Šiandien gavau iš kolegų nuorodą apie viešoje erdvėje Rokiškyje užvirusią diskuiją apie valstybės tarnautojų mokymus, tam leidžiamus pinigus ir… žurnalistų kompetenciją ir jų mokslus. Būčiau gal ir nereagavęs, jei nebūtų tekę skaityti vieno bulvarinio leidinio tekstą apie valstybės tarnautojų mokymus „Už valdiškus pinigus išrinktieji ne tik tobulinami, bet ir vėžinami bei migdomi”. Panašių teksų yra buvę ir daugiau.
Tada mane nemaloniai bet jau eilinį kartą šokiravo „žurnalistų” principinė pozicija dėl valstybės tarnautojų mokslų – nereikia ir dar kartą nereikia.
Ta pozicija matoma ne vien pavadinime. Štai kokios pastraipų antraštės:
„Mokslas – poilsis
Moko to paties
„Žinios” – dykai
Pinigų plovykla”
Žodžiu, suprask nieko gero iš tų mokymų. Nesutinku. Iš principo. Net tų pačių dalykų reikia kartais mokyti kelis kartus. Ir tai kai kam nepadeda. „Repetitia est mater studiorum”.. Ir žurnalistams praverstų kai kuriuos esminius dalykus reguliariai pasimokyti – etikos, teisės, politikos mokslų. Dar sociologija neblogai būtų. Ir šiaip ką nors protingo paskaityti. O, pvz., kai kuriems bulvariniams leidniams ar kai kurių televizijų suzombėjusiems turinio ūrėjams vertėtų bent etikos kodeksą pavartyti, o ne klykti, kad bet kuris jų kriitkas smaugia žodžio laisvę. Kita vertus, mano vienas kolega yra pasakę,s kad tokiems nepadės nei Žurnalitų sąjunga, nei profsąjunga, nei Europos Sąjunga. Jie – beviltiški. Nenorėčiau tuo tikėti…
Todėl kai „Gimtasis Rokiškis” beveik tokiu pat, bet gerokai mandagesniu, stiliumi straipsnyje „Valdininkų mokymai – puota maro metu?” parašė apie savivaldybės tarnautojų mokymus, nutariau sureaguoti:
„Beveik 175 tūkst. litų – tiek atsiėjo rajono savivaldybės specialistų mokymai, kai kurie jų vykę net Airijoje. Ar tai – ne puota maro metu?”
Ar yra maras Lietuvoje? Lyg ir ne. Tai kam tokį klausimą kelti viešai? Argi tai žurnalistika? Mano galva, tai tokia pati provokacija, kad žmonės išlietų emocijas apie valdžią. Mokymai už „šimtus tūkstančių” – geras pretekstas.
Todėl visai simptomiška, kad žmonės piktinasi tokiais dalykais komentaruose:
„Pijus
Liūdnas vaizdelis, kai mero patarėjas verslui ir investicijoms ir savivaldybės administracijos direkotrius (vos ne pirmeji politikai rajone) lyg pirmokėlis užsienyje bando kalbėti angliškai. Lygis mūsų tikrai žemas. Neįsivaizduoju, ką gali patarti merui patarėjas apie verslą, jei jis nei bum – bum anglų kalba, vadinasi visa, aks pasaulyje skelbiama šia kalba apie verslą, jam nežinoma. „
Pasakysiu atvirai, esu kaip ir Pijus, nes manau, kad tikrai reikia visiems žmonėms mokytis visą gyvenimą. Ir jei versle investuojama į žmones, tai ir valstybės tarnyboje turi būti taip pat. Jei kartais ne visi gerai mokosis, ne viskas būna naudinga – tai yra metodika, kaip galima tobulinti mokslo proces. Bet net mokykloje ne visi vaikai gerai mokosi, ne visiems sekasi, ne viskas ten gerai išdėtsoma. Bet dėl to nepuolame sakyti, kad vaikų mokslas mokyklose, kuris kasmet kainuoja šimtus milijonų yra puota maro metu.
O maro tikrai nėra. Maras mūsų galvose. Ir puota vadinti mokslus Airijoje galiu vadinti tik sąlyginai. Ne visi, kurie emigravo dirbti į Airiją sutiks, kad ten yra rojus, kur tik puotos keliamos.
Todėl galėčiau sutikti, tiesa, be jokio pykčio, su vienu komentatoriumi, kuris parašė:
„Supykau
Būtų įdomu sužinoti, kaiop dažnai mokosi ir tobulinasi „Gimtojo Rokiškio” žurnalistai, ypač šio straipsnio autorė? Gal niekada nėra išlindę iš savo kabinetų, tupi užaidarę ir nesuvokia, kokie reikalavimai yra keliami šiandienos išsilavinusiam žmogui. Mokytis dabar reikia vsą gyvenimą. Viskas taip greirtai keičiasi, kad su sena mąstysena nepastebėsi, kaip nepatenki į šiuolaikinio piliečio rėmus.”
