Keistai jaučiuosi Lietuvoje. Visada girdėjau iš politikų lūpų, kaip valstybei rūpi šeima, kaip rūpi vaikai, kaip jais rūpinamasi. Tačiau kai nori tą rūpestį pajusti realiai (ne pinigais), tuomet pajunti užtrauktą valdžios rankinį stabdį o ne paramą.
Štai vienas pavyzdys – įvaikinimas. Turiu omenyje ne tas situacijas, kai lietuvį nori įsivaikinti užsienietis ar svetimą vaiką nori lietuvaičiai auginti. Tuomet biurokratizmas, matyt, yra neišvengiamas, nes pernelyg daug neaiškumų yra.
Kalbu apie paprastą situaciją, kai šeimoje jau ne vienerius metus auga vaikas, kurį turi vienas iš sutuoktinių – našlys ar našlė. Kitaip tariant, vietoje to, kad našlys vienas augintų vaiką, išteka arba veda antrą kartą ir sukuria naują šeimą.
Deja, tokiai naujai šeimai neužtenka vien noro būti kartu ir įforminti santuoką. Jei abu sutuoktiniai gražiai sutaria, vaikas auga laimingas ir jam viskas gerai, tuomet formali įvaikinimo procedūra, deja, tampa panaši į Kryžiaus kelius. Gal todėl, dabar ne viena lietuvių šeima domisi galimybe įsivaikinti Haičio vaikus.
Visų pirma, dėl to, kad neužtenka šeimai tik išreikšti valią ir norą būti šeima bei nunešti pareiškimą ar prašymą į teismą, kad šis leistų įsivaikinti vaiką. Valdžios institucijos dar nori įsitikinti, ar tikrai ta naujoji šeima tinkama vaikui. Net ir tuomet, jei tas vaikas faktiškai jau gyvena šeimoje. Matyt, taip ir turėtų būti.
Tačiau kodėl šiam valdininkų norui realizuoti valdžia sukūrė dar ir daugybę papildomų rūpesčių ne tik sau, bet ir tai šeimai? Man tai išlieka kaip sudėtinga ir atsakymo kol kas neturinti mįslė? Norėčiau tikėti, kad taip yra ne vien dėl to, kad kažkas kažkada taip nusprendė ir tiek.
Jei jau valdžiai norisi kažką sužinoti apie patėvio ar pamotės tinkamumą auklėti vaiką, tai ji tegul ir tikrina pati: užklausia registrus dėl teistumo (negi kartą gyvenime teistas žmogus jau negali auginti ir auklėti vaiko?), dėl priklausomybės nuo narkotikų ar alkoholio (pažyma kainuoja 2 litus), Sodrą dėl darbo užmokesčio (nors kyla klausimas, kodėl laikinas bedarbis negalėtų auginti ir auklėti vaiko). Reikia dar paimti pažymą iš odos ir venerinių ligų centro, kad nesergi AIDS (kaina apie 42 litus). Gali dar ateiti į namus, patikrinti, pakalbėti ir tiek.
Bet kas gali suprasti ir paaiškinti, kodėl yra sukurta štai tokia sudėtinga ir daugybę šeimos finansinių bei kitų resursų reikalaujanti sistema:
Sutuoktinio vaiko įvaikinimas
Jei norite įvaikinti savo sutuoktinio vaiką, savo gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybai turite pateikti:
– prašymą dėl konkretaus vaiko įvaikinimo;
– paso ar kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;
– santuokos liudijimo kopiją;
– sutuoktinio, kurio vaiką norima įvaikinti, rašytinį sutikimą įvaikinti;
– vaiko tėvo ar motinos, kuri yra vaiko biologinis tėvas ar motina, mirties liudijimo kopiją;
– įvaikinamo vaiko gimimo liudijimo kopiją;
– nustatytos formos (046/a) savo sveikatos pažymėjimą ir įvaikinamo vaiko sveikatos pažymėjimą;
– pažymėjimą apie šeimos sudėtį;
– dokumentą apie gaunamas pajamas.
Kai jau visa tai padarysite, tuomet Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai kreipsis į Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl norinčio įsivaikinti asmens teistumo. Peržiūrėję pateiktus dokumentus, tie patys darbuotojai organizuos įvaikinti vaiką pasirengusio sutuoktinio patikrinimą. Jį atliks atestuotas socialinis darbuotojas, kuris sieks išsiaiškinti įvaikinimo motyvus, gyvenimo sąlygas ir būdą, ar vaiko įvaikinimas sutuoktiniui atitinka nepilnamečio interesus.
