Šiandien pagaliau užčiuopiau neginčijamų argumentų dėl „juodo” politinio PR, kurį naudoja valdančiosios konservatorių partijos atstovai. Labai ilgai bandžiau save įkalbinėti, kad neverta apie tai kalbėti ir rašyti. Juk yra ir blogesnių. Juolab, kad valdantiesiems ir taip daug nepelnytos kritikos tenka.
Bet tylėti irgi negalima. Nes toks politinis PR, mano galva, peržengia ne tik padorumo ribas, bet ir kelia realią grėsmę demokratijai. O mano jau kurį laiką atidžiai stebimi kai kurie politikai, pvz., toks Seimo narys Naglis Puteikis, „pamiršę” savo ir bendrapartiečių nuodėmes politini kapitalą bando krautis ant kitų žmonių nelaimių.
Todėl šiandien čia turėjo pasirodyti mano komentaras šia tema. Norėjau paisūlyti ir padiskutuoti. nes turiu vilties bendromis pastangomis mums rasti priešnuodžių, kad juodos politinės technologijos neturėtų platesnio visuomenės palaikymo.
O dabar jau manau, kad komentaras turi būti gerokai pilnesnis ir apimantis daugiau aspektų. Turi būti išsamesnis. Nes jei jau čia ir FB pats Seimo narys Naglis Puteikis dalinasi išankstiniais atsakymais net apie mane ir mano galvojimą, tai viskas tampa daug įdomiau. Tad artimiausiu metu laukite tęstinių koemntarų šia tema.
Na o šiandien pateikiu tik pirmą N. Puteikio šviežią citatą aptarimui. Kodėl būtent šią iš facebook ir įdėtą į komentarus prie šio teksto?
Todėl, kad ponas Puteikis savo komentaruose pamiršta dauk ką paminėti. Pvz., kad vakar atėjęs į žmonių piketą dėl tiesos ir objektyvumo LRT laidose prie visuomeninio transliuotojo pastato pirmasis apie generalinio direktoriaus nuvertimą iš posto o ne apie laidų kokybę prabilo politikas ir asmeninių inetersų turintis Algimantas Matulevičius. Beje, labai nepagarbiai vadindamas generalinių direktorių „Siauru”. Lyg jis koks asmeninis draugas prie bokalo alaus būtų.
O vienas pirmųjų su savo pretenzijomis ir priekaištais man, LRT administracijai ir Tarybai prabilo ir ponas Naglis Puteikis. Žinoma, pamiršęs, kad jis pats turi problemų su etika ir tai net oficialiai konstatuota:
„Etikos sargai nutarė, kad tokiu savo elgesiu N. Puteikis pažeidė kodekse įtvirtintus nesavanaudiškumo ir pavyzdingumo principus.”
Be to, jis yra valdžiažmogis ir dar politikas. Ir jis neturi teisės kištis ir reguliuoti nei prokurorų darbo, nei visuomeninio transliuotojo valdymo. Juo labiau žurnalistų laidų turinio.
Deja, jau ateina laikai, kai pagal „geras” vengrų valdžios tradicijas Lietuvos valdančiosios partijos politikai užsimano visuomeninį transliuotoją paversti jų politine tribūna. O prokurorus ir teisėsaugą savo pavaldiniais. Ir tam net pajungia taikius, gyvenimo ar kieno nors kito nuskriaustus žmones, kurie bando svao jausmus ir problemas išreikšti piketuose. Beje, labai gražiai rašančius žodį „Tiesos”. Tokį žodį reikėtų priminti ir ponui Puiteikiui. Nes nutylėti svarbūs faktai iškreipia tiesą.
Beje, vakar pirmą kartą per savo žurnalistinio gyvenimo istoriją pajutau, ką reiškia, kai megafoną pasiėmęs politikas rėžia į akis žurnalistų atstovui savo pretenzijas ir klausimus ir tai daro pamiršdamas, kad demokratinėje šalyje valdžia turi atsakyti už savo veiklą visuomenei, o ne visuomenė turi tarnauti valdžiai.
