Šiuo metu UNESCO kviečia teikti kandidatūras UNESCO – Giljermo Kano pasaulio spaudos laisvės apdovanojimui. Šis prizas įsteigtas pagerbiant Kolumbijos žurnalistą Giljermą Kaną, kuris 1986 m. gruodžio 17 d. žuvo, atlikdamas profesinę pareigą.
Medalis ir piniginis apdovanojimas įteikiamas asmeniui, institucijai ar organizacijai, labiausiai nusipelniusiai ginant ir propaguojant spaudos laisvę visame pasaulyje, ypač jei veikla susijusi su didesne grėsme gyvybei. Prizininkas kasmet apdovanojamas gegužės 3 dieną – Tarptautinę spaudos laisvės dieną.
Lietuva taip pat gali siūlyti kandidatus. Paraiškos priimamos nacionalinėje UNESCO komisijoje iki 2011 metų sausio 15 dienos.
Gavęs tokį priminimą-raginimą iš kolegų UNESCO komisijoje, nuoširdžiai dar kartą perskaičiau visas premijos gavimo sąlygas. Žinoma, Lietuva pagal spaudos laisvės indeksą naujausiais duomenimis („Reporteriai be sienų„) Pasaulyje dalinais 11-13 vietas su Danija ir Japonija. Mes esame ne tik vidutiniokai Euripoje – mes esame prie lyderių visame Pasaulyje. Net Didžioji Britanija užima tik 19 vietą, o JAV – 20 vietą.
Todėl logiška būtų galvoti, kad šią laisvę mums kažkas padėjo išsikovoti. Gal ne kasdien buvo atimam kam nors gyvybė, bet grėsmių tikrai buvo ir yra. Tačiau ar atsirastų nors viena asmenybė ar organziacija Lietuvoje, kurią galėtume drąsiai įvardinti kaip kovotoją už spaudos laisvę 2010 metais? O gal verta pabandyti paieškoti?
Na, aš turėjau omenyje ne žinojimą o lyginimasį. Pavyzdžiui.; jei žmoną pradeda lyginti savo vyrą su kaimynės tai ji sugriaus savo asmeninį šeimos gyvenimą.
O kas liečia žinojimą tai kai gyvenimas teka be kliūčių apmąstymai nereikalingi. Bet atsirėmus ragais į sieną reikalingi orientyrai. Apmąstyti ir žinoti orientyrus yra gerai. Intelektas tame nepakeičiamas instrumentas. Bet problemos prasideda nuo intelekto kai jis pradeda kištis į ne savo funkcijas. Žmogus pradeda girdėti ne ausimis bet intelektu( neteisingai kalbantys, skausmingi žodžiai ir t.t.), regėti ne akimis o intelektu ( blogi – geri žmonės, nemadingi, žemo lygio ir t.t. netgi valgydami daugelis skaičiuoja kalorijas,prievartauja save su taisyklinga mityba, net gi mylisi pagal taisykles. Intelektas tampa diktatoriumi. Intelektas varo žmogelį kaip su botagu: pirmauk, būk pranašesnis, pasiek tikslą, madingai renkis, uždirbk ne mažiau, nerimauk dėl stabilaus, garantuoto rytojaus ir t.t. Žmogus tampa savo intelekto vergu. Pavyzdžiui.; profesionalus sportas yra savo vidinių organų prievartavimas vardan tikslo – pergalės. O kas varo į tikslą, pergales – intelektas. Bet šis intelektas ne vienintelis. Pavyzdžiui.; senovės Kinijos išminčius Laozi sako: gėda ne blogiau už pergalę, sėkmė neblogiau už nesėkmes ir t.t. Kas čia per intelektas? Ir kokie bus poelgiai, reakcijos į visą tą pačią realybę? Kokie emociniai išgyvenimai, kokia psichika? Daug kas keičiasi. Simai, negi tu manai, kad aš save aukštinu, o tave laikau kvailiu? Nieko panašaus nėra. Aš paprasčiausiai informuoju, kad į vieną ir tą patį įvykį, situaciją gali būti mažiausiai dvi priešingos reakcijos ir tiek. Labanakt.
