Artėjant savivaldos rinkimams šiemet paskelbiau keletą įrašų apie žurnalistus, kurie dalyvauja politinėje veikloje ir pretenduoja tapti savivaldybių tarybų nariais. Kitaip tariant, taps formalia valdžia.
Neslepiu savo skeptiško požiūrio į bandymus derinti žurnalistiką ir politinę veikla vienu metu. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija bei LŽS Etikos komisija radikaliai vertina žurnalistų politinę veiklą – jų nuomone, tai tiesiog nesuderinama.
Kita vertus, teorinis radikalumas kartais gimdo ir kai kurias praktines problemas. Būtent apie tai man šiandien parašė kolegė, žinoma žurnalistė Lina Pečeliūnienė:
„Dainiau, man nepatinka tavo požiūris į žurnalistus – partijų narius. Ir taip jau per daug apribojimų, kas negali būti savivaldybės tarybos nariu. Žurnalistai negali, mokyklų, darželių, bibliotekų ir kitų biudžetinių įstaigų vadovai negali. O juk tai dažniausiai ir yra miestelio, rajono inteligentijos žiedas. Tai kas gali eiti į savivaldą? Tik verslininkai ir kokie bemoksliai žuvų pakuotojai kaip Raseinių “Norvelitos” suformuotame judėjime “Rasai”?
Jeigu žiūrėsime į partijas kaip į kažkokį blogį (raupsuotųjų susibūrimai?), tai jos tokios ir bus. O mums kaip tik reikia, kad jos augtų, stiprėtų, švarintųsi. Kiekvienas Lietuvos pilietis (jei jis ne koks statutinis pareigūnas) gali būti partijos narys. Iš žurnalistų irgi tokios konstitucinės teisės negalima atimti (gal žurnalistų etikos kodeksas prieštarauja Konstitucijai?).
Problema išsprendžiama lengvai. Žurnalistas tik turi deklaruoti, kad jis yra kokios nors partijos narys. Net politinius komentarus jis gali rašyti, ir jam kaip tik tokiu atveju bus sunkiau, visada reiks žiūrėti, kad neprasimuštų politinė propaganda.
Ir absurdas, kad Kelmickaitė turėjo išeiti iš savivaldybės narių. Jos laidose nebuvo jokios propagandas. Priešingai, puiku, kad tokie žmonės yra aktyvūs piliečiai.”
Su kai kuriais Linos teiginiais asmeniškai nesutinku. Tačiau jos iškeltas klausimas labai svarbus. Manau, kad reikia labai rimtos diskusijos, kokia gali būti Lietuvoje politinė žurnalistika ir žiniasklaida. Kol kas tokia žurnalistika savaime laikoma neetiška. O ga ji galėtų veikti?
mariau, jei taip atsitinka de facto, tai kartais reikia žiūrėti į mąstą. Sakoma, kad jei teisės aktų nesilaiko dauguma, tai tie aktai ir neveikia. Tarkime, 90 procentų žmonių važiuodami per raudoną šviesoforo signalą sukuria naują taisyklę, kad galima taip važiuoti. Panašiai ir čia. Kol kas, jaučiu, kad tikria nėra jokios daugumos. Yra gana dažnas reiškinys, bet dar ne masinis. Todėl tai yra tas momentas, kai viešos diskuijos ir vertybių priminimas gali mažinti galimą žąlą dėl tokio mlaidingo mąstymo ir elgesio.
Dainiau,as taip pat uz pliuralizma,diskusiju laisve ir t.t. Taciau placiai diskutuodami,ziurek,ims virsu dauguma tu,kurie mano,kad zurnalisto profesija yra sudetinama ir su partija,ir su PR, ir su pranesimu spaudai rasymu, ir su naryste taryboje, ir su atstovo spaudai darbu. Tokiu zmoniu daugeja, ir ne is gero gyvenimo. Valgyt visi nori. Stai ims tokie zmones ir nutars, kad zurnalistika galima suderinti su bet kuo.Ji tinka prie bet ko 🙂 kaip kox kecupas:)
mariau, nors tu mane ir sugėdinai, tačiau aš galvoju, jog diskutuoti – ne gėda. Paaiškinsiu, kodėl.
Visų pirma, jei jau praktikoje turime tokių atvejų ir net ne vieną, o dalis kolegų net palaiko tokią veiklą, tuomet mes turime šį klausimą kelti, nes jis jau kelia grėsmę laisvai žurnalistikai.
Antra, galime ir nediskutuoti čia, bet akivaizdu, jog tam tikra diskusija jau vyksta, nes jei kolegos man rašo laiškus, kai kas piktinasi, kai kas nesutinka, tai bandyti nepastebėti to – ne mažiau gėdinga. Aš nebijau kelti šios temos, net jei klausimus keliantys kolegos manęs gali dėl to dar labiau nemėgti 🙂 Šioje erdvėje esu atviras toms temoms, kurios mane domina. Žurnalistika ir politika – tik dvi iš jų.
Na o Vidmantas Valiušaitis pateikė tik vieną iš pavyzdžių, kuomet kolegos aiškiai sau yra pasakę savo vertybes. Tokių yra ir daugiau.
kokia cia gali buti diskusija? apie ka jus cia kalbat, gerbiamieji? jei bobele, gelbedama savo kaili, eina i politika, bet nori ir zurnaliste likti, tai palikit jos suvokimui. Tai nekvestionuojamas dalykas – zurnalistika derinti su naryste partijoje. Jei tau smagu partine kapeika, tai puiku, bet prie ko cia zurnalistika? mano nuomone, net tokios diskusijos buvimas jau kelia pavoju savokai,kas yra zurnalistas ir kas yra partijos narys..Geda Peceliunienei, bet siek tiek geda ir Dainiui, kuris mano, kad tai gali buti diskusijos objektas.
