Graži sentencija apie teisingumą
„Cogitationis poenam nemo patitur” lietuvių kalboje reiškia, kad „niekas neturi būti baudžiamas už savo mintis”. Deja, Lietuvoje jau atėjo laikas, kai teisme galima pasitelkus advokatą (ir dar kažką) nuteisti žurnalistą net už tai, jog jo mintis kas nors galėjo klaidingai suprasti.
Šią citatą specialiai paėmiau iš vienos labai geros internetinės svetainės, kuri vadinasi www.teismai.lt.
Šių metų liepos 16 dieną Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič valstybės vardu paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurioje kolega žurnalistas Gintaras Visockas buvo kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Baudžiamojo kodekso 154 str. 2 dalyje ir 155 str. 1 dalyje. Paprastai kalbant, kolegai buvęs politikas, kandidatas į šalies Prezidentus Česlovas Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.
Nenoriu komentuoti Lietuvos politikų įžeidumo. Tą problemą visi žurnalistai ir taip gerai žino.
Šį kartą mane labiau domino proceso ir bylos detalės. Kadangi sprendimas dar neįsiteisėjo ir kolega planuoja jį skųsti, todėl pateiksiu savo subjektyvią nuomonę ir mano subjektyvaus matymo subrandintą sprendimo esmę.
Istorijos pradžia – 2006 metai. Tuomet kolega G. Visockas išleido knygas „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006” ir „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006 2”.
2009 metais keliuose tinklalapiuose buvo išlpatintas to paties kolegos straipsnis pavadinimu „Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas”. Dar vėliau pasirodė publikacija „Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas. Kas jis?”.
Mano asmenine nuomone, visuomenė iš tiesų turi teisę žinoti beveik viską apie kiekvieną politiką, kuris siekia aukščiausio posto valstybėje. Apie viešo asmens veiklą ir jos viešumą teismų praktikoje yra suformuota ne viena nuostata, kuri pažymi ir patvirtina mano nuomonę.
Tačiau šį kartą, pasirodo, aukščiausio valstybėje politinio posto siekiantį Č. Jezerską labai įžeidė keletas frazių. Man ypač įdomi pasirodė viena „įžeidžianti” frazė. Pacituosiu ją tiksliai:
„Č. Jezerskas – buvęs imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB. Č. Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos”
Daug kartų skaičiau šią frazę. Iš naujo – vėl ir vėl. Bandžiau surasti tuos įžeidimus. Neradau. Bet gal aš kvailas. Gal nesu koks nors „statistinis skaitytojas”? Matyt, taip ir yra. Man šioje citatoje akivaizdžiai į akis krito tik vienas įtartinas dalykas – KGB vykdoma kontrolė. Bet kuo čia dėtas ir kuo kaltinamas Č. Jezerskas? Lyg ir niekuo. Maža to, gali net įtarti, kad vargšai sportininkai buvo kontroliuojami galingosios KGB.
Tačiau teismas nustatė visai ką kita:
„<...> teiginys nėra žinia apie tai, kad būtent Č. Jezerskas buvo kontroliuojamas TSRS VSK, ir tuo labiau – jo bendradarbiavimo su šia specialiąja tarnyba konstatavimas: tokia žinia šiame teiginyje tiesiogiai nepateikiama. <...> Tačiau pirmas teiginys visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta, kaip pasakė specialsitė R. Miliūnaitė, statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti su TSRS VSK (VSK – tai tas pts minėtas KGB – D.R.). Tai pažymėtina ir rašytiniame įrodyme, pavadintame lietuvių kalbos ekspertizės aktu.”
Taigi, teismas mano, kad tiesiogiai nieko blogo nebuvo pasakyta, bet panagrinėjus ir „kontekstą”… Jau negražiai buvo pasakyta. Nes teismui pasirodė labai reikšmingas nebe pats tekstas, o mintis apie „statistinį Lietuvos skaitytoją”. Iš kur teismas tokį ištraukė? Kas nustatė ir suteikė kažkam statistinio skaitytojo etiketę? Kokie tokio statistinio skaitytojo požymiai?