Manau, kad matydami šiandienos lietuvių keliamus reikalavimus valstybei ir jos tarnautojams, turėtume daugelį jų siųsti mokytis į Marsą. Nes tokių marsietiškų reikalavimų, lūkesčių ir norų patenkinti neįmanoma. Pvz, kai X rajone kai kurie žmonės nenori jokiu būdu leisti verslui plėstis ir dirbti konkurencinėje aplinkoje, nes lyg ir žmonėms tai „trukdo” (nemaloni gamyklos kaimynystė, vėjo malūnai kelia abrakadabra sveikatos sutrikimus), bet nori didesnių išmokų, pašalpų, savivaldos pagalbos skurstantiems, manau, kad susiduriame su elementaria šizofrenija. O tai reikalauja jau medicininių įgūdžių. Tad verta siųsti mokytis.
Hadrian, tu mąstai labai logiškai, bet nuo logikos iki “nusiloginimo“ tik vienas žingsnis.
Per prievartą tavęs niekas neverčia finansuoti valstybės tarnautojų kursus.
Nebent tu pats savo galvoj askyrei save nuo sistemos ir jeigu kažkokie valdžios sprendimai neįtinka tavo proto supratimui vadini tai reketavimu.
Valdžia skirsto pinigų srautus, o ne tu Hadrian. Jeigu tau nepatinka valdžios sprendimai, gali apskūsti juos teismui, o ne teigti, kad esi reketuojamas finansuoti tarnautojų kursus per prievartą.
Valdžia finansuoja ir darbo biržos kursus kvalifikacijai kelti, o jeigu koks neįsisavino specialybės, tai ir jis pagal tavo logiką tave turėtų reketuoti.
Yra policijos pareigūnų kursai, VSD darbuotojų tobulinimo kursai ir darbo biržos.
Tik kainos skiriasi tų kursų.
Yra tokių tobulinimo kursų kur kainuoja milijonais. Tai iš ko tas reikalingas valdžiai specialistas susimokės?
Jeigu valdžia mato reikalingumą tokio specialisto, tai ir finansuos. Teisinga investicija, pasitvirtis ar ne, čia jau kitas klausimas.
Netgi Dalia Grybauskaitė pripažysta, kad į ją Lietuva daug investavo. Jeigu tau Hadrian tai prievarta(nukentėjai kaip mokesčių mokėtojas), gali apskūsti teismui. O ne kaltinti valdžią, kad ji tave reketuoja kai jos sprendimai neįtinka tavo asmeniniam proto supratimui.
O kas liečia kvalifikaciją be sąžiningumo, tai tokie specialistai gavę valdžią vogs slapčia.
Žinoma, baimės akys didelės, bet gobšumo dar didesnės. Tas didelias gobšumo akis esančių valdžioje gali sumažinti tik sąžiningumas arba diktatūra.
Pilnai sutinku su hadrian komentarais. Mes turime rinkti kuo daugiau kvalifikacijos turinčius tarnautojus. Mokyti jau išrinktus iš mūsų pinigų galima nebent specifinių, einamuoju laiku reikiamų, glaudžiai nesusijusių su pagrindiniais tarnautojų tikslais / novatoriškų mokslų, o ne tokių elementarių dalykų, kaip kad anglų kalba.
Neišvengiamai kompiuterinio raštingumo trūksta ir šio straipsnio autoriui, žurnalistui, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui. Arba bent jau kompiuterinės aplikacijos, kuri tikrintų lietuvių kalbos taisiklingumą. Nesu perskaitęs visų Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko įrašų, tačiau, kiek teko skaityti, klaidų privelta, ko gero, visuose straipsniuose.
„Bet ne žinių ir mokslo trukumas yra problema, bet sąžiningumo.”
Su šituo apskritai nesutinku. Valstybė yra didelis mechanizmas su labai specifiniais tikslais: generuoti sveiką ekonomiką (kad gyventojai neišmirtu badu), valdyti nusikalstamumą (kad stipresni neišskerstų silpnesnių), palaikyti santykius su kitomis valstybėmis (siekiant kooperacijos pirmųjų dviejų tikslų siekime), etc.
Sąžiningi, tačiau nekompetetingi žmonės niekaip to nesuorganizuos – dalinai tai parodė įvairių religinių valstybių istorija (žmonės nuskursta, daug serga ir anksti miršta, nesant lėšų švietimui, plinta beraštystė, etc.).