Dar keletas minčių apie žurnalistiką. Štai aš minėjau formą ir turinį. Tai gal vis dėl to Lietuvoje ir yra problema, kad iš tiesų mes pernelyg susikoncentravome ties bet kokiu turiniu, bet už tai forma negali būti bet kokia…
O aš noriu žinoti kas yra faraziejus, kad išvengti konfliktinių situacijų ir tam, kad negyventi jų gyvenimų. Neturiu teisės tam? O gal mano intelekto lygiai kitokie, proto prizmės kitokios, kad aš to negaliu suvokti, o štai Tu – GALI? O gal tuomet ir Tu negali nieko paaiškinti per prizmes ir kitokius fantastiškus lygmenis? Iš kur žinai kad gali ir kad viskas tame, ką bandai pagrįsti, yra nors kažkiek racijos?
Ai, na taip – nereikia žinoti, nes tai… intelektas. TU JAUTI , o kiti jausti nesugeba, nes… ir vėl uždaras ratas… 🙂 Labankat…
Simai, koks tau skirtumas, kuris religingesnis, protingesnis, daugiau turi pinigų ir t.t. juk niekas negali gyventi svetimo gyvenimo.
O kas liečia, kad kiekvienas yra pats sau protingiausias yra puikus pastebėjimas. Bet be geros nuomonės apie save yra dar ir gyvenimas, kuris ir patikrina kiekvieno iš mūsų protingumo lygį.
Ir ypatingai konfliktinėse situacijose. Tik per konfliktines gyvenimo situacijas gali sužinoti kas esi išties.
Praraja (didžiulė juodoji skylė) yra pas kažką galvoje… Pasaulyje yra begalė žmonių, kurie žino mintinai šventąjį raštą ir kiekvienas jį interpretuoja begale įvairių interpretacijų. Kuris iš jų religingesnis? Bet nereikia užmiršti, kad pasaulyje taip pat yra daug žmonių, kurie to rašto net į rankas nebuvo paėmę, bet jį taip pat kažkaip sugeba interpretuoti. O ir interpretuoti jo nereikia, nes jie ir taip religingesni už tuos kurie jį žino… Kartais… Ir kuris gi iš jų religingesnis? Žvelgiant per visas proto prizmes ir intelekto lygius tampa aišku tik tiek, kad kiekvienas pats sau yra protingiausias ir religingiausias (nes kito lygio intelekto ir kitos proto prizmės žmonės vis tiek to nesupras ir nepriims). Каждый по своему прав, а по моему – нет… Aferistų vanduo jau seniai nustojo tekėti atsisakydamas intelekto (kam reikia tas supras apie ką aš čia 🙂 )…
Apie laisvę kalba tik vergas. Laisvas nežino kas yra laisvė. O atsakomybė tai ir yra vienybės pajauta. O jei tokios pajautos nėra tuomet lieka vienybės pajautos pakaitalas – taisyklės, supratimas. Taisyklės ir supratimas yra intelekto sritis.O pajauta yra už intelekto ribų todėl šioms dviem skirtingoms rūšims žmonių nepaprastai sunku vienas kitą suvokti. Tai galima dar sulyginti su religingumu ir religinio turinio žinojimu. Pavyzdžiui.; pastaruosius Jėzus Kristus vadindavo fariziejais. Religinio turinio žinojimas nėra religingumas. Toks žmogus gali mokėti mintinai šventą raštą bet religingumo jame bus nulis – jis fariziejus. O paprasta kaimo bobutė neskaičiusi švento rašto gali būti nepaprastai religinga. Šis palyginimas aiškiai atskleidžia prarają tarp dviejų visiškai skirtingų į tuos pačius reiškinius suvokimų.
A, taip, linkėjimai iš Norvegijos 😀 😀
Kalbant apie temą, tai iš tikro manau, kad Grinevičiūtę ir Krivicką drąsiai galima laikyti laisvo žodžio skleidėjais. Juk, mano subjektyvia nuomone, nepaisant to, kad jie yra tie žurnalistai į kuriuos nepatartina lygiuotis, jie, vis dėl to, yra tikros laisvės simboliai. Laisvės be ribų. O juk būtent taip laivę supranta daugelis lietuvių – neturėti jokių ribų, o bet kokia atsakomybės forma tik riboja laisves… Štai tokį suvokimą (su intelektu ar be… su bet kokia jo forma ar su savu cigun’o suvokimu ir panašiai…) turi daugelis tautiečių…
Mariau ir Simai, galiu sutikti, kad kartais komentarai nebūna aiškus ar jų argumentacija gali būti silpnoka. Kartais, kitų nuomone, klaidinga iš principo. Bet kuriuo atveju, čia rašoma apie tai, kas svarbu. Turiu dar kartą deklaruoti, kad tai viešas interneto dienorašti, kuriame rašiau savo subjektyvius pastebėjimus. Jų visada yra duagiau, bet kai kurie nepapuola į viešumą. Tačiau galiu patikinti, kad nepažeidžiantys kitų teiisų žmonės čia visada glės reikšti savo pozicijas (čia mariui labiau taikau :-)). Linkėjimai iš Varšuvos.
apie tikėjimą (netikėjimą) ir intelektą:
http://www.youtube.com/watch?v=g0cosKhRdbA&feature=player_embedded 🙂
Retorinis klausimas: Mariau, o tu kartais ne Petronis?
