Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad nepasitiki užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku. Pasiūlymas aiškus – ministras turi eiti lauk.
Ministras V. Ušackas klausia Prezidentės, kodėl juo nepasitiki, ką jis tokio blogo padarė? Prezidentė papildomai nesiaiškina, nes nemato reikalo.
Europos parlamento narys Vytautas Landsbergis pareiškia, kad Prezidentė ir neturi aiškinti ar pasakoti viešai, kodėl ji nepasitiki ministru.
Išvados:
1. Ministras eina lauk be viešai atskleistų aiškių ir suprantamų priežasčių.
2. Situacija yra praktiškai identiška anekdotui apie Mikę Pūkuotuką ir Knysliuką:
Mikė gauna dovanų balionėlį iš Knysliuko, bet nesidžiaugia. Todėl nutaria grąžinti balionėlį atgal.
Knysliukas klausia Mikės: „Kodėl tu nusidžiaugi, gal balionėlio spalva nepatinka?”
Mikė purto galva.
Knysliukas klausia: „Tai gal virvutė per ilga?”
Mikė vėl purto galvą.
Knysliukas vėl klausia: „Tai gal forma ar spalva nepatinka?”
Mikė ir vėl purto galvą.
Knysliukas klausia: „Tai kas tada negerai?”
Mikė atsako: „Nedžiugina”.
Anekdoto esmė – po paskutinio ištarto žodžio visi turi pradėti juoktis. Ministro atleidimo iš pareigų atveju – taip pat.
Ar juokinga?
nu tai mes neabejojam tuo, kad jau kas nepatinka Prezidentei, tai jau kris…visai kaip tam anekdote.
Paaiškinti atleidimo priežastis visada yra privaloma.
Kas kita, kad dabartinė mūsų politika yra tokia – viena sakom, kita darom, todėl besiaiškinant galima ir paslaptis išduoti.
Taip ponaiti Radzevičiau, esu piktas dėl sukurtos pedbalių demokratijos Lietuvoje ir spjausiu kiekvienam šios sistemos palaikytojui į veidą.
… ir visi kas drįs pastoti kelią Prezidentei, kris …
Konsultante,
gaila, kad esi toks piktas. Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Aš irgi mnau, kad užsienio politika nėra ir netui būti vien kaip anekdotas. Tačiau mano komentaras susijęs su keletu faktų, kurie matosi viešoje erdvėje. Ir jei lygintume tik tuos dalykus tai ir gaunasia panašiai. O jei žiūrėtume labai rimtai į tai, kas vyksta Lietuvos politinėje padangėje ir kovoje dėl įtakos, tai kaivaizdu, jog vieša ardvė tėra ledkalnio viršūnė. Bet… Vieša ardvė skirta demokratijai (gali tai vadinti žaidimu demokratiją), kur kievienas turi teisę valdžiažmogiams užduoti net naiviausius, kvailiausius, tačiau rūpimus klausimus. Ir, mano nuomone, valdžažmogiai turi visi argumentuottai kalbėti. Tie, kas neranda argumentų, gali prarasti pasitikėjimą. Todėl buvusio komentaro įžvalga gali būti ir tokia, kad jei Prezidentė viešai neteiks argumentų daugeliui klausimų, greitu metu kas nors ją būtinai norės apkaltinti arogancija ar net kuo nors blogiau. Nenoriu tikėti, kad tokie kaltinimai būtų pagrįsti, bet viešai matosi tik tai, kas matosi. Todėl su tavimi iš esmės galiu sutikti, kad viešuose vertinimuose daug paviršutiniškumo. Bet gili analizė ir sudėtingi tekstai žmonėms sunkiai suprantami. Todėl dauguma politkkų ir jų veiklso vertintojų klaba lakoniškai, dažnai banaliai, bet papsrastai labai aiškiai tuo perduoda savo poziciją.
Užsienio politika Jums ne Knysliuko ir Mikės Pūkuotuko nuotykiai. „Vyriausiąjam” Lietuvos žurnalistui už grafomanija 10, o už politologinę žurnalistiką „kuolas”.
Žurnalistui atleistina politikos neišmanyt, tačiau juokingiau kai lyg ir rimtas vyras politologas Laučiaus rašo tokius „taukšt-kaukšt-paukšt” rašinėlius-analizes, lyg smegenėlės būtų suskystėjusios. Na bet suprantama – „Kaimo lyga” ir rašo savo auditorijai atitinkamai – debilavotai ir su bajIriais Erlicko lygio. Ir lenda viens po kito tokie klounai, tik va kad grimas įvaizdžiui nebepadeda internete …
O dabar tiką ką mačiau per telika Valinskienę. Ji pasakė, apie žurnalistus, „arba jie mus, arba mes juos – geriau mes juos”.
Taip, čia taikliai 🙂
tai anekdotas ir antradienį bus labai aktualus.