Pataisos namai
Policija paskelbė džiugią žinią – sulaikytas politikę Kazimierą Prunskienę apvogęs vyras. Tačiau šio vagies biografija verčia susimąstyti – kaip efektyviai veikia mūsų bausmių vykdymo sistema.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus pareigūnai kartu su Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato pareigūnais Naujojoje Vilnioje ankstyvą kovo 15-osios rytą surengė tikslinę slaptą operaciją. Jos metu ir sulaikė ankščiau net penkiolika kartų teistą A. S. (gim. 1957 m.). Sulaikytajam pareikšti įtarimai dėl įvykdytos vagystės.
Maždaug 55 metų vyras net 15 kartų teistas. Jeigu jo nuosprendžiai būtų buvę pradėti skelbti kai jam buvo 10 metų, tai reiškia, kad jis kas 3 metus vėl ir vėl buvo teisimas. jei pirmą kartą teistumas atsirado būnnat 16 metų, tokiu atveju trukmė dar trumpėja. Ir kas? ir nieko… Vogė ir vogė. Ir bausmės turbūt nebuvo labai ilgos…
Hadrian, nežinau, aš tai pastebiu kaip vieni kitus kviečiasi į svečius pasirodyti ką nusipirko, kaip susitvarkė, įsirengė ir t.t. Matau kaip paauglės pavydi vienos kitom madingų rūbų, mažesnio svorio ir t.t. Pastebiu kaip kaimynė pavydi kaimynės vyro, nes anas daugiau uždirba. Žvaigždės pavydi viena kitai didesnio dėmesio, gerbėjų, pinigų ir t.t.
Didele mąsė žmonių lyginasi su kitais ir pavydi. Draugė su drauge rungtyniauja gerbuviu ir pavydi kai kita nusipirka nauja automobilį ar pasistato namą.
Netgi žiūrėdami televizorių žmonės lyginasi su rodomais turtuoliais ir pavydi. Netgi sporte pavydi kitam pergalių, dėmesio ir t.t.
Beje savybių skirstymas į negatyvias ir pozityvias yra labai primityvus mąstymas. Esmė yra riba, iki ribos nėra blogų savybių, daugelį kurias vadiname blogomis dažnai tiesiog būtinos gyvenime, bet iki ribos.
@Dainius
„Beje, dabar apskritai vyrauja rinkos ekonomikos dėsniai visur — konkuruoti, nugalėti įsitvirtinti.”
Su šiuo teiginiu (iš esmės) sutinku – per se neturi nieko bendro su pavydu (i.e. konkuruoju / rungtyniauju, kad gaučiau tai, ko noriu, o ne todėl, kad kažkam pavydžiu, t.y. nekenčiu ar linkiu blogo)
Taip sunku pagauti skirtumą tarp konkurencijos / rungtyniavimo per se ir pavydo?
@Marius
tavo gyvenimiškos patirties įžvalgos, nepyk, naudingos nebent (iš kaimo kilusiam) paaugliui
viskas, ką pasakei niekaip neargumentuoja mano pagrindinių teiginių:
(a) rungtyniavimas / konkurencija per se nėra sąlygojama pavydo
(b) pavydas per se yra nepageidautina / negatyvi charakterio savybė
Dainiau, ne visur o tik galvoj, prote. Kol prote permainų nebus, tai iš kur atsirasti permainoms įšorėje arba atvirkščiai, įšorėje turi būti tokios permainos ( katastrofos, ligos, nelaimės), kad pradėtų keistis kažkas prote. Kol gerai, kam kažką keisti.
Beje, dabar apskritai vyrauja rinkos ekonomikos dėsniai visur – konkuruoti, nugalėti įsitvirtinti.
Hadrian, aš tau iš savo verslo praktikos galiu pasakyti, jeigu tik žmogus sako, kad jis sąžiningas, žodžio žmogus ir t.t. Tai aš jau 100% žinau, kad su juo dėl atsiskaitymo gali būti problemų. Nes tik gauna pinigus iš karto pasikeičia žmogus ir pradeda skaičiuoti svetimus. Todėl ypatingai nuo sąžiningų draudžiuosi sutartimis.
Lenkiu prie to, kad tavo teigimas, kad tu visados džiaugiesi kito sėkme yra visiška nesąmonė. Tai tik tavo įsivaizdavimai, kurie patikrinami konfliktinėse gyvenimo situacijose.