Simas ne piktas jam za diržavu obidna!
Ir ne taip lengva kai aplink Vladimiras Iljičius ir visos kitos piktos šmėklos ir dar neteisingai argumentuoja.
Juokinga žinoma iki ašarų bet kai kam pikta. Ar tik ne Simui? Nepyk Simai pažvelk į visą tą patį biški su humoru. Nesmagu būtų prarasti vieną pašnekovą. Vienas prie vieno ir visi išsilakstysite, ką Dainius darys be komentatorių. Kokie yra tokie nelabai gi pasirinksi.
Dėkoju, kad dar neužblokuoja manęs.
Simas be abejo yra teisus. Jeigu jo intelekte kažkas nesiriša jis tai iš karto kategoriškai atmeta kaip nesąmonę. Kuo primityvesnis intelektas tuo greičiau jis įpuola į agresiją. Tereikia neįtikti jo mąstymui, pasaulėžiūrai, supratimui. Agresija pasireiškia kritika, ironija, pasišaipymu visa tai žinoma lengva agresijos forma. Sunkesnė patologinio intelekto agresijos forma tai jėgos panaudojimas. Kadangi pašnekovą ne visuomet galima pasiekti kumščiu tai agresija pasireiškia žodiniais smūgiais. Diagnozių statymu, stengiantis nuvertinti, nukainuoti ir t.t. Manoma, kad atitinkamai parinktas žodis pasieks pašnekovą ir jam skaudės. Neigimas yra pagrindinis patologinio intelekto bruožas.
Vidiniai prieštaravimai visados asmeniniai bet nesavikritiškas intelektas visuomet bando juos priskirti ne sau. Kas liečia realybę tai kiekvienas, kuris yra nors šiek tiek pastabus, gali pastebėti, kad į vieną ir tą patį įvykį galimos mažiausiai dvi priešingos reakcijos. Bet primityvus intelektas visuomet iškelia aukščiau kažkokią vieną reakciją o kitą laiko neteisinga. O jeigu pavyzdžiui.; intelekte nėra savybės atiduoti pirmenybės? Tuomet abi priešingos reakcijos tampa tolygiai įmanomos. Ir nebus teisingesnės arba vienintelės teisingos reakcijos. Nebus ir ginčo. Ginče tiesa negimsta o kiekvienas pasilieka prie savo nuomonės.
Negalėjimas ramiai skaityti, klausytis ir reaguoti į nesąmones yra intelekto priėjusio ribą simptomas. Tuomet menkiausias neįtikimas sukelia tikrą neigimo isteriją. Žmogus tampa absoliučiai teisus bet visiškai ne kontaktiškas su kitonišku nei jis pats. Todėl yra sakoma: arba esi pats protingiausias ir visuomet teisus bet tuomet nekišk nosies iš namų ir bendrauk pats su savimi arba būk ne teisus bet kontaktiškas. Fiziologiniu, emociniu, psichiniu ir gyvybingumo atžvilgiu būti ne teisiu yra naudingiau. Juk kiekvienas gyvena savo asmeninį gyvenimą ir niekas negali gyventi svetimo gyvenimo vien dėl to jau beprasmiška yra ginčytis, įrodinėti.
Simas ima sofizmą kaip aksiomą ir nedaleidžia visiškai kitokios mąstymo, logikos rūšies.