Esant teigiamai išvadai, dar reikės šeimai kreiptis į savo gyvenamosios vietos apylinkės teismą su pareiškimu įvaikinti savo sutuoktinio vaiką. Kartu su prašymu reikės pateikti Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą bei kitus Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka paruoštus dokumentus.
Nesinori būti piktu, bet tai kas surašyta, kvepia mažų mažiausiai biurokratizmu o ne realiu rūpesčiu vaiku. Visų pirma, dideles dvejones kelia apsimestinis rūpestis įvaikintojo ir vaiko sveikata. Kam reikia tikrinti vaiko sveikatą? Jei jis sveikas, tai ačiū Dievui. Jei vaikas serga – tai ir gerai, kad juo bus kam pasirūpinti. Lygiai taip pat abejones kelia pareiga įsivaikinti norinčiam vaiko sutuoktiniui tikrintis, ar jis neserga AIDS, ar jis neįrašytas į priklausomybės ligų centro įskaitą. Jei žmogus serga, tai ką, jis jau negali būti normaliu šeimos nariu, tėvu ar motina? Galų gale, ką duoda tokių pažymų rankiojimas? Kainuoja šeimai laiką ir pinigus. Bent jau priklausomybės ligų centro duomenų baze tegul patys vaiko teisių saugotojai pasirūpina ir patys pasitikrina, jei jiems to reikia. Žinoma, pažyma kainuoja 2 litus, tad gal čia toks biznelis sugalvotas?
Galų gale dar viena pažyma – pažymėjimas apie šeimos sudėtį. Tokias pažymas išduoda Gyventojų registras. Bet gal tuo registru gali tiesiogiai pasinaudoti vaiko teises saugantieji biurokratai? Jei jau registras valstybinis. Nes priešingu atveju tenka vėl lėkti su mašina, rasti kur nors vietą tai mašinai, jei ją turi, ar gaišti brangų laiką atsiprašant iš darbo ir pan.
Bet kuriuo atveju, įsivaikinimas Lietuvoje yra didelis darbas. Tam reikia turėti bent du dalykus – laiko ir pinigų. Ir dar kantrybės. O gal taip valdžia tikrina pasirengimą įsivaikinti? Jei jau turi pakankamai laiko, pinigų ir kantrybės „žaisti” biurokratų sugalvotą žaidimą, tai gal ir vaiku pasirūpinsi. Nesinori taip liūdnai juokauti, bet liūdesio yra. Ir politikų kalbų apie rūpestį šeima klausytis nesinori.
gerb. ponai, mes kalbamės apie vaiką, o ne apie prekę lentynoje, nes iš Jūsų komentaru ir straipsnio matyti, kad priekaištaujate įvairioms tarnyboms dėl biurokratizmo..Abejoju, ar tas pyktis teisingas. Ar jus savo darbovietėje imtumėte „improvizuoti” kitaip nei numato įstatymas ar pareiginė instrukcija? Kažin?
įstatymas priimtas ir privalome pasirūpinti numatytais dokumentais.
O kalbant apie vaiką, pamirštate, kad tai ne prekė, kuria norisi lengvai įsigyti su garantija gražinti. Deja ponai, tam ir yra sudėti visi saugikliai, kad pilietis norintis įsivaikinti ar globoti būtų įvertintas specialistų, kad vaikas patekus į šeima ten ir pasiliktu.
nes vaikui grįžti atgal į globos institucija, būtų l . didelė trauma.
deja tokiu situacijų pasitaiko tiek įvaikinime tiek globoje. ir jos atsirasdavo pas tuos globėjus, kurie kategoriškai reikalaudavo globoti, save „nupiešdavo” geriausiais globėjais ir jiems jokių mokymų nereikėdavo….
Tai gal ne biurokratizmo esmė, o požiūris į esmę……….
visi dokumentai
vt, skaityike tekstą atidžiai.
