Toliaregiai "sarginiai šunys" skaičiuoja svetimus kaulus ir amsi :-) Au, au, au.

"Lietuvos žinios"

Na perskaičiau šiandien kelių savaičių intensyvaus darbo „šedevrą”, kurį visuomenei pateikė milijonierių verslininką Bronislovą Lubį aptarnaujančio koncerno smulkus padalinys, dienraštis „Lietuvos žinios” ir jų darbuotoja Rūta Skatikaitė.

Pasakysiu atvirai – ačiū už pripažinimą, kurio tikrai nesitikėjau iš pono Lubio žiniasklaidos 🙂 Tokią padėkos žinutę jau nusiunčiau ir Rūtai Skatikaitei. Pabūti dar kartą „Lietuvos žinių” tituliniame puslapyje be jokių pinigų – didelis pripažinimas. Todėl žinau, kad Rūta Skatikaitė melavo savo straipsnyje rašydama, kad Žurnalistų sąjunga buvo galinga. Apie negalingus jie nerašo 🙂 O jei nemelavo, tai reiškia, kad užsipuolė silpnesnius, o tai jau negražu. Net sarginis šuo neloja, jei nemato pavojaus. Nebent yra visiškai nusenęs ir beviltiškai nupezęs. Nenoriu taip manyti apie „Lietuvos žinias”.

Kadangi mane pavadino R. Skatikaitė „žurnalistikos orakulu”, tai pasakysiu jai nuoširdžiai – reikėjo manęs pklausti, ką apie tai manau ir aš. Būčiau atsakęs, kad savęs tokiu nelaikiau ir nelaikau. Ir tokios garbės iš „Lietuvos žinių” net su B. Lubio parašu neimčiau.

Na taip, nuo 2003 metų bandžiau kuo aktyviau domėtis ir rūpintis žurnalistikos etika. Netyčia tapau LŽS pirmininku. Nes niekas nenorėjo juo būti 🙂 Prisidėjau prie naujojo Etikos kodekso kūrimo 2005 metais, savireguliacijos stiprinimo LŽS ir už jos ribų. Net atsirado unikalūs žiniasklaidos kritikos projektai, kuriuose nors kruopelytę esu įdėjęs ir savo darbo – tai www.gzi.lt ir radijo laida „Žiniasklaidos anatomija”.

Šiek tiek su kolegomis rūpinomis, kad valstybė atkirstų neetiškas žiniasklaidos priemones nuo valstybinių užsakymų. Na dar savo interneto dienoraštyje ar kokioje kalboje kartais pakritikuoju kokią neetišką žiniasklaidos priemonę („Lietuvos žinioms yra kliuvę”), žurnalistą (R. Skatikaitei taip pat) ar reiškinį (B. Lubio verslo įtaka viešam gyvenimui ir politikai).

Atrodo smulkmenos, bet dar gyvam esant milijonieriaus žiniasklaida „orakulu” vadina. Ačiū. Nejaučiu nusipelnęs.

Rūta Skatikaitė skaičiuoja mano litus ir mano darbą vadina „menu pasipinigauti”. Štai čia tai jau nesutinku. Nesutinka ir mano žmona bei šeima. Jie ne iš karto suprato, kodėl aš mečiau sąlyginai ramų ir gana gerai apmokamą darbą valstybės tarnyboje ir nuėjau vadovauti žurnalistų profsąjungai. O man buvo lengva paaiškinti – todėl, kad nebegalėjau daugiau žiūrėti, kaip žmones, kurie sėkmingai dirba versle, ar valdžioje, savo dažnai beatodairiška ir subjektyvia kritikos kampanija „smauga” visokia magnatų valdoma žiniasklaida ir jų „sarginiai šunys”. Kad gautų kokį užsakymą ar kad galėtų stumti sau naudingą įstatymą ar projektą (pvz., B. Lubys labai dujų terminalu domėjosi ir tebesidomi).

Dar negalėjau žiūrėti, kaip tokie toliaregiai „sarginiai šunys” mato mažiausią krislą ar kokį uždirbtą litą magnatams neįtinkančių žmonių gyvenime. Kažkada tokio „kabinėjimosi meistru” buvo žurnalas EKSTRA. Jame dirbo V. Vasiliauskas ir R. Skatikaitė. Pavartykite jų „zakazuchas”. Siaubas. Tačiau kasdien vaikštinėdami ir matydami savo lubius ir kitus turčius, jie niekada neklausia jų, „iš kur Jūsų litai atsirado?” arba „kodėl jie nesilaiko kai kurių įstatymų?”. Na nemato, nors tu jiems po nosimi padėk.

Nenoriu daug rašyti apie minėtą Lubio laikraščio paskelbtą rašinėlį dėl daugybės priežasčių.

Tačiau su malonumu galiu suteikti dar vieną nemokamą (šį kartą ne teisės, o žurnalistikos) pamoką Rūtai Skatikaitei ir jos rašinėlių vadovui Valdui Vasiliauskui. Paprastai už tokias pamokas ne LŽS nariams reikia susimokėti – valanda kainuoja nuo 200 litų plius mokesčiai:

1. Kai rašote straipsnį apie mokančius savo darbu užsidirbti pragyvenimui profsąjungų vadovus, pasidomėkite ir vienu turtingiausių Lietuvos žmonių tituluojamu ir pramonininkams atstovaujančiu milijonieriumi Bronislovu Lubiu. Bus sąžininga.

4. R. Skatikaitei kažkodėl keistai atrodo, kad „D.Radzevičiaus argumentai neįtikino tik jo buvusios pavaduotojos Erikos Straigytės”. O jei smegenis „sarginis šuo” pajudintų ir prieš lodamas paklaustų visų kitų nuomonės, kodėl kitus įtikino, tai gal suprastų, kad nebūtinai „mažuma” yra teisi.

Dar viena neišmokta pamoka lieka ir man. Reikia kažkaip išmokti suprasti vieną dalyką man pačiam. Gal kas padės?

Na, nors užmušk, nesuprantu, kodėl skatikaitės, tomkai ir vasiliauskai bando sukompromituoti žurnalistų profsąjungą, o savo bizniuose ir koncernuose dirbančių žurnalistų teisėmis ir etika nesidomi ir savo savininkų blogybių nemato? Gal čia toliaregystė kokia – matau toli, nematau, kas panosėje? Tada reikia medikų pagalbos. Okulistais jie vadinasi 🙂 O jei tai ne liga?..

Gal kas žino atsakymą?