Vytautas Bakas
Šiandien gavau kolegos Vytauto Bako laišką ir nuomonę, kurią perskaičiau ir nutariau ja pasidalinti su kitais. Ir padiskutuoti.
Galiu paaiškinti, kodėl ši tema rūpi ir man. Kadangi teko bent kurį laiką darbuotis ir Visuomeninėje taryboje, kuri pataria generaliniam policijos komisarui, todėl ne vienerius metus domiuosi teisėsaugos institucijų darbu. Ir man labai rūpi ne tik formalūs vertinimai. Visada labai vertinau žmones, kurie pažįsta reiškinį „iš vidaus” ir nebijo pasakyti visko paprastai ir tieisai. Ir kritiškai.
Manau, kad šys Vytauto pamąstymas yra būtent toks.
Vytautas Bakas
Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas
Prieš kurį laiką rašiau apie teisėsaugos įstaigų kovą už išgyvenimą, vakar operatyviniame pasitarime Policijos departamente apie tai viešai prakalbo Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. „Prasidėjo kova už būvį“,- teigė jis po to, kai šalies policijos vadovai pristatė grėsmingas nusikaltimų finansų sistemai, ekonomikai ir verslo tvarkai, akcizais apmokestinamų prekių srityje augimo tendencijas, 2010 biudžeto perspektyvas…
Liūdniausia tai, kad vyksta institucijų kova už būvį, jau net ne atskirų pareigūnų. Valstybės, kurioje siaučia ekonominė krizė, teisėsauga priversta prioritetu kelti fizinį išlikimą? Tikrieji jos tikslai natūraliai atidedami į mažiausiai antrąją vietą. Galima būtų rašyti apie sąmokslo teoriją ir paklausti, kam tokia situacija naudinga. Juk lėšos investicijoms (valstybės finansuojamos statybos, turto įsigijimas) vykstant visuomenės spaudimui mažinamos negailestingai, sakoma, kad būtent čia kyšojo nemenkos otkatų sistemos ir atsidėkojimo už paramą politinės kampanijos metu galimybės.
Kas belieka? Kaip atsiskaityti su rinkimų „rėmėjais“. Natūralu – leisti siautėti šešėliui. Kontrabanda, pinigų plovimas – latentiniai nusikaltimai, jų neišmatuosi, bet gali nujausti. Juk praėjusio amžiaus pirmoje pusėje JAV ir Europoje vykę ekonominiai-politiniai ekscesai pagimdė garsiausius pasaulio nusikaltėlius.
Nepaprieštarausi generaliniam prokurorui, kuris teigia netikintis, jog siaučiant krizei šalyje nėra pinigų plovimo atvejų. Sutinku su prokuroru, bet, matyt, reiktų pabrėžti ir tai, kad su tokia chebryte kovoti reikia „dantų“. Viena vertus, dėl pačios nusikaltimų finansų sistemai prigimties ir ypatingos teisėsaugininkų kvalifikacijos, kita vertus, dėl vienos giliausių bent jau tarp Europos šalių politinės korupcijos Lietuvoje. Remiantis sąmokslo teorija, rimta kliūtimi šešėliui, otuo pačiu ir otkatams, yra kvalifikuota ir gerai dirbanti teisėsauga, todėl natūralu, kad jai reikia iškalti likusius dantis.
Atlkeiskite, kiek nukrypau! Grįškime prie kovos už būvį. Neabejoju, kad p. Šedbaro baimės turėtų pasitvirtinti – pasieksime Latvijos lygį!? Galėsime tuomet nebent guosti, kad ten dar blogiau. Darome viską, kad būtų taip, kaip Latvijoje – nesiimame struktūrinių valdymo reformų, nediegiame sisteminių priemonių prieš korupciją (beje apie šią, manau, tiesioginį poveikį krizės mastams turinčia problemą visuomenė jau pamiršo). Lietuva buvo tarp keturių šalių (kartu su Latvija), drastiškai sumažinusių finansavimą teisėsaugai jau pirmajame taupymo etape.
Vienam iš konservatorių veikėjų, neseniai apkaltinusiam teisėsaugininkų profesines sąjungas valstybės griovimu po to, kai prieš kelis mėnesius pareiškiau apie savo abejones Lietuvai vykdyti Šengeno reikalavimus, galiu dabar pasakyti, kad neseniai latviai oficialiai įspėjo Frontex organizaciją, kad valstybė tampa nepajėgi vykdyti Šengeno įsipareigojimų – užtikrinti išorinės sienos apsaugą. Taigi dabar jam pasakysiu, kad kartu su Latviais darome viską, kad Šengeno narės nuspręstų pasinaudoti teise sustabdyti kai kurių Šengeno sutarties nuostatų galiojimą ir išorės sienos rytuose priartėtų (susitrauktų) bent prie Lenkijos.