“Transparency International” Lietuvos skyrius birželio 1 d. sukvietė žurnalitus į seminarą „Žurnalistų pusryčiai Nr.10. Kuriant konstruktyvią žiniasklaidą“.
„Žurnalistų pusryčiuose“ svečiavosi Michael Gleich, žurnalistas iš Vokietijos, vienas iš „konstruktyviosios žurnalistikos“ pradininkų. Nors dėl pagrindinio darbo renginyje sudalyvauti nepavyko, tačiau ši tema mane labai „užkabino”.
Renginio išvakarėse anonsuodami susitikimą su Vokietijos žurnalistu, organizatoriai kėlė labai aktualius klausimus:
Ar žiniasklaida turi ne tik kritikuoti, bet ir siūlyti? Ar ji turi kurti? Ar turi būti konstruktyvi? Ar ji gali konstruktyviai kalbėti apie problemas? Ar tikrai tik bloga naujiena yra gera naujiena?
Seminaro metu buvo pristatomi inovatyvūs „konstruktyvios žurnalistikos“ metodai bei aptariama, kaip adekvačiai bei profesionaliai nušviesti įvairias problemas (kariniai konfliktai, skurdas, stichinės nelaimės ir t.t.) tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose pasaulio šalyse.
Todėl labai norisi tokiso pat rimtos diskuijos ir Lietuvoje su lietuvos žurnallistais, redaktoriais. Juk šiandien būtent konstruktyvumo taip dažnai pasigendama. O poreikis, man atrodo, lyg ir yra.
Lape, galima sutikti, kad kokybė yra svarbiausia. Bet juk viena siš kokybės parametrų buvo ir pačios paskytas – sprendimų siūlymas. Tai jau yra konstruktyvi žiniakslaida 🙂 Tačiau… Nemanau, kad pti žiniakslaida turi būti siūlytoja. Ji turi transliuoti mintis ir siūlymus visuomenės, o ne pati primesti svao idėjas. tai man kelia dažnai siaubą, nes Lietuvoje pernelyg dažnai dalis žurnalistų ar redaktorių būtent ir piktnaudžiauja svao siūlymais ir verttinimais. Negerai, jei imsisi žiniakslaifda reguliuoti mūsų gyvenimą ir sprendimus.
Nemanau, kad privaloma būti protingu žmogum – turim leisvę būti kokie norim, galim, ar tiesiog esam. Tačiau dėl žurnalistikos konstruktyvumo – gal turiu kiek kategorišką nuomonę, bet tai tik mano nuomonė: žurnalistika gali būti ir nekonstruktyvi, bet labai reikia, kad būtų rimtos, kokybiškos, protingos, konstruktyvios žurnalistikos. Analizuojančios ne tik iš kritiko pozicijų. Labai dažnai – dažniausiai – skaitant lietuviškų dienraščių tekstus, kyla tik vienas klausimas – „ok, parašyta, na ir ką?” Ar visada tikiuosi, kad bus siūlomas sprendimas – tikrai ne, tačiau bent kartais norisi skaityti tekstą, kurio autoriaus suvokiama misija būtų daugiau nei tik skandalizuoti konkrečią temą.
Gaila, kad pražiopsojau šį seminarą. Įdomu, kiek susirinko dalyvių.
Mielas Sigitai, mano klausimas ir buvo būtent apie lietuvišką žurnalistiką. Bet kuriuo atveju negaliu sutikti, kad visiškai nekonstruktyvi žurnalistika. Beje, žurnalistika gali būti tikrai įvairi, nes ir funkcijas įvairias atlieka. Tieisog čia daugiau klausimas formos. Tai, kad vokietis kolega nurodo geruz pavyzdžius, tikiuosi, įkėvps ir kai kuriuos mūsų kolegas, kurie buvo renginyje.
Dainiau, o ar gali būti žurnalistika nekonstruktyvi? Čia tas pats, kaip paklausti – ar gali būti (privalo) žmogus protingas? Jei ne kostruktyvi , tai kokia? Tokia kaip dabar? Tai čia tada visai jau ne žurnalistika. Tik nežinau kaip ją tada pavadinti. Būtent tokia dabar ir dominuoja. O gaila. Gal pačiam keista, kad aš taip , švelniai sakanat, kritiškai nusiteikęs lietuviškos žurnalistikos atžvilgiu? Bet kaip profesionalus jos „vartotojas” 🙂 , manau , turiu tam teisę. Nes pagrindinės lietuviškos žurnalistikos bėdos ir atsirado (ir egzistuoja bei auga) būtent dėl visiško jos kritikos nebuvimo , klaidingo žurnalistinio solidarumo supratimo. Solidarumo su kuo?