Atgalinis pranešimas: Svaitinukas #3 « Lukas Karalius
tai tu ir neįrodinėji- tu atneši pažymą. Labai tikiuosi, kad medicininių pažymų sistema nesikeis, o tik gerės- ir be žmogaus patikros nebus išduodama visai. Dainiau- ne taip suki. Tikrai ne pažymose esmė, ir kad už jas mokėti reikia irgi ne esmė- užduoną tam vaikui irgi pinigus mokėti reikia. Aš tau sakau- tu į terminus pabandyk pažiūrėti- per kiek laiko po dokumento pateikimo ir pažymėjimo gavimo net sutuoktinio vaiką norint įsivaikinti , tas reikalas paiekia teismą- kiek laiko jos tą bylą neša. Ir sugretink su į užsienį įvaikinamų vaikų proceso greitį- turėsi atsakymą. Šiaip pas mus yra dar labai lenga įvaikinimo procedūrų sistema- užsienyje daug sudėtingesnė.Kodėl tu manim netiki, nesuprantu niekaip. Įvaiinimo tarnyba dirba tikrai neblogai- nei kai aš buvau skundėmės, nei grupėj kas- nei organizuojamose stovyklose kas turi kokių pretenzijų. Ten visada gali užeit, pasikalbėt, gaut patrimų jei reikia. Viskas stringa VTAT lygmenyje.
Aušra, net jei esi pijokas, manau, kad įrodyti tavo blogumą turi valdžia, o ne tu turi įrodinėti, kad nesi kupranugaris. juk gyvename teisinėje valstybje. Todėl vaiko interesai yra svariausi bet dėl tų interesų apsaugos nemanau, kad tėvai turi mokėtis krūvas litų ir dar laiko gaišti. beje, jei pijokai, tai jie ir nevaikina dažniausiai. esmė, kad ta sistema pijokų vaikų negina, o normaliems žmonėms trukdo. Va kur šuo pakastas.
galės nuspėti, ne tik iš pažymų- yra dar kursai, ir nevisi tuos kursus baigia, ir ne viesiems būna leista įsivaikinti/globoti. Ir tas yra labai gerai. Bet aišku, jei tu norėsi viską nuslėpt, pažymas pirkt, dar ten ką nors ir au tas vaikas labiau reikalinas kaip tavo pačio materialios padėties užsitikrinimo- vargu ar tai kaip nors įvaikinimo tarnyba sutrukdys.
Yra įvaikinusių šeimų asociacija, yra globėjų asociacija. Ten nežinau ar galima rasti daug informacijos,bet ten tikrai galima surasti daug gyvų žmonių, kurie realiai tau papsakos kaip būna ir kas nutinka ne taip jau retai- kai vaikus įsivaiina sutuoktinis. Supranti, ir įvaikinimo tarnyba ir VTAT turi gint vaiko interesus, o tu statai viską atvirkščiai- tu nori , kad jie gintų suaugusiųjų interesus. Na ne visi gi yra žmonės tik padorūs. Įsivaizduok situaciją kai pijokas veda pijokę ir dar nori įsivaikinti n skaičių jos vaikų. Tai jei žūrėti, kad visos pažymos tik formalumas, kad jas gali gauti ir kompiuteriu- kas gaunasi? Kad laiko tarpą iki teismo būtų galima sutrumpinti tai taip.
Aušra, net jei aš to neįvertinsiu, pažymos ri tarnyba irgi neglės nuspėti – jie juk ne pagal horoskopus dirba. Pažymos čia niekuo nepadės.
tokį sutikimą turi pildyti ne įvaikinimo tarnyboj, o gydymo įstaigoj išsiimant kortelę. O šiaip, tai būna medikų urie pasižiūr ir ne formaliai- pvz. psichiatras ar narkologas. Tiesiog va paima ir pasikalba, patikrina- būna kad atranda ligų. Įvaikinimo tarnyba Lietuvos yra ne pati blogiausia iš tos sistemos. Blogiausia yra VTAT tarnyba. Įvaikinimas net sutuoktinio vaiko nėra nei romantiškas žngsnis, nei koks gero darbo darymas. Čia yra oho kaip rimta. Tarkim tu vedi moterį , našlę- iš meilės, įsivaikinį jos vaikus, paskui išsiskiriat- po metų, kaip tada? Tu tuos vaikus tada dar myli? Tu jiems tėvas su ta jausmine plotme? O jei ne? O iš vaiko pozicijų pažiūrėt bandei- kaip jam visa tai atrodys? Tarp dėdės, mamos draugo- ir tėvo vaikui labai labai didelis kelias. O tu būtum pasiryžęs auginti vienas ne savo vaikus? Tu tam būtum pasirengęs? Jei ne- tai įsivaikint sutuoktinio vaikų ir nereikia. Reikia ieškoti kitų juridinių būdų turtiniams klausimams spręsti, ir vaiko atstovavimą notariškai gali pasitvirtinti. Čia labai labai gilus klausimas net ir tokiom sąlygom. Dažniausia yra tai nevertinimas- tas vidinis pasirengimas.
