Esame niurzgliai. Ne visada. Bet labai dažnai. Mėgstame guostis. Ir nelabai turime laiko klausytis kitų problemų. O dabartinis laikmetis, kurį dažnai vadiname krize, ne vieno apžvalgininko nuomone tik dar labiau mus vers būti egoistais. Nė velnio!
Kolegos žurnalistai įrodė dar kartą, kad bet koks sunkmetis gali tik dar labiau sutelkti visus. Ne tik sutelkti, bet ir paskatinti dalintis tuo, ką turi, su tais, kurie šiuo metu neturi beveik nieko. Arba turi tik skolas. Ir paskolas. Ir neturi darbo. Ir dirba tokiame regione, kur laikraščiai ar kitos žiniasklaidos priemonės dabar tik atleidžia žurnalistus. Arba užsidaro visai. Kol kas, panašu, Lietuvos valdžia negalvoja nei apie tai, kaip skatinti visuomenės dialogą ir kokybiškas viešas diskusijas žiniasklaidoje, nei apie spausdinto žodžio galią kelti bendrą viusomenės kultūrą. Arba atvirkščiai – demoralizuoti visuomenę.
Apie kokį solidarumą kalbu? Apie žurnalistų pradėtą ir šiuo metu darbo neturintiems kolegoms skirtą paramos akciją. Ją jau tęsia kiti savanoriai. Štai Lietuvos žurnalistų sąjngos Vilniaus skyriaus valdyba, įvertinusi sudėtingą LŽS Panevėžio skyriaus narių situaciją, nusprendė skirti jiems finansinę paramą – 500 litų. Ir šie pinigai skirti iš lėšų, kurias patys žurnalistai ir surinko. Mokėdami solidarumo mokestį savo organizacijai, o vėliau spręsdami, kam tuos pinigėlius panaudoti. Galima buvo kokį vakarėlį surengti. Gal dar ką nors. Bet ne… Kolėgos remia kolegas.
Vilniaus žurnalistų sprendimu, finansinė parama (po 250 Lt neatskaičius mokesčių) skiriama pašalpos išmokėjimui dviems be darbo esantiems ir šiuo metu neturintiems pragyvenimo šaltinio LŽS Panevėžio skyriaus nariams. Kuriems kolegoms jos labiausiai reikia, spręs LŽS Panevėžio skyriaus valdyba.
Tačiau svarbiausia net ne tai, kad vilniečiai padeda kito regiono kolegoms.
Man ir, tikiuosi, visai mūsų žurnalistų bendruomenei tikru pavyzdžiu turi būti tie kolegos, kurie PIRMIEJI (niekieno neraginami, neprašomi) tokią paramos akciją pradėjo. O tai buvo labai kuklūs (lyg ir) Kaune įsikūrusio LŽS regioninės žiniasklaidos ir žemės ūkio klubo nariai. Jie panevėžiečiams skyrė 500 litų finansinę paramą ir paragino prie šios iniciatyvos prisijungti kitus LŽS skyrius bei klubus.
Kai pamačiau Žurnalistų sąjungą pasiekusią padėkos žinutę iš Panevėžio, supratau, kad Lietuvos žurnalistai yra ne tik solidarūs. Jie ir DĖKINGI.
“Ačiū kauniečiams, parėmusiems mus sunkiu laikotarpiu. Mes labai vertiname tokį kolegų poelgį ir šią paramą panaudosime tiems, kam labiausiai jos reikia,”- LŽS Panevėžio skyriaus narių vardu už kolegų solidarumą dėkojo skyriaus pirmininkė Virginija Sipavičienė.
Šiandien ne vienas galėtų paklausti, ar išgelbės Panevėžio žurnalistus 250 ar 500 litų? Tačiau atsakymas gali būti labai paprastas. Kolegoms paramos reikia tik laikinai. Nes jie yra darbštūs ir kūrybingi. Todėl anksčiau ar vėliau jie vėl galės sėkmingai dirbti. Ir, pagal galimybes, remti kitus, kuriems bus taip pat sunku.
Ačiū kolegoms. Už Solidarumą. Už Dėkingumą. Už tai, kad galima didžiuotis Lietuvos žurnalistais. Aš jais didžiuojuosi!
P.S. Dažnai savęs klausiu, ko mums trūksta? Daug ko. Bet labiausiai – žmogiškumo. Ir taip gera, kai žmogus žmogui ištiesia ranką. Pagalbos ranką.