Tai jau nebesvarbu, nes kolega Gintaras Visockas už šią ir dar keletą užgaulių frazių Č. Jezersko atžvilgiu buvo nuteistas. O bausmės dydis, man sunku tuo patikėti, už statistinio lietuvio klaidinimą buvo toks:
už 2006 metais išleistose knygose viešai užgauliai pažemintą Č. Jezerską skirta 6250 litų baudos bausmė. Dar tokią pačią sumą baudos teismas skyrė už keliuose straipsniuose interneto svetainėse užgaulioto Č. Jezersko išgyvenimus. Subendrinęs abi sumas teismas paliko „tik” 10400 litų bausmę. Č. Jezersko naudai teismas dar skyrė ir 5000 litų neturtinei žalai atlyginti. Dar 1000 litų proceso išlaidoms padengti bei 12000 litų advokato pagalbos išlaidoms padengti.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui. Tikiuosi, kolega jį apskųs. O aš bandysiu toliau aiškintis, kaip teismas sugebėjo surasti tą „statistinį” ir sužinoti, ką tas statistinis skaitytojas turėjo ar galėjo pagalvoti skaitydamas frazę, kuri nors ir pati nėra bloga, bet kelia blogas mintis.
P.S. Jei šį tekstą perskaitė statistinis Lietuvos skaitytojas, labai prašau nieko kito, išskyrus parašytą tekstą, nepagalvoti. O tai dar kas nors bus pažemintas ir užgautas. Ir tik dėl to, kad kažkam kažkas pasirodė, nors tekste to ir nebuvo.
Atgalinis pranešimas: Apygardos teismas spręs, ar žurnalisto žodžiai galėjo įžeisti kandidatą į Prezidentus at Dainius Radzevičius
dažniau baustų, mažiau piltų purvo ant žmonių.
laila, sunku lyginti situacijas. Gintaro atveju kelios tokios frazes kainavo per 20 tūkst litų. Tixliau, gali kainuoti.
Dainiau, keistai skamba ta žodžio laisvė :)Jūsų draugas R, su savo žodžio laisve pa ššš gerokai ant manęs:)
Del Gintaro, žinoma -gaila…
Mielas Mykolai, tokį seminarą tikrai rengsime rugsėjo mėnesį, kai tik grįš kolegos iš atostogų ir jau bus aiškesnės šios bylos eiga. Bet yra ir daugiau precedentų, dėl kurių turime kalbėti ir aiškintis, nes kai kurie precedentai gali kelti pavojų žodžio laisvei apskritai.
Emociškai patiko kolegos Dainiaus komentaras, tačiau nebūčiau linkęs su kuo kategoriškai (100 proc) sutikti. Tekstą vertinant iš lietuvninkų pozicijų, ir kontekstas, ir teksto sakinių siejimo būdas patvirtina teismo verdiktą. Būkime biedni, bet teisingi, tačiau kolega sudėliojo textą taip, kad skaitytojui susiformuotų atitinkamas įspūdis. Pripažinkime – patingėjo kolega, nepasivargino surinkti įrodymus ir nuėjo lengviausi keliu – sužaidė kontekstu). Tčiau šią teismo nutartį vertinčiau kaip „protingą” tik tuo aspektu, kaip publikacijos herojus buvo susietas su KGB, ir ne daugiau (pvz., kaip gali įžeisti žinia, kad žmogus bendaradbiavo su viena iš įtakingiausių pasaulio žvalgybų – tai komplimentas, juoba, kad tarnyba nebuvo paskelbta už įsttymo ribų, kaip komunizmas ar fašismas (nebent ko nors nežinau). Nežinau faktinių aplinkybių, tačiau bent jau iš to, kas pateikta, tiek ieškinys, tiek teimso nutartis – niekiniai, tad kolega neturėtų dėl to labai išgyventi (ne vieną tokį rurėjau, pareina nauja mada, nes baudžiamajame procese nereikia mokėti žyminio mokesčio). Tačiau, būkime biedni bet teisingi, minėtame procese dėmesys į žaidimą „naiviu” ir „nekaltu” sakinių dėliojimu tekste atkreiptas. Pirma kregždė – ne pavasaris, bet verta pasimokyti. Ir būtų smagu, jei LŽS šia tema suorganizuotų seminarą. Mielai pasidalyčiau praktine tokių teismų, kuriuos laimėjau, patirtimi.
Pagarbiai
M. Deikus
hadrian, tavo kalba net uz mano aiškiau nusako esmę. Respect
@sigitai
1) „hadrian- paties išvados ,manau, iš principo remiasi viena Lietuvoje (ir ne tik) įsigalėjusia idinga nuostata- politikas (tarnautojas,biurokratas, valdžiažmogis ir t/t/ ) neginčitinai yra blogis , nereikalaujantis paneigimo.”
