LŽS etikos komisija: žurnalistika turi būti atsieta nuo politikos

Nepriklausoma žurnalistika ir politika - nesuderinama

Šiandien Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas Viktoras Trofimišinas išplatino komisijos kreipimąsi dėl žurnalistų etikos ir žurnalistų veiklos politikoje.

Artėjant savivaldos rinkimams ir stebint Lietuvos žurnalistų bei politikos (ir politikų) santykių raidą, šis sprendimas tampa labai aktualus.

Galiu tik priminti, kad artėjantys rinkimai rajonuose, matyt, turėtų dar labiau apnuoginti situaciją – dalis rakoninių žiniaskslaidos priemonių tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso politikams ar jų rėmėjams.

Tai leidžia numanyti, kad jau dabar vadinamos „juodosios” rinkimų technologijos yra naudojamos gana aktyviai. Žurnalistai ar tokiais save vadinantys asmenys iš esmės dirba ne visuomenei ir viešajam interesui, o konkrečiam politinės kampanijos ar politinio susidorojimo užsakovui. Beje, tokioje kovoje vis dažniau dalyvaujantys leidiniai iš esmės išnaudoja savo puslapius politikų tarpusavio santykių suvedinėjimui.

Galima taip pat pažymėti, kad jau ne kartą yra ir viešumon iškilusi ir diskusija dėl to, ar suderianama aktyvi politinė veikla ir žurnalistika vienu metu. Toks klausimas gali būti sunkiai suvokiamas demokratinėse šalyse. Tačiau Lietuvoje, kur demokratija vis dar tik auginama, laikas nuo laiko pateikiamas tas pats klausimas – o kas čia blogo?

Tuomet tenka žmonėms iš naujo priminti esminius žurnalistikos principus – informavimas o ne propagavimas yra pagrindinė žurnalisto pareiga. Tarnystė bet kokia, net ir pačiai sąžiningiausiai, politinei jėgai tėra siekimas gauti valdžią. O žurnalistika tokių tikslų niekada nesiekia.

KREIPIMASIS
2010-10-27
Vilnius

DĖL ŽURNALISTŲ DALYVAVIMO PARTINĖJE-POLITINĖJE VEIKLOJE

Žurnalisto veikla gali būti nepriklausoma ir skaidri, jeigu jis neprisiima jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui. Įsipareigojimai politikams, dalyvavimas politinėje-partinėje veikloje, darbas administracinėse ir politinėse organizacijose gali sukelti interesų konfliktus. Žurnalisto suverenas yra skaitytojas, klausytojas, žiūrovas; savivaldybės tarybos nario, parlamentaro suverenas – partija, politinė organizacija. Skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai turi būti tikri, kad jiems teikiama informacija yra nešališka. Todėl žurnalistas, siekiantis dalyvauti politinėje-partinėje veikloje, turi apie tai juos informuoti.

Partinė-politinė veikla susijusi su įvairiausiom gyvenimo sritim ir nėra sričių, tolimų nuo politikos, todėl politikoje dalyvaujančiam žurnalistui sunku išvengti interesų konfliktų ir objektyviai vertinti valdžios sprendimus. Taip pat neįmanoma įsivaizduoti nešališką žurnalisto darbą žiniasklaidos priemonėje, kurios redaktoriai, vadovai demonstruoja palankumą kuriai nors politinei grupei.

Žurnalisto dalyvavimas partinėje veikloje daro didelę žalą ir pačiai žurnalistikai, ir santykiams redakcijose.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija ragina visus žurnalistus, redakcijų vadovus pasitraukti iš partinės-politinės veiklos: nutraukti formalią narystę politinėse partijose ir organizacijose ir atsisakyti faktinio dalyvavimo jų veikloje, kuri yra nesuderinama su profesine etika.

Viktoras Trofimišinas
LŽS Etikos komisijos pirmininkas

Beje, visiems kolegoms primygtinai siūlau dar kartą perskaityti labai svarbų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą (2009-08-17, Nr. T7-3) dėl Jurbarko savivaldybės taryboje dirbančios narės, kuri dirba ir žurnaliste. Šiuo atveju komisija nagrinėjo politiko etikos klausimus. Noriu pacituoti vieną sprendimo dalį:

„<...> šio Etikos komisijos sprendimo laukia net 9 savivaldybės. Tų savivaldybių Tarybose taip pat dirba žurnalistai. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija aiškiai pasakė, kad žurnalistas negali būti politikas ir dirbti Taryboje. Jei jis dirba Taryboje, tai turi nerašyti apie Tarybos darbą. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo straipsnyje rašo, kad Daivai reikia apsispręsti, kurias pareigas pasirinkti. Pareiškėja ragino Daivą Bartkienę pasirinkti – būti tik Tarybos nare ir atstovauti Jurbarko visuomenei arba dirbti žurnalistės darbą.”

Jei kas visgi tingėjo skaityti visą sprendimą ir problemos nagrinėjimą, pateikiu trumpą VTEK sprendimo versiją:

„NUSPRĘSTA. Apsiriboti pokalbiu su Tarybos nare Daiva Bartkiene Etikos komisijos posėdyje (visais balsais).”

VTEK tik tuo ir apsiribojo. Tai leidžia lyg ir įtarti, kad į politiko žurnalistinę veiklą valdžios etikos sargai žiūri gana liberaliai. Todėl tenka dar kartą pasidžiaugti, kad Lietuvoje gana efektyviai veikia žurnalistų ir leidėjų veiklos savireguliacija. Nes Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2009 metų liepos 13 dieną savo sprendimu labai aiškiai pripažino, kad Jurbarke gyvenanti kolegė Daiva Bartkienė, dirbdama žurnalistės darbą rajono laikraštyje ir politike Jurbarko rajono savivaldybės Taryboje, pažeidžia Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 25 straipsnio nuostatas.

Vietoje moralės:
Matyt, jei klaustume dalies Lietuvos politikų, ką jiems reikėtų dar leisti veikti papildomai, tai didelė jų dalis nematys jokių problemų nei dėl politikų žurnalistinės, nei pedagoginės veiklos, nei dėl dalyvavimo šokių projektuose, nei dėl kitų veiklų ir biznelių. Gerai bent tai, kad ne vien patys mūsų samdomi politikai sau gali suteikti visas teises. Kitaip jie sau leistų, matyt, daryti ką nori ir kaip nori.