Na tu šaunuolis Hadrian, jeigu sekasi meilužiui su tavo drauge ar žmona tu džiaugiesi.
Taigi pastebėk aplinkui argi nematai kas darosi, kaip žmonės pavydi vieni kitiems gerbuvio, pinigų, madingų daiktų, susireikšminimo, pripažinimo, vyro, žmonos ir t.t. Mąsė žmonių žiūri į svetimus gyvenimus ir lygina su savo. O TV tik rodo visokius Antanus Bosus, pažiūrėkite kaip gyvena.
Erzinami žmonės. Kam juos erzinti?
Juk galima žmogų stimuliuoti ir visai į kitką.
Ačiū už pamoką, mokytojau, tačiau pavydas rungtyniavimui nėra reikalingas (ir dažnai žalingas). Jeigu kažkam sekasi, aš dėl to tik džiaugiuosi (priešinga reakcija pavydui). Rungtyniausiu su tokiu žmogumi ar ne, apsprendžia išimtinai racionalūs motyvai (i.e. ar man tai naudinga).
Cituoju wikipedia: „Pavydą paprastai lydi, neapykanta (neapkenčiamas žmogus, turintis pavydo objektą), pyktis, desperacija, polinkis nusikalsti (kai siekiama gauti pavydo objektą arba bent pakenkti jo turėtojui). Pavydas siejasi su nevisavertiškumo kompleksu, kadangi pavyduolis save nuvertina lygindamas su pavydo objekto turėtoju.”
Nežinau kaip tau, tačiau man tai akivaizdžiai nepageidautina / neigiama savybė 🙂
Hadrian, nebešnekėk tokių nesąmonių, kad dėl pavydo kažkam turėtų būti gėda. Jau mokykloje nuo pirmos klasės yra skatinamas rungtiniavimas, toliau tik technikos reikalas į kokią sritį nukreipti, paskatinti lyginimasį, rungtiniavimą. Pavydas nėra kažkokios moralės reikalas, tai intelekto savybė lygintis ir pranašumo siekimas, ši savybė yra vystoma nuo pirmos klasės, o kai kuriose šeimose dar ankščiau. Iki ribos tai skatina sveiką konkurenciją, vystymasį, bet gi viskas turi savo ribą, ką daryti priėjusiam savo asmeninę ribą. Prasideda pavydas.
Priėjusį ribą galima stimuliuoti harmonijos linkme, o galima išvesti iš proto, kaip sakoma pilti irpilti druską ant žaizdos, sugniuždyti žmogų. Vienpusių procesų nebūna.
„Ir kas? ir nieko… Vogė ir vogė. Ir bausmės turbūt nebuvo labai ilgos…”
Dainiau, tavo pagrindinė mintis, kad bausmės per trumpos / per mažai griežtos?
Mano galva bene priešingai – tai parodo, jog baudimo sistema yra neefektyvi (i.e. mokesčių mokėtojai branmgiai perka menkavertę paslaugą) – turime pradėt kalbėt apie auklėjimą / reabilitavimą
—
kas dėl jūsų improvizuotos diskusijos apie pavydo skatinimą – pavydas yra TO, KURIS PAVYDĮ, liga (ir problema) – ir JAM dėl to turėtų būt gėda (o ne tam , KURIAM pavydima)
Būti puikybės tarnu ne taip jau lengva nes reikia išsaugoti puikybę, tampi puikybės sargu.
O ir kiek taškų bebūtum primušęs sociume, intelektas verčia lygintis su kitais, visuomet atsiranda iki ko netrauki, puikesnis už tave, turintis daugiau.
Žinoma, atsigauni kai gali pasirodyti prieš turinčius mažiau, sukeli jiems pavydą tuomet gera. Gali jų atžvilgiu ir dosnumą parodyti iš pertekliaus.
Bet jei gyliau pažvelgsime, tai viduje išties labai skurdi būsena. Tarnystė puikybei išties apvagia žmogų emociškai ir uždeda vergo puikybei apynasrį.
Šiandien skaičiau apie Čili savininką Karosą. Puikybė ir dar tokia baisi…
Ir ypatingai apie ,,Didžiojo Elito” personas.
Aš stebiuosi kaip daugeliui iš jų nuos savęs nešlykštu.
Mariau, tai reikėtų nuimti didelę dalį laidų 🙂
Jeigu per TV nerodytų laidų sukeliančių žmonėms pavydą tai vagysčių būtų mažiau ir aplamai žmonės būtų laimingesni.