PACITUOK KONKREČIUS mano žodžius, kurie tai parodo. Tiesa ta, jog bandai skaityti svetimas mintis, kai tuo tarpu diskusijoje reiktų vadovautis oponento IŠSAKYTAIS ŽODŽIAIS, ir juos argumentuoti.
2) Neatsakiai nei į vieną mano KONKRETŲ klausimą – kas būtų civilizuotas diskusijos tęsimas – jei aš klystu, parodyti tai savo argumentais; veikiau, perėjai prie NEARGUMENTUOTO APSIVARDŽIAVIMO (Ir dar – man labai “patiko” paties supratimas apie FAKTUS) – pasakyti, jog tau juokingas tas ar kitas oponento teiginys NĖRA racionali diskusija – turi parodyti, kodėl jis klaidingas (jei klaidingas) ir tai argumentuoti. Kalbant apie faktus, tepparašiau PACITUOTI nuteisto žurnalisto KONKREČIUS žodžius, kurie NEATITIKO FAKTŲ – pacitavęs, būtum paprastai įrodęs savo tiesą?
3) nors gini mintį, jog žurnalistai turi būti atsakingi už tai ką rašo (su kuo sutinku), kažkodėl susierzinai, kai paklausiau ar tas pats principas neturėtų būti taikomas ir politikų pasisakymams – nematau nuoseklumo?
4) ta dalis, dėl kurios ginčijamės, buvo apie MENAMAS reikšmes – JOKIOJE DEMOKRATINĖJE VALSTYBĖJE nėra teisiama už MENAMAS reikšmes – toks buvo vienas iš mano argumentų – į kurį vėlgi NIEKO NEATSAKEI
Taigi, ar gali pateikti savus atsakymus KONKREČIAI (specialiai viską surašiau į atskirus punktus, kad galėtum atsakyti į kiekvieną atskirai – kad būtų aišku kur ir apie ką kalbame)
Sigitai, iš principo tu teisus – demokratinėje šalyje medija turi elgtis kritiškai valdžios atžvilgiu, kas iš esmės dažnai reiškia dar ir kito principo atsiradimą – publikacijose ir medijos klausimuose ar teiginiuose galioja kaltumo prezumpcijos principas. t.y. valdžios žmogus nuolat turi atsiskaityti visuomenei už savo veiklą ir atsakyti net į kvailiausius klausimus. Ir net jei esi kažkuo kaltinamas, tu turi teisintis, nes gyveni iš mokesčių mokėtojų pinigų.
hadrian- paties išvados ,manau, iš principo remiasi viena Lietuvoje (ir ne tik) įsigalėjusia idinga nuostata- politikas (tarnautojas,biurokratas, valdžiažmogis ir t/t/ ) neginčitinai yra blogis , nereikalaujantis paneigimo. Tai toks jau ir net nebežmogus, parazitas , atsiradęs kažkieno pikta valia ant sveiko tautos kūno. Todėl apie juos galima kalbėti tik blogai arba labai blogai, net neleidžiant pasiteisinti ar (jau nekalbu) apsiginti, t.s. ir per temsmus.Ir dar – man labai „patiko” paties supratimas apie FAKTUS . Čia jau sunku ką pridurti. Net nesiginčinu, manau beviltiška.
Kas dėl: „Reikia liautis vieną kartą konstruoti žiniasklaidą ant tezės “kas gali paneigti?”. Turėtų būti “kas gali įrodyti?”
1) Nežinau ar teisingai supratau pačio mintį – turi galvoj, kad žmogui būtų uždrausta reikšti savo nuomonę, NEBENT jis gali ją įrodyti?
2) ar siūlai tą patį taikyti ir politikams? Pvz jei vienas jų pasako, kad krizė baigsis tada ir tada – tačiau ji nesibaigia – ar toks politikas turi būti teisiamas? Suprantu, mūsų atveju buvo „ponaitis įžeistas”, tačiau mano minimu atveju daugelis žmonių galėjo padaryti klaidingus fininsinius sprendimus – tad pasekmės žymiai skaudesnės už „orumo įžeidimą”; tad ar teisinga kažką teisti už „ponulio įžeidimą”, tačiau neteisti paties ponulio, jei pastarasis veda prie šimtų ar tūkstančių žmonių nuskurdinimo (dabar kalbu konkrečiai apie politikų išsakytus žodžius, įskaitant RINKIMINIUS PAŽADUS)?