Reikalingi kvalifikuoti žmonės, išmanantys kaip tokie mechanizmai veikia ir kaip juos valdyti. Vėlgi, istorija parodė, kad būtent tokių žmonių valdomos valstybės suklestėjo.
Jei tokie žmonės „nesąžiningi” – tuo turi pasirūpintis veiksminga teisinė sistema. Yra ne kartą parodyta (įvairių tyrimų), jog egzistuojant realiai grėsmei būti pagautam (ir nubaustam), žmonės linkę nusižengti žymiai rečiau, nei būdami nepakaltinami. Vos keliems seimo nariams atsidūrus kalėjime, esama padėtis (sąžinės prasme) sparčiai pagerėtų. Išeitų savotiškai sutinku su Dainium, jog „sąžiningumo” galima išmokti (esant atitinkamai motyvacijai)
„aš asmeniškai kaip mokesčių mokėtojas neprieštarauju, kad valdininkai pasitobulintų.
Kuo tobulesnė valdžia tuo geriau visiems”
Matai, tu gal ir neprieštarautum – tai tau niekas ir netrukdo juos finansuoti, tačiau reikalauti (per prievartą), kad tai daryčiau ir aš – prieštarauja demokratinės rinkimų sistemos esmei:
– idėja yra rinkti tuos, kas kvalifikuotas valdyti; kad tokiais (kvalifikuotais) taptų, kiekvienas tobulinasi, kaip išmanydamas IKI RINKIMŲ;
– rinkėjai renka tuos, kas YRA KVALIFIKUOTAS; suprask, išrinkimas yra atpildas už tokią kvalifikaciją; demokratinės rinkimų sistemos paskirtis nėra išrinkti idiotą ir vėliau paversti jį genijumi
– savo ruožtu, jei rinkėjai renka kvalifikuotus kandidatus, kiekvienas jų SAVO LĖŠOMIS kaip įmanydamas tobulinasi (jei jam tokios kvalifikacijos trūksta) – KITAIP nebus išrinktas sekančiuose rinkimuose
Kaip matai, sistema jau yra sugalvota, kuri nereikalauja atiminėti iš manęs pinigus tam, kad iš idioto daryti žmogų – tereikia vieno, kad rinkėjai rinktų JAU KVALIFIKUOTUS kandidatus (ar pusiau kvalifikuotus, tačiau siekiančius tobulėjimo SAVO LĖŠOMIS)
Man ,,sau” neegzistuoja. Lietuva į mane investavo labai daug, tad mano pilietinė pareiga jai atsilyginti darbu.”
Lietuvos prezidentė Dalia Grubauskaitė
Hadrian, aš asmeniškai kaip mokesčių mokėtojas neprieštarauju, kad valdininkai pasitobulintų.
Kuo tobulesnė valdžia tuo geriau visiems, bet žinoma jei yra vienybė, o jei žinios bus pritaikomos savanaudiškumui, tuomet jokios naudos, tegu grąžina pinigus nes nesinori investuoti veltui.
šiaip su viskuo sutikčiau, bet šitų dalykų, cituoju: „(nemaloni gamyklos kaimynystė, vėjo malūnai kelia abrakadabra sveikatos sutrikimus)”, nuvertinti tikrai nereikia, nes jeigu prie jūsų namų pastatytų gamyklą arba vėjo malūną, greitai pasikeistų nuomonė, pavyzdys? kazokiškių sąvartynas! ačiū už dėmesį
Klausimas nėra apie mokymasi per se – klausimas apie tai, ar mokesčių mokėtojas turėtų apmokėti kokio nors valdininko „tobulinimasį”?
Normalioj valstybėj, žmonės tobulinasi savo sąskaita, vėliau, priklausomai nuo jų kvalifikacijos, yra renkami (arba ne) į valdžią.
Jei valdininkui reikalingas „tobulinimasis”, de facto jis nėra tinkamas atlikti savo pareigas – ir todėl neturėjo būti išrinktas apskritai.
Tuo pat metu, jei kažkuris valdininkas investuoja savo asmeninius pinigus (bei laisvą nuo darbo laiką) į „tobulinasį” – manau dėl to niekas neprieštarauja.
mariau, tai kaip ir aišku su ta sąžine 🙂
Gali nebent išmokti manierų ir veidmainiavimo, bet ne sąžiningumo.
Šio meno žanro meistrai yra daugelis mūsų politikų, valdžios vyrų.
O kaip galima išmokti to kai žmogus pavyzdžiui, atiduoda savo gyvybę už kitą?
Stalinas karo metu buvo davęs tokį įsakymą fronte, nei žingsnio atgal, kai iš paskos savi į nugarą šaudė, mokė sąžiningumo ir patriotizmo per prievartą.