Aušra, o jei nueičiau į vaiko tarnybą, užpildau kaip banke sutikimą, kad jei pasimtų mano duomenis ir tegul ima. kas čia trukdo? Bajkkai, pasiima. Policija pasiima. net draudimo bendrovės pasima.
Dainiau, tos tarnybos kur pažymas išdavinėja AIDS centras, psichiatras ir narkologas išduoti kompu bet kam negali- jis gali atiduoti tik asmeniui paprašiusiam įrankas, jei padarytų kitaip- pažeistų ne tik medicininės etikos, kodeksą bet išduotų ir medicininę paslaptį- kur jau tiesiogiai gali padėti ir diplomą po tokių išdavysčių. asmuo pats spręs kam tą pažymą pateikti- nors viešam tualete pakabinti gali, o gydytojas bet kam paklaustas išduoti negali. Toliau- tas plėšikavimas dėl pažymų apmokestinimo. Aš už, ir kaip įvaikinusi ir kaip medikė- kad tokios pažymos būtų apmokamos- visgi tai jau paslauga ir už ją mokėti reikia. Galų gale tai yra tam tkra patikra taip pat. Tai jei žmohus palūžta pažymas berinkdamas, tai kiek to pasiryžimo tą vaiką įsivaikint ir augint. Gal tada to ir nereikia. Maža kas- mama to vaiko numirs, o įtėviui jis bus nereikalingas. Užsienyje yra praktika- klausia kaimynų, pas mus inspektorius atėjęs iri klausia, jei netingi ar/ir turi laiko. Paskui yra įtėvių kursai. Po kurių yra sprendžiama. Ir tai, kad tai yra visa taikoma ir sutuoktiniui norinčiam įsivaikinti- yra labai gerai. Tu nepamiršk vieno fakto- daug moterų teka už užsieniečių, važiuoja į užsienius, paskui skiriasi ir tada tragedijos, o tai jei dar tas užsienietis bus taip paprastai įsivaikinęs ir jos vaikus- kas tada juos gins ir saugos ir kaip viskas bus. Esmė ir visas to įsivaikinimo sudėtingumas net ir suuotiniui ne čia- o aiko tarpe, per kurį visa tai įvyksta.
RŽ, dar nežinai, kad reikia įvairias pažymas rankioti, kurios kainuoja: už AIDS pasitikrinimą 42 lt, už narkologinio pažymą – 2 lt, apie šeimos padėtį – 10 lt jei per 4 dienas, 20 lt jei per dieną. Tai čia tik dalis. Kita bus dar vėliau. O tai čia valstybės parama norintiems įsivaikinti? Rankioji tas pažymas iš valdiškų kontorų, kurios realiai prisipirkę kompų ir gali viena kitai viską perduoti. Štai mokesčių inspekcija jau susitvarkė e-deklaravimą. O tai tos vaiko teisių apsaugos tarnybos neturi kompų? Nebendrauja su kolegomis? Formalias pažymas tegul susirenka patys, o tikrina tik šeimągyvai atėję ir pažiūrėhję, kas ir kaip. tegul nueina į darželį, į mokyklą. tegul kaimynų pakalsuinėja, jei nori. Bet tai bus REALUS tirkinimas, o ne… Bet kita vertus, jei valstybė šeima nesirūpina kol augini vaiką ir jį auklėji, o tik staiga „susirūpina” kai tu sugalvoji tą vaiką įsivaikinti, tai koks čia dėmesys? Deklaratyvus. Todėl manau, kad Socminą ir tą tarnybą reikai gerokai papurtyti.
aš suprantu apie ką čia kalbama, bet tai neatsiejama- įvaikinimo tvarka yra vienoda. Viena visiems.