Kas dėl:
„Reikia liautis vieną kartą konstruoti žiniasklaidą ant tezės “kas gali paneigti?”. Turėtų būti “kas gali įrodyti?”
1) Nežinau ar teisingai supratau pačio mintį – turi galvoj, kad žmogui būtų uždrausta reikšti savo nuomonę, NEBENT jis gali ją įrodyti?
2) ar siūlai tą patį taikyti ir politikams? Pvz jei vienas jų pasako, kad krizė baigsis tada ir tada – tačiau ji nesibaigia – ar toks politikas turi būti teisiamas? Suprantu, mūsų atveju buvo „ponaitis įžeistas”, tačiau mano minimu atveju daugelis žmonių galėjo padaryti klaidingus fininsinius sprendimus – tad pasekmės žymiai skaudesnės už „orumo įžeidimą”; tad ar teisinga kažką teisti už „ponulio įžeidimą”, tačiau neteisti paties ponulio, jei pastarasis veda prie šimtų ar tūkstančių žmonių nuskurdinimo (dabar kalbu konkrečiai apie politikų išsakytus žodžius, įskaitant RINKIMINIUS PAŽADUS)?
sigitai, kaip jau buvo parodyta, žurnalistas išsakė FAKTUS; nuteistas jis buvo už tai, kad kažkas iš tų faktų gali padaryti tam tikras išvadas (kurių pats žurnalistas neišsakė);
jei nesutinki, pacituok KONKRETŲ TEIGINĮ, išsakytą žurnalisto, kuris NĖRA FAKTAS
apibendrinant, kaip jau esu ne kartą pastebėjęs, galima bandyti išradinėti dviratį iš naujo, tačiau protingiau būtų pasinaudoti didelę patirtį turinčių demokratinių šalių patirtimi (nebent manytume, jog tik lietuviai yra pajėgūs teisingai viską suprasti)
hadrian- išsakyti FAKTŲ žurnalistui niekas nedraudžia ir už jų išsakymą niekas nebaudžia. Su sąlyga jei tai FAKTAI , kuriuos gali pateikti. Bet jei sakai, kad tavo MANYMU , tas ar kitas asmuo, visai nesvarbu viešas ar pusviešis , yra pedofilas, zoofilas, lupa savo žmoną ir vaikus, vagia iš kaimynų balkonų raugintus agurkus ir pan , bet niekaip to negali įrodyti , tai jau ne FAKTAI , bet , pardon , šūdmalystė. Ir visai nesvarbu ar tai daroma iš piktos valios ar dėl įgimto kvailumo , kiekvienas privalo atsakyti už tai pagal galiojančius įstatymus. Reikia liautis vieną kartą konstruoti žiniasklaidą ant tezės „kas gali paneigti?”. Turėtų būti „kas gali įrodyti?”
Visas precendentas baisus štai kodėl:
(1) bausti žmogų už jo išsakytas mintis yra CENZŪRA (bei žodžio laisvės apribojimas) – skirtingai nuo JAV, Europa pasuko kitu keliu ir nusprendė, jog (politikams) pravartu turėti tokį burnos užčiaupimo svertą, tad ką gi, LT tarsi turi eiti tuo pačiu keliu;
(2) tačiau bausti žmogų už tai, ko jis tiesiogiai nepasakė, o ką tik GALIMA SUPRASTI (kas, akivaizdu, reiškia, kad galima ir suprasti kitaip) – yra PRECENDENTO NETURINTIS (Vakarų šalyse) atvejis; beveik bet kokį straipsnį „galima suprasti” ne taip, kaip autorius to norėjo – tai už tai dabar pradėsim visus teisti?
