Šiandien su malonumu perskaičiau Ferdinando Kauzono interviu su aktoriumi Antanu Šurna (dienraštis „Respublika”). Tai buvo net ne interviu – tai dviejų bičiulių pokalbis. Visko tame pokalbyje parašyta – ir apie kultūrą, ir apie valdžią, ir apie mus visus. Todėl ir verta paskaityri. Juolab, kad pokalbis – BE PYKČIO.
Labai įstrigo keletas Antanos Šurnos minčių.
Kurk tu kokias nori refaormas, ar dieną, ar naktį jas kurk, o vis tiek bambtelėsi. <...> Vyksta totalus kultūros praradimas. Gal net naikinimas. O kultūros naikinimas, papročių naikinimas, kalbos naikinimas, o dar sąmoningas – tai tautos naikinimas.
Intuityviai jaučiu, kad adresatas šių eilučių yra net ne eiliniai skaitytojai. Tai skirta valdžiai. Visų pirma, jai. Bet ar ji supranta? Štai šiuo metu dar klausausi ir kolegos Audrio Antanaičio pokalbio Žinių radijuje apie bibliotekų padėtį. Apie tai, kad bibliotekininkus ištiko šokas dėl valdžios sprendimų nubraukti beveik visus pinigus knygoms ir periodikai įsigyti. Maža to, bibliotekininkų atstovai atvirai kalba – negalėjo patikėti, kad 21 amžiuje taip gali pasielgti ta Vyriausybė, už kurią balsavo patys bibliotekininkai. Bibliotekininkai atvirai kalba, kad Kultūros ministerijos vykdoma politika yra ne tik bloga, bet dar ir užkrečiama. Laidoje nedalyvavo kultūros ministras, kuris yra išvykęs.
Todėl ,skaitydamas A.Šurnos mintis, radau dar vieną įdomią įžvalgą.
Man labai patiko jo (šalies Prezidento Valdo Adamkaus – D.R.) paskutinė kalba Seime. kalbėjo apei kultūrą, apie dorovę, kalbėjo apie jų nuosmukį.Bet tai buvo kalba prie karsto. O kodėl apie tai nekalbėta dar esant gyvai kultūrai, dorovei?.. Tu man paaiškink. Kam apie tai šnekėti dabar, kai ta kultūra, ta moralė jau yra išleidusios paskutinį kvapą? Kuriem galam mirusiam armonika?..
O štai kas iš tiesų verta pagarbos – tai A.Šurnos optimizmas. Perskaičiau visą interviu ir tikrai neradau nei pykčio, nei paniekos. Bet radau daug skaudulio. Ir dar… Antanas Šurna net skaudų pokalbį nori užbaigti linksmai. Su juoku. Ačiū jam.