Kai klaidingai argumentuojama, tai nieko įdomaus nematau – aš tokių „argumentatorių” prisiklausau ir priskaitau iki valios. O aš jau toks esu, kad, iš tiesų, negaliu ramiai skaityti, klausytis ir nereaguoti į nesamones. Lietuvoje, manau, ir yra didelė bėda, kad žmonės priprato nereaguoti ir yra abejingi tam kas vyksta aplink, abejingi vienas kito bėdom, tačiau kažkodėl turi nesuprantamą sugebėjimą toleruoti visas įmanomas nesamones. Ką tai reiškia priimti nuomonę? Kai vienas šneka apie ratus, kitas apie batus, tačiau tuo tarpu jie visiškai nesušneka, nes… priima kito nuomonę, nors žmogus šneka visišką absurdą? Be to, visada manysiu, kad jei žmogus serga kokia nors liga (tai labiau liečia psichinius sutrikimus), tai geriau jam apie tai pasakyti, paaiškinti, nei jam padėti bėgti nuo tos ligos, toleruojant jos simptomus ir padarinius… Ir tokia nuomonė pas mane yra visai ne dėl komentarų, nes esu susidūręs su tuo realiame gyvenime. Tai padeda. Visiems. Bet komentavimai vis tiek stabdomi neribotam laikui, nes aš galiu toleruoti tik komentarų formą, bet ne turinį…
🙂 Simai, nebūk toks piktas 🙂 Linkėjimai iš Varšuvos 🙂
Simai, gal ne visada reikia su visiais ginčytis? Gal ir tu, ir kiti gali tieisog išgirtsi kito nuomonę ir ją priimti? Gal ir nebūtina visada tik ginčytis? Kita vertus, komentarus visada įdomu paskaityti, kai žmogus argumentuotai rašo.
Nenoriu nieko įžeidinėti, bet savo komentarus šiame tinklaraštyje stabdau. Nenoriu beprasmių ginčų, kurie ves tik į sofizmą ir, kas įdomiausia, elementarias argumentacijos klaidas.
P.S. kiek gi šiame pasaulyje yra žmonių, kurie iškreipinėja realybę? Beje, Skandinavijoje tokių nemačiau…
Simai, neįmanoma vertinti ir supranti kaip tik per savo intelekto prizmę. Tad V. Lenino knygos, darbai ir pasekmės vėl tėra tik tavo asmeninis supratimas,vertinimas, reakcija, požiūris. Koks intelektas toks ir supratimas. Todėl į vienus ir tuos pačius reiškinius yra skirtingi supratimai, vertinimai ir pasekmės. Krivickas, Grinevičiūtė vėl gi tėra tik simboliai o tavo reakcija į tuos simbolius parodo, kad esi kritikoje ir neigime. Pas kitus reakcija visiškai priešinga tavajai. Na pavyzdžiui.; Kai Leninas darė revoliuciją buvo irgi mažiausiai dvi skirtingos reakcijos, supratimai. Realybė yra jokia, kiekvienas mes ją nuspalviname savom spalvom.
Nereikia bijoti neteisingos krypties – stimuliuojantis melas yra gerai. Per melą žmogus vystosi. O teisinga kryptis viso labo tėra tik tavo asmeninis supratimas apie kažką.
Puikus pastebėjimas, kad kiekvienas žmogus savo esybe yra socialistas. Bet tai tik pirminė prigimtis po to intelektas padaro savo įtaką ir iš socialisto gaunasi patologinis ligonis.
Nereikia pažinoti Lenino, kad suprasti jo knygas, darbus ir tų visų veiksmų pasekmes.
Apie socializmą taip pat gerokai nusišnekėjai. Kodėl buvo? Socializmas ir dabar puikiai funkcionuoja Skandinavijoje, o kai kurie skandinavai net juokauja, kad tikrasis komunizmas yra pas juos…
Ir pabaigai noriu pasakyti, kad Lietuvoje, matomai, ir yra didžiulė problema, kad komunizmo idėjos daugeliui uždėjo rožinius akinius. O kai žmonės pradeda juos nusiiminėti, tai… kaip bebūtų gaila, pasipila savižudybių bangos. Gal dėl to ir esame vieni iš pirmaujančių pasaulyje dėl savižudybių, nes pernelyg daug žmonių patys save apgaudinėja?
Tokiems žmonėms ir reikia Leninų (Krivicko, Grinevičiūtės ir pan.), nes jie patys dėl tų rožinių akinių jau nebeatskiria kur yra prasimanymas, o kur realybė… Jiems reikia lyderių, kurie rodytų kryptį. Nesvarbu, kad ta kryptis gali būti neteisinga, bet svarbu, kad kažkas rodo…
Be to, iš principo reikia suvokti, kad praktiškai kiekvienas žmogus savo esybe yra socialistas.
Simai, pažvelkime gyliau, juk nei tu nei aš, niekas iš mūsų nepažįsta V. Lenino.
Tai tik simbolis, kuris gali asocijuotis su kažkokiomis asmeninėmis emocijomis.