(3) bendru atveju reikėtų suprasti vieną paprastą tiesą: jei aš galvoju, jog prezidentas Bušas kvailas – galiu tai pasakyti garsiai (čia Amerikoj) – ir niekas manęs ne tik nenuteis, bet ir „nesupras” kitaip, kaip mano asmeninės nuomonės; politikas yra viešas asmuo ir, suprantama, apie jį išsakoma daug kontraversiškų minčių – tačiau tai JO PATIES pasirinkimas; kas, diskutuojant šią temą, dažnai pamirštama, tai skirtumas tarp eilinio žmogaus bei viešo asmens privatumo (ir viso, kas su tuo susiję)
(4) grižtant prie straipsnio – jei imtyninkus kontroliavo KGB – tada kontroliavo; niekas negali uždrausti žurnalistui išsakyti FAKTŲ; net jei pasirodytų jog nekontroliavo, net ir tada, norint apkaltinti žurnalistą šmeižtu, turėtume įrodyti, jog klaidingus faktus (kurie, šiuo atveju, žinome nėra klaidingi) jis pateikė SĄMONINGAI (nes gal pvz jis tik pasinaudojo informacija iš kokios knygos)
(5) žvelgdamas iš šalies, galiu tik konstatuoti, jog visas šis „žmogaus orumo” bei „įžeidimo” reikalas LT pernelyg (sakyčiau nesveikai) sureikšmintas (pagalvok tik, ponaitį kažkas įžeidė!) – siūlyčiau ne tai dar labniau eskaluoti, o mokyti (visus tuo sergančius) iš to išaugti
iš dalies esi teisus, bet rasti kažkokį balansą reikėtų. O tai gali padaryti tik atsakingi žmonės. Deja , tokių mažą.
Sigitai, pritariu tau 100 procentų dėl blogų dalykų viešoje erdvėje.
Tačiau šiuo aveju noriu atsiriboti nuo amsneiškumų ir vertinti tik teisinį verdiktą. jei taip jį pirimame kaip faktą. Tuomet kiekvienas niuansas kalboje ir kiekvieno tavo minėto liumpeno smegenyse atsiradęs keistas vingis tampa pagrindu nuteisti bet kurį LT pilietį. Štai kur esmė.
Ach, Dainiau, mes gi suaugę (tikuosi) žmonės ir suprantame, apie ką eina kalba. Visa ši Visockio rašliava adresuota būtent liumpenams, kurie tiki kiekvienu parašytu žodžiu. Ir nors tiesioginio kaltinimo nėra, tačiau Marytės iš Balbieriškio, ar Petriuko iš Uodegavos likutinėse smegenėlėse iškart atsiranda elektros impulsas ” Na va matai – ir tas KGBistas. Taigi to parastai ir siekiams. O taip neturėtų būti. Dabar kažkaip pagalvojau – na ar tikrai Dainius nevogė savo laiku tų sūrelių? Jei kažkas kažkur rašė, tai gal ir buvo? O kaip Dainius tai įrodys? Matai – ir aš ten pat ;-). Jei rimtai – tai LT viešojoje erdvėje dedasi laaabai šlykštūs dalykai. O paskiau stebimės , kodėl LT taip nesinori gyvuliuoti.
sigitas +1
Sigitai, o kaip tau teismo argumentacija? Beje, sutiniu, kad žeminti žmogaus, nei viešo, nei privataus, negalima. Bet konkrečiu atvju aš asmeniškai nematau to kaltinimo bendradarbiavus su KGB.
Dainiau, manau kad LT viešojoje erdvėje nusistovėjo labai idinga nuostata (ne be žurnalistų pagalbos), kad viešasis asmuo – valdžios atstovas, politikas, tarnautojas ir pan.(na, žinoma, išskyrus 4-os valdžios atstovus) yra nediskutuotinai toks brudas, nevertas jokios pagarbos, į kurį negaila ir kojas nusivalyti. Jei kalbėsime apie konkretų Jezersko atvejį, tai po KGB kepure buvo ne tik sportininkai, bet visi TSRS žmogai, įskaitant ir žurnalistus. Paprasčiausiai, LT nepagarba žmonėms , atsakomybės , t.s. ir už savo žodžius , stoka tiesiog liejasi laisvai. Todėl , manau, kad tokius kaip Visockas reikia bausti kuo grižščiau. Turi info , klok ant stalo. Neturi – ieškok. Nerandi – nemalk š.. ir užsikimšk. O tai – kas gali paneigti,visi (išskyrus mane) jie ten tokie, įtartini. Lia lia lia ir pan. Aš Visocką покозательно pasodinčiau 😉
igitai, bet ar tu tiksliai perskaitai tą frazę ir kitas? Žinai, jei taip pajautrintai reaguojant kiekvienam politikui reikėtų raguoti, tai vien tavo komentaras šiame bloge turėtų virsti tau baudžiamąją byla už tų veikėjų įžeidimą:-) Jei rimtai, tai nenoriu diskutuoti apie Visocko ar kito kurio kolegos visą veiklą ir vertinti ją kaip gerą ar blogą. Šiuo konkrečiu atveju mane domina konkreti byla ir teiisniia argumentai. Jie šio komenatro objektas. Todėl man įstrigi tas tstasitinio rinkėjo sindromas.