Arba yra 10 Dievo įsakymų, bet jų laikytis išmokti neįmanoma.
Jeigu būtų galima išmokinti žmogų sąžiningumo, tai neturėtume problemų, išmokei ir viskas.
Tu Dainiau kalbi ne apie sąžiningumą, bet apie elgesį, kuris būtų įstatymo ribose, neliptų vieni kitiems per galvą atvirai.
Bet tame ir reikalas, kad lips per galvas tuomet slaptai!
Sąžiningas yra nejautrus bausmei ir viešai nuomonei, jis jautrus savo sąžinei, o neturintis sąžinės yra jautrus viešai nuomonei ir bausmei.
Sąžiningo išgązdinti neįmanoma, jam didžiausia bausmė sąžinės graužatis. O neturintis sąžinės bijo viešumo ir bausmės.
Ir toks už kitą į mirtį neis ir net už silpnesnį neužsistos, jei bus gresmė pačiam kažko netekti, bet gelbės savo užpakalį.
Todėl sąžinės išmokti neįmanoma, tai savybė, kuri yra dabar arba ne, pasireiškė kažkokioj situacijoj arba ne.
sąžinė -tai elgrsys. O elgesio galima išmokti.
Deja, išmokti būti sąžiningu neįmanoma, nėra jokių metodų.
Sąžinė, tai ne teisingas supratimas, bet vienybės pajauta.
Sąžinė protui nepriklauso, tai pajauta, kuri yra arba ne.
Bet protas gali pats sau priskirti sąžiningumą, jeigu tai vertybė.
Todėl nieko nuostabaus, kai neturintis sąžinės apeliuoja į kito sąžinę. Protas spekuliuoja!
Galbūt sąžiningumo teikiantį malonumą galima pajausti. Jeigu tokį malonumą užkabinsi, tuomet gali patikti.
O visi žodžiai, pamokslavimai, apeliacijos į sąžinę yra spekuliacija! Be to, kol žmogus pats nepajus sąžinės graužaties gali jam nors su kuolu per galvą daužyti. O jeigu pajus, visi moralizavimai nebereikalingi.
mariau, būti sąžiningu galima išmokti 🙂 Manau, kad stimulą taip elgtis galia surasti kiekvienam. Beje, sąžiningas elgesys nebūtinai susijęs su tokiq nuolatine būsena. Pvz, visai dažnas reiškinys, kai koks leidėjas sąžiningai reikalauja iš valdininkų padorumo, bet elgiadi nesąžinimgai, kai kas nors jo paprašo to paties.
Kad „sąžiningumas” ne taptų nuvalkiotu lozungu,
tai apie, sąžinigumą reikia kalbėti kaip apie praktiškumą ir naudingumą.
Tu Dainiau, sakai, kad sąžiningu būti apsimoka.
Taip apsimoka.
Bet to per mažai, kad žmogų „užstimuliuoti” būti sąžiningu.
Per prievartą sąžiningu tapti neįmanoma, reikalinga sužadinti stimulą būti sąžiningu.
Sąžiningumas tai vienybės pajauta.
Iš esmės tai jau visiškai kitoks požiūris į tuos pačius reiškinius, situacijas, įvykius.
Beje vienybės pajauta( sąžiningumas) yra tiesiogiai susijusi ir su pozityviomis emocijomis, kurios glaudžiai susijusios ir su fiziologija, sveikata.
Sąžiningumas naudingas sveikatos atžvilgiu ir gyvenimo kokybės atžvilgiu.
Be pozityvių emocijų gyvenimas tampa mechaniškas.
O kiekybės vaikymasis neduos gyvenimo kokybės.
Galima sakyti, kad sąžiningumas yra grynai pragmatiškas požiūris į gyvenimą, gyvenimo kokybės atžvilgiu.
Sąžiningu būti yra malonumas. Šis malonumas priduoda ir gyvybingumo, pozityvių emocijų, nauda sau pačiam ir tuo pačiu kitiems. Vienu šūviu nušaunami du zuikiai.
Suprantama, kad sąžiningu iš karto tapti nepavyks, bet tai gali tapti puikiu stimulu.
Mariau, čia tu apie valstybės tarnautojus, kurie vagia iš padėvėtų rūbų parduotuvės? 🙂
Dainiau, mokytis yra gerai.
Bet ne žinių ir mokslo trukumas yra problema, bet sąžiningumo.
Todėl jau esu kadaise minėjęs, kad baigęs Harvardą gali vogti iš padevėtų rūbų parduotuvės.
Žmogui su atrofavusia sąžine žinios ir mokslai yra kenksmingi. Jis tas žinias panaudos savanaudiškumui. Žinių yra perteklius šiame amžiūje, o žmogiškos savybės deficitas.