Aušra, čia kalbama ne apie biologinius tėvus, o apie našle ar našliu likusio tėvo ir jo naujojo sutuoktinio norą įsivaikinti sutuoktinio be tėvo/mamos likusį vaiką. Nebuvau susidūrusi su tiokia problema, todėkl ji man, kaip žurnalistei, įdomi ir netikėta.
didžiausia įvaikinimo problema yra biologiniai tėvai. Jų teisės, neapribojimas, nesutvarkymas. VTAT nežinia ką ji dirba, bet darbą imituoja- kada ten beapsilankysi, papkių papkyčių prisikrovusios atseit dirba. Iš tiesų nieko. Pakeist įstatymus, pakeist darbuotojus – iškelt į pirmenybinį lygį valdiškų globos namų panaikinimą- tada gal kažkas pajudės, bet valdiškų namų keitimas privačiais būtų labai bloga praktika. Globa šeimoje yra išeitis. Įvaikinimas yra išeitis. Noriu ta tema diskusijų:D
žagtelėjau perskaičiusi apie tokią problemą, nes ir man ji nesvetima asmeniškai. Tai yra baisu, bet tokioje civilizacijos sukurtoje bendruomenėje mes priversti gyventi, ne savo noru, o priversti. Kiek stebiu visokius panašius valdiškus reikalus, suvokiu tik vieną dalyką: o ką gi veiktų įvaikinimo tarnyb arba visos kitos panašios ir nepqanašios valdiškos tarnybos, kam jos iš viso būtų reikalingos, jeigu nesukurtų mums žaidimo taisyklių, pagal kurias mes turime vargdami žaisti, o jie imituoja darbą ir už tai gauna pinigus. Tai valdininkų valstybės grožybės, o mes liekame tik jos įkaitai. Šlykštu, kai kažkas nustato problemas vien dėl to, kad parodytų savo galią ir dirbtinai imituotų savo reikalingumą. Juk iš esmės daugelis valdiškų tarnybų yra visiškai nereikalingos.
Dainiau, tai kad reikia pasitikrinti sveikatą, surinkti pažymas- tai čia būtina. aš sutikčiau su tuo tikrinimu dar labiau, jei tai nebūtų tik formalumas.O kiek yra ypač užsieniečių įsivaikintų vaikų ir nužudytų- JAV vis kitas skandalas ima ir supurto, ir Europoj. Lietuvoj įvaikintų vaikų skaičius nedidelis, tai kol kas ir neatsitiko nieko blogo. Čia ta tema yra toks pūlinys. Sutuoktinis, žinai kaip yra- manau kai pijokai kaime- tuokiasi, skiriasi,r dar visaip kaip mainosi- tai dar palengvintas koks nors svaikinimo režimas galutinai tuos vaikus sumaitotų. Vargu ar kas begalėtų atrinkti kas kieno tėvas ir mtina. rimtai. O šiaip kas įvaikinimo klausime skaudžiausia ir sunkiausia- kada valstybėje perpyldytoje globos namais – vaiko, nesirenkant nei spalvos, nei sveikatos kažkokios ypatingos, ir nelabai kreipiant dėmesio į vaiko amžių- tenka palaukti ir po metus ir daugiau. Va kas yra sunkiausia. O visa kita tikrai smulkmena.
Nes mus vis dėl to patiki vaikus, žmones kuriuos reikės išauginti ir naujai suformuoti dažniausia. Čia ne portfelį pasaugot.
Aušra, manau, kad įsidės mano komnetarą koks portalas. paprastai taip būna. bet mane šiandie dar kartą perkračius situaciją abstulbino požiūris – norintis įsivauikinti turi įrodyti, kad jis ne vagis, dirba, kad neserga kokiomis ligomis ir kitų blogų dalykų nedaro. Kodėl? Kodėl požoūris kaip į sukčių? jei jiems reikai, tegul patsy kaip nori ir tirkina, bet kai už pažumas ir sveikatso tyrimus dar jei nulupa dešimtis litų – tai jau, mano nuomone, vagystė ir plėšmas.
aš suprantu, kad tai susiję su paveldėjimo teise, su vaiko atstovavmu, su daug dalykų. Man iš esmės patiko smetoninių laikų pavelėjimo klausimų sprendimas. Mano tėvas buvo našlaitis, mirė tėvas- paskui motina ištekėjo dar kartą. Tai va tai, kaip ten buvo įstatymiškai parėdyta tais laikais man patiko. Kad vaikai nuo mamos kvailysčių buvo pasaugoti. Maža už ko gali ištekėti antrą(o ir pirmą) kartą. Turtas vaikų būdavo ir tai buvo geriausia. Gali vaikintis, gali nesivaikinti- rezultatas tas pats. Va tai man patinka.
