Kasdien praleidžiu daug laiko viešoje erdvėje. Laiausiai domina, kaip komunikuoja žurnalistai ir politikai. Štai ūkio ministras Dainius Kreivys savo internetinį dienoraštį bando pakrepti „kitu kampu”.
Pasakysiu atvirai: su visuomene betarpiškai bendraujantys politikai man kelia simpatiją. Vien dėl savo atvirumo nuostatos – bendrauti. O ministras D. Kreivys šį kartą man patiko ne dėl savio įžvalgų. Save viešai pristatydamas ministras deklaruoja ir tai, kuo pats domisi, ką skaito. Jis nurodo tinklaraščius, kuriuos pats stebi:
Andriaus Kubiliaus dienoraštis
Remigijaus Šimašiaus blogas
Teigiamos naujienos Lietuvoje
Ir aš pats stebiu tuos pačius tinklaraščius. Tik man kilo vienas klausimėlis – ką toks aktyvus ministras veikia stebėdamas premjero A. Kubiliaus tinklaraštį? Juk ateinnatį sekmadienį skaks lygiai 15 mėnesių nuo paskutinio premejro įrašo jo dienoraštyje. Kitu kampu žiūrint, tai reiškia, kad mano bendravardis ūkio ministras nuolat stebi vienintelį, gal net kiek pasenusį A. Kubiliaus įrašą „Apie žiemą, nuotaikas ir sąžiningumą”.
Apie sąžinę gal ir galima (net reikia) kasdien galvoti kiekvienam politikui. Bet apie liūdną žiemą ir permainingas nuotaikas būtų geriau galvoti kuo mažiau. O jei jas pakeistų tikros teigiamos naujienos Lietuvoje? Realios naujienos. Ir realus pagerėjimas. Būtų smagiau ne tik ministrui, bet ir visiems mums.
Kai / Jeigu politikas pasirinks savo bloga kaip pagrindini kanala bendravimui su rinkejais, tuomet darbai netrukdys.
Juk Kubilius randa laiko sneketi pries kameras. Politiko blogas juk gali buti rimtas informacinis kanalas (nebutinai antraeilis ar „apie kitus reikalus”)
Zinoma netinktu politikui kuris neturi pozicijos ir nori buti visiems geras. Juk nekursi keliu blogu: vienas pensininkams, kitas medikams 🙂
Simai, kita vertus tai įrodo seną tiesą – kol rinkimai artėja, politikai labai mielai kalbasi su rinkėjais. Po rinkimų, dažnai, sakoma, kad nėra kada. darbai trukdo.
Galbūt tik PR triukas. O kaip kitaip paaiškinti tokią tylą? Juk iš principo galima blogą rašyti net labai užsiėmus – tereikia, kad kažkas padėtų. O padėjėjų Kubilius tikrai turi. Net visuomeninių, kurie, neva, negauna jokios asmeninės naudos, negauna pinigų, bet kažkodėl neviešinami… Patys prieš rinkimus šnekėjo apie viešumą, tačiau jo staiga neliko gavus daugumą… Nerimta…
SIMAI, TAI REIŠKIA, JOG BLOGAS BUVO TIK pr TRIUKAS?
Cha, cha, cha! Kubiliaus dienoraštis… Tačiau Kubiliaus dienoraščio atsiradimas buvo tas šuolis, kurį įvertino jaunoji karta ir dėl to, manau, jie pritraukė dalį elektorato… O dabar, deja, jau iššvaistė to elektorato pasitikėjimą…