Artėjant 2011 metams tenka skaityti daug komentarų apie svarbiausius šių metų įvykius. Jau norisi labiau kalbėti ir apie perspektyvas. Šiandien susimąsčiau apie rimtosios žurnalistikos ir geltonosios žiniasklaidos perspektyvas Lietuvoje.
Prieš beveik dvejus metus pradėjus siautėti ekonominei krizei portalo www.lrt.lt žurnalistui Juozapui Paškauskui sakiau:
„Užsitęsusi krizė, mano galva, išspręs dar vieną problemą – turėtų sumažėti nekokybiškos žiniasklaidos.”
Tai buvo labai rimta provokacija. Į ją suregavo ir naujienų portalo Delfi.lt vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė, kuri taikliai parašė:
„Nežinau, kas taip optimistiškai nuteikė kolegą D.Radzevičių, tačiau tie judesiai, kurie dabar pastebimi žiniasklaidoje, verčia susimąstyti apie visiškai priešingas pasekmes.
Po poros metų (kaip pranašaujama) pasibaigus krizei turėsime ne kokybiškesnę, pilną analitikos ir solidžių tekstų žiniasklaidą, bet visiškai nuniokotą, sulysusiais puslapiais, paskutinius analitinius įgūdžius praradusią, pilną tekstų su užrašu PR – tai yra dar labiau parsidavusią žiniasklaidą.”
Su Monika galiu sutikti. Viltys ir norai nebūtinai sutampa su realybe.
Tačiau galiu ir prieštarauti. Manau, kad tie, kam vertybės buvo tikros iki krizės, tie stengėsi dirbti etiškai ir ekonominės krizės metu ir savo vertybių nepardavė. Na o tie, kam vertybės susiję tik su tuo, jog jomis vadovaujamasi tik kai tai apsimoka, tuomet tai nėra tikri vertybių puoselėtojai. Kiek teko stebėti, per tuos dvejus metus lyg ir nepardavė savo vertybių nei naujienų agentūra BNS, nei dienraštis „Verslo žinios”, nei portalas www.bernardinai.lt. Vis dar nepastebėjau, kad visiškai būtų „nusivažiavęs” tas pats Delfi.lt.
Tačiau su etika nuolat problemų turėję vadinamosios „agresyviosios” žurnalistikos atstovai (pvz., TV laida „Akistata”, „Paskutinė instancija”) tik dar labiau atskleidė savo tikrąjį veidą. Kartais dalį žmonių, nusivylusių žiniasklaidos kokybe, dėl to net apima neviltis.
Todėl man labai užstrigo Monikos žodžiai apie viltį dėl mūsų visuomenės:
„Nepasitenkinimas korumpuotais politikais, žiniasklaida, oligarchų įtaka, augantis pilietiškumas palieka viltį, kad tauta-auditorija nebesileis taip mulkinama kaip anksčiau. Galbūt ir didėjantis „kietųjų“ naujienų poreikis privers žiniasklaidą bent kiek pasitempti ir visiškai neparsiduoti.”
Todėl pasitikdamas kitus metus vis dar tikiuosi to paties, kaip ir kolegė Monika. Ir vis dar tikiu, kad kokybės žiniasklaidoje bus, nors gal ir ne tiek daug, kaip norėtųsi.
Yra ir gera žinia – galbūt pagaliau ims didėti takoskyra tarp rimtosios žurnalistikos ir „geltonosios” žiniasklaidos bei tarp jos vartotojų. Kai kas baiminasi tos atskirties, tačiau ji, matyt, yra neišvengiama. Žiniasklaidos vartotojai vis labiau fragmentuojasi.
Šiandien dar prisiminiau labai įdomų viešą kreipimąsi, kuris buvo paskelbtas bemaž priež dešimtemtį tuo metu, kai visi dar kalbėjome apie Rusijos krizę, taip pat labai paveikusią mūsų visuomenę ir žiniasklaidą. Tada savo pareiškimu mane nuoširdžiai ir maloniai nustebino dar politiko duonos neragavęs Gintaras Songaila. Štai tas pareiškimas:
2001m. spalio 08 d.
ŽURNALISTŲ IR LEIDĖJŲ ETIKOS KOMISIJOS KREIPIMASIS
į visus viešosios informacijos rengėjusDėl takoskyros tarp rimtosios ir “geltonosios” žiniasklaidos
Stebėdama, kaip šalies žiniasklaidoje laikomasi profesinės etikos reikalavimų, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nustatė, kad kai kuriuose leidiniuose ir publikacijose sistemingai pažeidžiami Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso straipsniai (pvz.: 4,5,6,7,9, 27str.), susiję su objektyvumo, tikslumo ir bešališkumo reikalavimais viešosios informacijos rengėjams.
Atsižvelgdama į tai, kad kai kuriais kraštutiniais atvejais Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija neturi techninės galimybės reaguoti į kiekvieną profesinės etikos kodekso pažeidimą, komisija kreipiasi į visus viešosios informacijos rengėjus, kviesdama susilaikyti nuo tokio pobūdžio leidinių, publikacijų ar laidų citavimo ir kitokio juose paskelbtos informacijos paskleidimo ar tiražavimo. Nekritiškas “geltonosios spaudos” propagavimas ir suplakimas su žiniasklaida, kuri laikosi bent minimalių profesinės etikos reikalavimų, sudaro įspūdį apie atsakomybės stoką visoje šalies žiniasklaidoje ir kenkia informacijos laisvės principams.
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija neatmeta galimybės, kad ir “geltonoji žiniasklaida” (leidiniai, atskiros publikacijos ar laidos) neretai išviešina visuomenei aktualias problemas ir reiškinius. Tačiau netgi teisingi tikslai neturėtų pateisinti neteisingų priemonių. Be to, “geltonosios žiniasklaidos” standartai sudaro nesąžiningą konkurencinę aplinką rimtajai žiniasklaidai ir gali paskatinti kitus viešosios informacijos rengėjus nepaisyti profesinės etikos reikalavimų ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų. Deja, tokia tendencija yra visai reali, nes neretai tai yra lengvesnis kelias siekti pigaus populiarumo.
Komisija jau nutarė įspėti vieną leidinį, kad jis nutrauktų profesinės etikos požiūriu nepriimtiną praktiką, nes kitaip jis gali atsidurti už atsakingos žiniasklaidos ribų. Žurnalistų ir leidėjų komisija pasilieka sau teisę ateityje įvardinti konkrečius geltonosios žiniasklaidos reiškinius, o itin piktybiniais atvejais, kai esama psichologinio smurto elementų, pasinaudoti Visuomenės informavimo įstatymo komisijai suteiktu įgaliojimu spręsti ar tokia viešoji informacija nėra priskirtina smurtinei kategorijai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Gintaras Songaila
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas