Šiandien vėl užsukau į Premjero Andriaus Kubiliaus interneto dienoraštį – tikėjausi išvysti ką nors naujo.
Nusivylęs, kad paties Premjero naujausias įrašas vis dar yra 2009 metų sausio 25 dienos komentaras „Apie žiemą, nuotaikas ir sąžiningumą”, visgi buvau maloniai nudžiugintas mūsų piliečių aktyvumu – jie vis dar komentuoja net ir senus Vyriausybės vadovo įrašus.
Maža to, jie ne tik komentuoja, bet net ir nuoširdžiai palaiko Premjerą. To galėtų pavydėti bet kuris kitas politikas, kuris per beveik 21 mėnesį neparašęs nė vieno įrašo dienoraštyje vis dar pats sulaukia laiškų.
Todėl buvo sunku susilaikyti nuo vieno tokio ponios Mildos komentaro perskaitymo. Ji Premjerui rašė…
„Gerb. Premjere. Linkiu didžiausios stiprybės Jūsų vykdomoje veikloje. Nepalūžkit. Gaila tik, kad mūsų visuomenė labai pasiduoda pesimizmui. Piliečiai nepasvertai smerkia daugelį dalykų ir šiaip galbūt net nelabai supranta ką reiškia būti piliečiu. Nenori mokėti mokesčių, bet nori lengvatų, didesnių atlyginimų, nemokamo mokslo, gydimo.
Net nežinau gal reikia kaip pradinėse klasėse paaiškinti kas tai yra Valstybė. Su burbuliukais, kvadratėliais. Scematizuotai. Kad kiekvienas suprastų. Ypač esu nusivylus žiniasklaidos tonu ir priešiškumu. Televizijoje net už debesuotą dieną yra smerkiama Vyriausybė. Apie spaudą baisu ir pagalvot. Kam orientuota tokia informacija? Perskaičiau vieną straipsnį žurnale „Savaitė” apie būsto renovacija. Susidaro įspūdis, kad rašė kažkoks 16-metis gatvės vaikėzas. Siaubas! Keiksmažodžių tik trūksta. Jokių faktų, skaičių.
Bet kuriuo atveju stiprybės ir sėkmės. Tikėkimės, kad per kitus rinkimus būsit vėl išrinkti. Tiek visuomenei, tiek verslui reikia ne kažkokių žinomų ar nežinomų veidų televizijos ekranuose, o STABILUMO. Tai gali patvirtinti ir Skandinavijos pavyzdys.Su pagarba,
Milda
2010 m. spalis 31 d. 17:35 „
Visiškai sutinku su ponios Mildos mintimi, kad „tiek visuomenei, tiek verslui reikia ne kažkokių žinomų ar nežinomų veidų televizijos ekranuose, o STABILUMO”. Tokio stabilumo, panašu, laukia dauguma Lietuvos gyventojų. Tik nuolatinės kalbos apie socialinės sferos ir kitų sričių reformas daugelį žmonių, greičiausiai, verčia labiau nerimauti – ar bus nors kas stabilu mūsų valstybėje?
Dainiau, o kas yra stabilumas?
Intelektas rūšiuoja viską į du polius: geras – blogas, sėkmė – nesėkmė, laimė – nelaimė, tiesa – melas, teigiamas – neigiamas ir t.t. Pirmenybė yra atiduodama teigiamam o viskas kas neigiama yra atmetama kaip blogis. Iš čia ir stabilumo suvokimas – išorinis pasaulis, įvykiai, situacijos, žmonės turi įtikti mano intelektui. Šokis pagal mano intelekto dūdelę ir yra stabilumas. Tai kas neįtinka mano intelektui yra melas, blogis, neteisybė, kvailystė o kas įtinka yra gėris. Tokio intelekto tarnai netgi Dievą suvokia kaip savo tarną. Meldžiamasi, kad pinigų, duotų, sveikatos sau ir savo vaikams, sėkmės – na visko kas teigiama o nuo visko ką intelektas rūšiuodamas atmetė kaip blogį prašoma apsaugoti.
Pagal tokį intelektą gaunasi, kad viskas aplinkui turi sustoti ir tapti pageidavimų koncertu.
Atkreipkite dėmesį: ne aš turiu vystytis, tobulėti savo viduje bet viskas kas mane supa privalo vystytis ir tobulėti pagal mane, kad įtiktų mano protui. Toks požiūris būtų visai super jei išorinis pasaulis nesikeistų ir ne būtų ribos. Deja išorinis pasaulis keičiasi ir viskam yra riba. Iš čia minia pasmerktųjų amžinam nerimui, įtampai dėl garantijų, stabilumo, šviesesnio rytojaus. Ne visi suvokia, kad nėra jokio rytojaus kol nebus naujų permainų viduje. Intelektas priėjęs ribą nebesivysto. Šioje vietoje žinių kaupimas ne padės, gali būti nors ir vaikščiojanti enciklopedija – nepadės. Nes toliau intelektas vystosi ne žiniomis o naujų savybių gimdymu.
Pavyzdžiui,; kitoje intelekto rūšyje, kurioje nebėra linijiškumo viskas kas neigiama yra neatmetama kaip blogis bet tolygiai geidžiama kaip ir viskas kas teigiama. Tokiame intelekte viskas kas neigiama vysto, tobulina mus viduje o nėra blogis nuo kurio bėgama.
Simai, bet žmonės nori stabilumo 🙂
Stagnavimas tai dar ne stabilumas…
Stabilumo troškimas yra priešingybė naujo troškimui. Stabilumas tai senėjimas.
Jeigu atiduodame pirmenybę stabilumui tai užsiblokuojame nuo naujo ir jaunystės.
Šiuo metu krizė rodo, kad mums reikia nebe atiduoti pirmenybės stabilumui. Nestabilumas yra neblogiau už stabilumą. Žinoma, kad seno žmogaus charakteris nesutiks su tokiu teiginiu. Jaunam charakteriui stabilumas yra stabdis jam tik duok kažką vis naujo. Tad vėl gi dvi priešingos reakcijos, charakteriai, reakcija į tą patį. Trokštančių naujo ir trokštančių stabilumo skirtinga psichika, emocijos. Trokštantys naujo yra gyvybingesni , trykšta jaunyste, naujomis idėjomis o atiduodantys pirmenybę stabilumui yra mažiau gyvybingi, pasmerkti nerimui, įtampai dėl stabilaus rytojaus ir t.t.