Dainiau , man patiko. O KOKIO lygio turi būti frazė, kad jau TAIP žeistų?O jei jau Visockas buvo taip susirūpinęs būsimo kandidato į Prezidentus praeitimi, tai gal jam reikėjo pasiknisti KGB ar kituose archyvuose, atlikti žurnalistinį tytimą, pateikti faktus(!)?. Kaip sakoma – slabO? Reikia daug darbo bei laiko? Taip , kaip elgiasi Visockas, parastai elgiasi žmonės, sovietmečiu patys pakankamai pasišiukšlinę. Varyk ant kitų, kad paties neįtartų.Tokie egzemplioriai yra ir LŽ Vasilauskas, LR Vainauskas bei Valatka bei jų jo „torpedos”.
Sigitai,
žinai, jei jau dėl šios dienos LŽ publikacijos, tai ten jau … nėra ir ką komentuoti. Bet šiuo atveju tikria nemanau, kad ta frazė yra tokio lygio ir taip jau žeidžia. Antra vertus, apie viešą asmenį tikrai galima įtraimų daugiau kelti viešai jei faktai tai leidžia. Kita vertus, jei vyksta tik manipuliacijos, tuomet jau blogai. Bet Visocko atveju mačiau, kad ir kitą nuomonę spausdino, ir poaneigimą, kurio prašė. Ir aki kalbame apie atsakomybę, tai dar suprantam civilinė, bet šiuo atveju jau siūloma baudžiamoji. Tam jau tikrai nepritariu. Net jei apie mane ir tuos sūrelius rašys koks kvaily, tegul geriau jau laisvėje gyvena, nei dar jį kalėjime laikyti.
Dainiau, aš kaip „statistinis „skaitytojas , manau, kad esi neteisus, kaip ir Visockas. Tiksliau – jis amoralus. Kaip pats suprastumei, jai parašyčiau, kad Dainius Radzevičius savu laiku buvo žurfako studentas , o studentai , kaip žinia buvo (ir yra) biednis , neturi už ką nusiprkti valgyti ir mėgo/mėgsta vogti šokoladinius sūrelius iš parduotuvių. Ir gale dar padėčiau klaustuką (?-štai tokį) . O dabar įrodyk, kad pats nevogei tų sūrelių. Tai mėgstamas lietuviškų žurnalistų triukas. Deja , labai amoralus. Dar. mūsų žurnalistai labai mėgsta (šios dienos Tvaskienės straipsnis LŽ) pagal situaciją manipuliuoti prioritetais kaip jiems tuo momentu naudingą. Vienu atveju viduriuojama , iškeliant teisinius dalykus, kitur moralinius – emocinius. Laikas būtų apsispręsti .
Ernetsini, panašu, kad frazė „kas galėtų paneigti” negelbės, jei koks lituanistas pasakys, kad statsiniam veikėjui iš kokio Papievių kaimo galėjo pasirodyti kaip nors negražiai visas tas reikalas. Precedentas bauginantis.
hadrian, įdomu bus pažiūrėti, kaip toliau vystytis byla. Apylinkės teismas – tik pradžia.
Ačiū už įrašą, džiugu, kad pats seki ir praneši panašius atvejus. Kartais pagalvoju, kad gerai būtų svetainė, atskleidžianti LT „teisingumą” ir anglų k.
Yra tokia savoka framing.
http://en.wikipedia.org/wiki/Framing_(social_sciences)
Tad is vienos puses tai buvo akivaizdus asociavimas su KGB nors ir tiesiogiai to nepasakant.
Kita vertus tiesiai sviesiai nebuvo issakyta.
Si triuka jau seniai yra pamege lietuvos zurnalistai (iskaitant „ryza boba” 🙂 ).
Triukas negrazus, beveik smeizikiskas.
Taciau jeigu teismas sprendimas pastarajame atvejyje irgi kiek bauginantis – ne liatuanistai turetu spresti kad tai smeiztas – pries baudziant tai turi buti akivazdu o ne palikta spresti specialistams.
Juk tuomet, pries spausdinant ka nors, teks gauti lituanistu patvirtinima, kad „parasei tai ka norejai” jeigu nenori gauti baudos.
Arba kiekviena sakini pradeti „kas galetu paneigti, jog…”
Dainiau, šiuo atveju pagal raidę įstatymo netaikė o surado naują variantą – statistinio lt rinkėjo smegenis
„Duokit žmogų, o straipsnį mes rasim” – (C) berods tas pats KGB.