D. Grybauskaitė "Veidui": "Nesitikėjau, kad Lietuvoje tokio masto korupcija"

D.Grybauskaitė kalba apie žiniasklaidos korupciją

Lietuvoje gimusi ir užaugusi mūsų šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė duodama interviu žurnalui „Veidas” stebisi realybe:

„Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe. Juk jei kokį milijoną kas nugvelbia iš avialinijų, tai visai valstybei nuostolis – milijardai: vyksta grandininė reakcija: nesiplėtoja turizmas, neatvažiuoja žmonės, kurie galėtų apsistoti mūsų viešbučiuose, pirkti mūsų prekes ir t.t. Nesitikėjau, kad Lietuvoje tokio masto korupcija, o prie smulkios korupcijos žmonių mentalitetas taip pripratęs, kad ją tiesiog toleruoja.”

Šiuo atveju man net nesvarbu, ar šalies vadovė tik dabar prabudo, ar apsimeta, kad apie korucpiją anksčiau tiek daug nežinojo. Labiausiai liūdina jos konstatavimas, kad „tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe”. Noriu tikėti, kad jos nevaldo, manęs nevaldo ir gal dar daugybės kitų žmonių nevaldo nei banditai, nei oligarchai. Tai ar galime taip apibendrinti? O jei jie valdo mus, tai kas trukdo juos pažaboti?

Štai žiniasklaidoje nuolat minimi kai kuri oligarchai. Viešai minimi, ir niekas to neneigia. Ir kažkodėl nieko nedaro. Pvz., naujienų portale lrytas.lt Bronė Vainauskienė rašydama komentarą apie tikruosius oligarchus dar prieš trejus metus nurodo ir asmenis:

„Smulkių oligarchų priviso pilni pakampiai: pradedant degtindarių karaliumi D.Mockumi su jo „laisvu ir nepriklausomu“ kanalu, „Achemos“ ir kitokių didelių turtų savininku B.Lubiu su „Lietuvos žiniomis“, radijo stotimi bei televizijos kanalu, jaunosios kartos magnatais N.Dagiliu ir G.Žiemeliu, kurie prisipirko dienraščių, ir baigiant visiška smulkme provincijoje. Tačiau jų balsas į dangų niekad nėjo.”

Dar prisiminiau 2005 metų birželio 15 dieną Demokratinės politikos instituto surengą konferenciją tema „Oligarchija Lietuvoje“. Čia pranešimus skaitė Vladimiras Laučius, Rimvydas Valatka, Darius Kuolys, Rita Miliūtė, Audrius Bačiulis, diskusijose pasisakė tuometiniai Seimo nariai Andrius Kubilius, Gintaras Steponavičius, Juozas Olekas. Tada taip pat daug visko buvo prikalbėta. ir kas?

O štai 2010 metų pabaigoje paskelbta žinia, kad Lietuvos įtakingiausiųjų sąraše (savaitraštis „Veidas“), sudarytame remiantis Seimo narių, ministrų bei verslininkų apklausos duomenimis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė antrus metus iš eilės pripažinta įtakingiausiu šalies žmogumi. Antroji pozicija atiteko pagrindiniam „Achemos“ grupės akcininkui ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentui Bronislovui Lubiui, trečioje vietoje – premjeras Andrius Kubilius.

Dabar belika išsiaiškinti, ar kartais oligarchu net viešoje erdvėje vadinamas ponas B. Lubys yra oligarchas. Jis pats dar 2003 metais „Verslo žinioms” tai neigė:

„Kai mane vadina oligarchu, tik šypteliu. Nėra Lietuvoje oligarchų. Ir nebus. Tam per maža rinka.”

Apibūdindamas ponas Lubį tas pats dienraštis rašė:

„Sunku būtų išvardyti Bronislovo Lubio pareigų ir titulų sąrašą. Jis – ir koncerno „Achemos grupė” bei Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LPK) prezidentas, ir keleto žiniasklaidos priemonių savininkas, ir kazino verslu užsiimančios bendrovės bendrasavininkis. Jis – Gedimino II laipsnio ordino kavalierius, taip pat apdovanotas Lenkijos Komandoro ordinu, jis ir tarptautinės Petro Didžiojo premijos laureatas. Buvęs ministras pirmininkas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras. Pareigybių sąrašą būtų galima tęsti… Todėl nenuostabu, jog apie p. Lubį galima išgirsti visokiausių nuomonių. Dažnai ir ne pačių geriausių.”

Todėl man kyla tik vienas klausimas. Kaip mes kovosime su tais oligarchais, jei apie juos abstrakčiai net šalies vadovai kalba, kai kas net įvardina pavardes, bet niekas tų įtakingųjų sąrašo viešai nepateikia ir mūsų priešais oficialiai neįvardina?

O štai kolega Andrius Navickas dar 2005 metais savaitraštyje „Atgimimas” svarstė, ką tokioje situacijoje turėtume daryti?:

„Pirmiausia atsisakyti iliuzijų, kad oligarchų gerovė kartu reikš ir visos visuomenės gerovę, iliuzijos, jog oligarchai gali tarnauti bendram gėriui. Antra, nustoti oligarchus skirstyti į „geresnius“ ir „blogesnius“ bei nesikišti į jų tarpusavio peštynes, bet veikiau kovoti su pačia oligarchija, už žmonių, bet ne pinigų valdžią. Trečia, sąžiningai dirbti kiekvienas savo darbą, nes dideli pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų. Pergalė prieš oligarchiją prasideda nuo apsisprendimo nepaklusti jos diktuojamoms taisyklėms. Kol ponai išdykauja, kantriai puoselėkime pamatą demokratijai, kurios laukiame jau beveik 80 metų.”

P.S. O aš siūlau patarimą politikams, kurie nori kovoti su oligarchais – neklausykite jų patarimų ir ignoruokite juos.