O dabar dėl VTAT tu man pasakyk, o koks įvaikinimas ar vaiko globa juos tenkina. Pagal juos iš esmės tai yra blogis ir tiek. Juos tai vargina, jiems nuo to matyt skaudėt ką nors pradeda- nežinau. Bet labiausia mūsų VTAT patiktų, jei visi vaikai gyventų globos namuose. Tai juos labai tenkina- visa kita ne. Jie į juos įsikibę, kaip nežinau į ką. O ir valstybės tokia politika. Toli ieškoti nereikia. YRa globos namai, globa šeimynoj ir globa šeimoje. Ir kaip valstybė yra paskirsčius pinigus. Valdiškuose namuose išlaikymas didžiausias, toliau globa šeimynoje(įstatymiškai niekuo nesiskiria nuo šeimos), o šeimoje kaip globojami vaikai- tai čia prieita iki absurdo- globotiniui nuimami vaiko pinigai 52 litai, jei globėjo šeimos pajamos vienam žmogui yra didesnės negu 525 litai. Reik prisimint, kad globos įstatymas sako- jog globotinis nėra globėjo šeimos narys, ir neturi ten vienas į kitą eilės teisių.
Jei kolegos bandys ta tema kalbėt, gal tu gali kaip nors nameknut- kad tik ne Marčėnaitę tegu kalbina, yra daug daugiau protingų žmonių su laipsniai ir išsilavinimais, ir kaimo šviesuolių, nes jos tarškesio va šitoj plotmėj iš tiesų gana. Žmonės visvien turi prieiti sprendimų, išvadų veiksmų- globėjai ir įvaikinusieji, o ne klausytis populistinės jos kalbos. Nu tie vaikai tikrai nėra tai, ant ko galima sau retingus augintis.
Aušra, matai, pavardės vaikas gali ir neisikeisti. Įvaikinimas to nereikalauja. Kalba tik apie įteisinimą vaiko ir tėvo santykių – tai susiję ir su pavelėdjimo teisėmis ir pan. Kita ertus, kai apie haitį mūsų VTAT kalba aip blogį, nes geriau lietuvoje vaikinti, tai pamatai ir patiri tą biurokratizmą ir verkti norisi. na man lengviau, bet įsivaizduok, jei tai reikia daryti žmogui, kuris gyvena kaime, nelabai susidūręs su ta mašina, jam reikai visru eiti tų pažymų, rašyti tuos prašymus ir pan. tai jis turi darbą metsi bent kuriam laikui. Žodžiu, tave suprantu ir manau, kad tą temą turėtų kolegos vėl pajudinti.
Dainiau, labai gera tema, puiki. Nuostabi. Bet jei taip giliau kabintum tą biurokratizmą- ypač svetimų vaikų įsivaikinimo atveju, o nerašytum jog tai neišvengiama- būtum tiesiog nuostabus. Kalbu iš labai jau asmeninės varpinės- mažiausias mūsų vaikas yra įvaikintas, svetimas, ne giminė. Ir tuos kelius kuriuos mes perėjom, tai kaip mes ėjom ir tai su kuo susidūrėm tai yra kažkas nepakartojamo. Kokios eilės yra laukiančių įvaikio, globotinio, ir kiek jų yra tiesiog ėl valstybinų institucijų nusikalstamo aplaidumo praradę bent jau teorinę galimybę patekti į šeimą yra baisu. Katastrofa. Va kaip tik todėl žmonės ir graibosi Haičio, Kinijos, Vietnamo- nes vaikų tai norisi, o per mūsų sistemą niekaip. Užsieniečiams įvaikinimas yra lengvesnis.Va kokie absurdai pas mus.
O ėl našlio, našlės ir išsiskyrusių bei naujai susituokusių. Asmeniškai aš nenorėčiau kad mano vaikai turėtų mano naujo sutuoktinio pavardę, jis į juos teises. Manau, kad mano vaikai bet kkiu atveju turi/ėjo savo tėvą ir kitas jiems ir yra kitas. Nesvarbus vaikų amžius šiuo atveju.