Žurnalistas Vladimiras Laučius savo komentare „Pabučiuok savo viršininkui… į nuomonę” (Delfi.lt) bando aiškintis, kaip veikia Lietuvoje nuomonės turėjimo ir skelbimo laisvė.
Komentare kolega taip pat pateikia įdomią įžvalgą apie tolerancijos ir vertybių padėtį Lietuvoje:
„Mes susikūrėme stabą iš tolerancijos, ir juo didesnis pašnekovo neišprusimas ar užantyje paslėptas akmuo, juo labiau stengiamės būti jam tolerantiški. Mes bijome dalykus vadinti savais vardais, nes bijome bjaurių dalykų ir jų tikrųjų vardų. Išdresuoti pliuralizmo ir tolerancijos apeigų, mes bijome vadinti blogį blogiu, o idiotizmą – idiotizmu, ir gūžiamės po tų apeigų skvernu. <...> Kažkada dabartinė despotiška tolerancija ir diktatoriškas vertybinis pliuralizmas dar nebuvo praplovę žmonėms smegenų ir užvaldę viešo kalbėjimo. „
Sutinku su Vladu, kad vis dažniau bijome dalykus vadinti savais vardais. Dažnai badome bandome būti tolrantiški dalykams, kurių neturėtume iš principo toleruoti.
Tačiau lygiai taip pat viešoje erdvėje (ypač politikų kalbose) daugėja pasakymų „kalbėsiu atvirai”, „pasakysiu tiesiai šviesiai”, „gal tai nuskambės ir pernelyg tiesmukai” ir pan. Kas tai? Gal tai bandymas po deklaruojamu atvirumu paslėpti savo norą kalbėti tik apie kai kuriuos dalykus pamirštant kitus?
Mariau, tu teisus. Deja.
Gal kompetetingiems politikams reikia mokytis aktorystės meno ir savęs pateikimo rinkėjams, o politikams aktoriams atvirkščiai.
Vakar TV laidoje “Valanda su Rūta“ tarp tokių humoristų kaip A. Valinskas, A. Orlauskas, V. Šustauskas – juokingiausias buvo visai ne humoristas V. Liaučius. Tiesiog buvo iki ašarų juokinga kai V. Liaučius rimta veido išraiška, tiesiog primygtinai bandė priremti Kristiną Brazauskienę, naujos ( “Prezidento partijos“) pirmininkę pakalbėti apie rimtus politinius dalykus reikalaujančius didelės kompetencijos…
Manau, V. Laičiui ir kitiems turėtų būti gera pamoka, kad negalima demonstruoti savo politinės kompetencijos humoristų tarpe ir šiaip pramoginėse laidose. Na ko ten lysti? Tai tas pats, kad turintis karatė juodą diržą ateitų į vaikų darželį pasidemonstruoti ir įrodyti visai Lietuvai, koks jis stiprus.
Paskui stebimės, kodėl žmonės labiau myli nekompetetingus bet už tat gerus, mielus aktorius – savus bičus. Kompetetingas tampa ne savas, o kažkokiu svetimu, durniu visiems lendančiu į akis su savo tiesomis į pramogines laidas.
Dainiau,
Vėl gi įmanomos mažiausiai dvi priešingos reakcijos. Gali tapti savo linijinio intelekto bendrininku ir kovoti, kad įrodytum savo pranašumą, teisybę. Bet į tokią kovą gali veltis ne kiekvienas nes pirmiausia reikia turėti energijos. Jeigu sveikatos neturi tai tokioje kovoje gali patirti daug nervų ir įtampos arba insultą ar infarktą. Be to tokios kovos dažniausiai kainuoja ne tik daug nervų, įtampos, sveikatos, laiko bet ir pinigus.
Galima ir kitokia reakcija: ne bendrininkauti savo linijiniam intelektui ir nesiginčyti, neįrodinėti, ne siekti įrodyti savo pranašumo ar teisybės. Juk kai nėra intelekte linijiškumo tai gėda ne blogiau už pergalę, aferistas ne blogiau už gerą mokytoją. Jei intelekte nėra linijiškumo tai blogis, melas, aferistai , nelaimės, negandos, nesėkmės tampa tuo kas mus vysto.
Pavyzdžiui.; Tibeto jogoje aukščiausiu mokytoju yra laikoma nelaimės, negandos, nesėkmės, aferistai, melas ir t.t.
Vėl turime dviejų skirtingų galimybių pasirinkimą. Liūdniau kai nėra laisvės rinktis ir esi pasmerktas tik vienai reakcijai.
mariau, bet sutinki, kad taip elgtis turi abi kariaujančios pusės. O ką daryti, jei viena pusė visgi nori nugalėti?
Gero žmogaus blogis nugalėti negali nes geras nežino, kad jis geras. Tad gerą žmogų blogis vysto! O tuos, kurie patys priskiria sau gerumą blogis nugali nes sukelia neigimą ir agresiją .
Nesakau, kad nereikia kovoti bet kova, kurioje yra laimėtojas ir pralaimėtojas yra ne vienintelis kovos būdas. Pavyzdžiui.; yra rytų kovos menai ir ten tikroji kovos esmė nėra įrodyti savo pranašumą, nugalėti, nokautuoti priešininką. Jeigu intelekte atsisakome linijiškumo tai kovoje negali būti laimėtojo ir pralaimėtojo . Kova tampa abipusiai naudingu procesu. Priešas tampa draugu. Tokioje kovoje smūgiai tampa ne traumuojantys bet tonizuojantys. Kovotojai tampa vienas kito masažuotojais. Po tokios kovos abu jaučiasi puikiai, padidėja abiejų gyvybingumas ir nėra nei nugalėtojų nei pralaimėtojų. Štai ir dvi visiškai priešingos reakcijos į tą patį – kovą.
Kas liečia toleranciją tai kitokia nuomonė tolerantiško neerzina sukeldama neigimą ir nusišnekančių idiotų tolerantiškas matyti negali.
mariau, ar teko tau girėti frazę:
„Blogis nugali ten, kur geri žmonės tyli.” Gal čia visai į temą Vladas pakalbėjo?
“Nereikia per jėgą lysti ne į savo batų didį nors jie ir labai madingi nes kai pritrinsi mozolį pratruksi“
Stengtis būti tolerantišku nėra tolerancija. Todėl besistengiantis būti tolerantišku neišvengiamai vieną dieną pratruks kaip pratrūko V.Laučius ir ne tik jis…
Patologinio intelekto viena iš savybių priskirti sau tai kas jam nepriklauso. Nepriklauso, bet jeigu tai vertybė visuomenėje tai kaip nepriskirsi. Iš čia ir spekuliacijos tolerancija, meile, morale ir t.t.
“Išties tolerantiškam batai nespaudžia ir netrina“. O jei esi spekuliantas tolerancija tuomet slapta suksis neįtikimo skaitliukas ir tuo pačiu dirbtinai šypsosiesi, bet vieną dieną neišvengiamai pratrūksi. Pratrūkusieji visados ginasi ir puola o išties tolerantiškas niekados nesigina ir nepuola.