Arvydai, atvirai pasakius , paties išdėstytos nuostatos šiuo metu dominuoja visuomenėje. Manau, kad tai pagrindinė Lietuvoje įsigalėjusios depresijos priežastis. Labiausiai klaidinga šitoje nuostatoje yra, manau , tai , kad visi intuityviai galvoja, kad tų politikų niekas nerenka, o jie , kaip grybai dygsta seimo salėje, savivaldybėse. Ir tie naivuoliai, kurie giriasi , kad niekada neina balsuoti , įsivaizduoja , kad jau už blogų politikų išdygimą Seime niekaip neatsakingi (moja chata s krajų). Manau , kad BŪTENT jie ir yra labiausiai kalti.
Į partijas nereikia žiūrėti kaip į blogį, bet nieko nepadės ir savęs apgaudinėjimas, kad žurnalistinę veiklą galima suderinti su politine. Pasaulio žurnalistikos praktikoje tai seniai išsiaiškinta, niekam dėl to klausimų nekyla. O mes vis dar vieno krokodilo pavyzdžiu bandome vieni kitus drąsinti: „Gyvenkime draugiškai”… Juk čia kalba eina ne apie užgaidas, „patinka-nepatinka”, „geros” ar „blogos” mūsų partijos, o apie interesų konfliktą, kuris užprogramuotas jau pačiame bandyme tokias veikllas suderinti. Neinant į detales, pacituosiu tik USA Today/Gannet news etikos kodekso trumpą ištrauką: „Bet kokia politinė veikla, išskyrus balsavimą, turėtų būti gerai apsvarstyta, ar nepakenks ji objektyviam informacijos pateikimui. Jūs turite aptarti su skyriaus vadovu bet kokią apmokamą ar neapmokamą papildomą veiklą, kuri gali turėti įtakos jūsų objektyvumui dirbant redakcijoje ar atliekant jums paskirtą USA TODAY/GNS užduotį. Jūs galite būti verbuojamas tik todėl, kad dirbate informacijos tarnyboje, o ne dėl jūsų gabumų ar įgūdžių.” Sapienti sat.
Nežinau. Jeigu žinočiau, tikriausiai ne kontoroje už algą sėdėčiau, o kur nors su kuo nors kovočiau :).
Arvydai, iš dalies galima su pačiu sutarti. Tačiau problema, ką darysime su tuo reikalu?
Iš anksto atsiprašau už savo trigrašį šioje vietoje. Nesu žurnalistas, čia tik mano nuomonė iš šalies.
Citata: „Ir apskritai – kodėl visuomenėje nusistovėjo ( gal kas nustovėjo ?) nuostata , kad politika tai visiškas blogis pagal nutylėjimą?”
Taigi visai teisingai „nusistovėjo”. Politika ir yra blogis savyje. Pats geriausias politinio sprendimo, priimto vadovaujantis politiniais motyvais ir siekiant politinių tikslų pavyzdys yra iš pasakos: „Mūsų karaliui špygą parodė – skelbiame karą!” Visos didžiausios žmonijos bėdos (karai, suirutės, krizės, terorizmai ir t.t.) yra sukeltos politikų, siekiant politinių tikslų ir vadovaujantis politiniais motyvais.
Didžiausia bėda ta, kad žmonija dar nesugalvojo kuo šitą reiškinį (politiką) pakeisti. Todėl tenka bandyti gyventi ir išgyventi jam egzistuojant.
Tai, kad dalis žurnalistų nueis į politiką, nieko nepakeis. Į politiką nuėjęs žurnalistas taps POLITIKU. Vėl pavyzdys iš pasakos (beje, jose sukaupta ilgametė žmonijos išmintis) – „Drakonas žuvo, valio drakonui!”
Išeitis galėtų būti tos dalies žurnalistų, kurie nėra tampomi už virvelių šokinėti pasroviui ar prieš sroves gausinimas ir stiprinimas. Su politikais reikia kovoti ir neleisti jiems įsigalėti. Lietuva šiuo metu ritasi į seimokratiją, o kas mūsų Seime „gyvena ir veisiasi” mes puikiai matome ir žinome. Taip pat visi žinom, kad ši situacija praktiškai be išeities, nes jos pasikeitimui reiktų kardinaliai keisti konstituciją, kurios keitimas yra labai ilgas ir sudėtingas procesas. O be to, ar kas nors tikrai žino, į kurią pusę ją reiktų keisti?
sigitai, o man atrodo, kad nelabai supratai Linos mintis. Juk migruoti niekas ir nedraudžia. Linos nuomones, galima visa tai derinti vienu metu. Etikos sargai mano, kad tai neįmanoma. Aš labiau palaikau antrą poziciją.
Galų gale, galiu priminti, kad kažkada net LŽs pirmininku buvo uždrausta tapti valstybės tarnautojui. Kodėl?
o aš su Linos teiginiais sutinku. Jei politikas gali migruoti iš partijos į partiją (horizontaliai), tai kodėl žurnalistas negali migruoti vertikaliai – iš ketvirtos valdžios į pirmą. Atvirkščiai – iš pirmos į ketvirtą tai nesmerktina, o štai iš 4 į 1 jau blogis ? Warummm? Ar jau geriau, kad žurnalistas politikuoja tyliai ( kartai mokamai)? Ir apskritai – kodėl visuomenėje nusistovėjo ( gal kas nustovėjo ?) nuostata , kad politika tai visiškas blogis pagal nutylėjimą? Kaip sakoma – vadink nuolat žmogų kiaule, jis po savaitės pradės kriuksėti.