

Todėl galite patys paskaičiuoti, kiek procentų liko žmonių, kurie tiki Lietuvos, kaip drąsios, aktyvios ir lyderio savybių turinčios ES valstybės ateitimi. Nesivarginkite skaičiuodami. Tokių yra net/tik 3 proc.

Todėl galima būtų paklausti labai paprastai – kaip gali komunikuoti pasauliui 105 tūkstančiai mūsų gyventojų (tiek sudaro 3 procentai nuo 3,5 mln.) apie drąsią šalį, kai likusieji nelaiko savęs nei drąsiais, nei aktyuviais, nei lyderiais? Galima būtų neleisti niekur iš Lietuvos važiuoti tų likusiųjų milijonų. Galima būtų neleisti jiems internete ar kitoje viešoje vietoje pasakoti apie savo jausmus. Bet juk tai būtų absurdas ir galų gale net neįmanoma padaryti.

Ir man kilo labai kvaila mintis. O gal mums geriau save rodyti kitiems kaip vis dar ieškančius vietos po saule? Ne kaip klajoklius, bet kaip naujokus. Kaip tuos, kurie mokosi iš kitų, kurie renkasi, kurie ieško, kuriems įdomu viskas, kas vyksta kitur. Bet visų pirma turime savęs paklausti, kokie mes esame iš tikrųjų? O ne pradėti kalbėti kitimes, kad esame tokie, kokiais tik norėtume būti.