Aš asmeniškai su malonumu prisimenu tas skaidrias vaikystės emocijas kai buvau spaliukas – Lenino anūkas. Jeigu įrodysime, kad pavyzdžiui.; V. Leninas buvo niekšas galima netekti tų skaidrių emocijų ir jas pakeis kritika, neigimas. Reikalo esmė tame, kad žmogui neįmanoma pakišti nieko svetimo. Na paimkime dar vieną pavyzdį.; įsimylėjėlis yra aklas ir kurčias, bet kokios emocijos, koks dvasinis pakylėjimas, stimuliacija į gyvenimą! Ir neduok Dieve atsiranda protingas teisuolis, kuris praneša pavyzdžiui.; apie neištikimybę. Tipo: tave žmona ar vyras apgaudinėja o tu kaip durnelis – ė, nieko nematai… O ką reiškia šioje situacijoje praregėti? O gi prarasti tas emocijas, dvasinį pakylėjimą, meilės būseną, galingą stimuliaciją ir vietoj to tapti protingu teisuoliu. Protingas bet ne laimingas. Kas naudingiau kaip manote? Lygiai tas pats ir su Leninu ar Stalinu ar dar kuo nors, juk jų mes asmeniškai nepažįstame ir mums tai tik simboliai, kurie automatiškai asocijuojasi su tam tikromis emocijomis, stimulais. Kaip nuspalvinsi tą ir turėsi. Galima viską aplink save nuspalvinti kritikos ir neigimo spalvom ir gyventi tokiame pasaulėlyje o galima pažvelgti į visą tą patį šviesiau. Tad praregėjus į tą vadinamą teisybę gali sužlugdyti save dvasiškai, emociškai. Beje, kritika ir neigimas žiauriai sendina ir visos emocijos yra tiesiogiai susijusios su fiziologija. Iliuzijos yra nuostabu. Juk tuomet gyvenimo stimuliacija tęsiasi o be stimulų žmogus nyksta, slopsta gyvybingumas.
Kas liečia komunizmą tai pasakysiu trumpai: pasaulyje buvo tik du pagrindiniai lageriai tai socializmas ir kapitalizmas.
Yra. tai T.Dapkus, V.Vasiliauskas, D.Kuolys ir, žinoma, Venckienė su amžinąatilsį D.Kedžiu, taip pat Krivickas, Grinevičiūtė ir dar du: Mariukas, nežinau pavardės, nu kur Biržų gaujoj buvo, po to sėdo, dabar už D.Kedytę kovoja, taip pat A.Lobovas, kur sėdėjo už mašinų vagystes, dabar irgi su garliaviniais. dar kovotoja pavadinčiau Eglę Kusaitę – tildoma kovoja už Čečėnijos ir savo laisvę. Štai kiek yra.
Jei rimtai, tai man atrodo, kad kovotojų už spaudos laisvę neturime. Bet turime visą krūvą tų, kurie (tyčia ar netyčia – nežinau) kaip tik daro viską, kad Lietuvoje laisvės suvokimas (ir ne tik jis) išsikreiptų. Lieka tik laivė, be jokių pareigų bei atsakomybės… Būtent dėl to aš paminėjau Grinevičiūtę ir Krivicką (tokių yra ir daugiau).
P.S. neseniai žiūrėjau du gan įdomius filmus: „Ленин в Октябре” ir „Ленин в 1918″… Žinote, po filmų peržiūros manau, kad gyvename pagal tas vertybes, kurias, vis dėl to, įkalė komunizmo stabai… Ir net neįsivaizduoju kiek kartų nešios tą komunizmo virusą…
Dainiau, aš siūlau rinkti tave o ką? Vien už tai, kad esi nenuperkamas jau reiškia, kad ne prisidedi prie spaudos ne laisvės. Juk kovoti, tai nereiškia garsiai šaukti – tyliai, sąžiningai dirbantis savo darbą irgi yra kovotojas, deja tokie nekrenta į akis.
Nepaisant nuomonių skirtumų aš už tave balsuočiau Dainiau. Instinktu jaučiu, kad esi vienas iš tų, kurie verti tikro žurnalisto vardo. Tad visai rimtai siūlau Dainiaus Radzevičiaus kandidatūra į tikrų kovotojų už spaudos laisvę.
O jei rimtai?
a.a. Kedys per Grinevičiūtę ir Krivicką arba atvirkščiai… 🙂
a.a. Kedys per Grinevičiūtę ir Krivicką arba atvirkščiai… 🙂