Ir kai šiandien dar kartą peržvelgiau pono Puteikio aktyvumąSseime registruojant įstatymų pataisas, neradau nė vienos, kuri padėtų laisvos Lietuvos nepriklausomai žiniasklaidai, juo labiau LRT būti kuo objektyvesne ir skleisti daugiau tiesos. Neradau nei pasiūlymų dėl mažesnio PVM spaudai, kuris leistų žmonėms pigiau gauti spaudą. Neradau ir siūlymų bent kiek padidinti LRT finansavimą, kad būtų daugiau žurnalistų ir korespondentų, kurie galėtų pranešti įvairesnių žinių, taip pat apie žmonių piketus Lietuvoje ir užsienyje. kaip žinia, LRT yra blogaiusaii finansuojamas visuomeninis transliuotojas visoje Europos Sąjungoje ir net už jos ribų.
Neradau nieko, kas būtų bent kiek patvirtinę Naglio Puteikio kalbose rėkiamus tekstus. Man tai reiškia tik viena – pats rėkia, pats muša. Ir dar valdžioje sėdėdamas. Man tokie panašūs į demagogus.
Tad kaip reikia vertinti tokį Seimo nario, valdančiosios partijos politiko elgesį?
Mano tezė diskusijai tokia – demokratinėje šalyje žurnalistai užduoda klausimus politikams ir vertina juos viešai, nes jie yra samdomi žmonių. Diktatūrose viskas vyksta atvirkščiai.
Seimo narys Naglis Puteikis būdamas valdžioje žino viską apie visus
Ponas Dainius Radzevičiaus aktyvus žurnalistas. tokia, kaip jo veikla yra labai palanki valdantiesiems. Sudaromas įspūdis, kad blogybės žinomos, žmonės apraminami, jie galvoja, kad yra atsakingos institucijos, kurios turi reaguoti į išsakytas mintis. Bet niekas nesikeičia. Ar nenusibodo žurnalistams malti tuščiomis girnomis?
Visai blogai, kad puolami žmonės, kurie bando realiais darbais kažką pakeisti.
Mielas Dainiau, ilgai galvojęs, galėjai dar ilgiau pagalvoti, ir nesidaryti populistinio populiarumo, – kaip kažkam patinka, vis vien nepersversi, pačiam matyt tuoj sąžinė sukrebždės
Mariau, klausimus keliate teisingus, dabar imkitės ieškoti atsakymų.
Qwerty, nesigąsdinkite, aš ir vėl „susiradusi”.
Marija, bijau, jog Marius yra teisus ir taiklus savo parašymuose apie jus.
Marija, ką tu vadini tikrovės pažinimu, kas ta tikrovė?
Mariau,
„kol kas“ galiu pasakyti tik tiek: mano ribotu supratimu, jūs painiojate pažinimą su susitarimu, ką kuo (kartais – ir kodėl) laikysime (kraštutinis variantas – indoktrinacija).
Dėl antrojo galima tartis (ar tik nekritiškai perimti, t.y. priimti kaip duotybę, arba išmokti atmintinai, kad ir 10 Dievo įsakymų) ir net susitarti (ypač naudinga, jei sieki pritapti, ieškai bendrystės – jums tai, matau, svarbu), bet vadinti tai tikrovės pažinimu pagrindo nėra (tik tai ir paaiškintų, kodėl susitarimų žinojimas ar jiems pritarimas nieko nekeičia, jei ir tik jei jomis negyveni… [kaip matote, aš vis grįžtu prie mūsų jau aptartų temų]).
Pvz., aš galėjau perimti jūsų pasiūlytą skirtį įstatymo viršenybė vs. ne įstatymo viršenybė kaip aiškinančią, kodėl aš atseit „nesusikalbėjau“ su DR… T.y. galėjau priimti tokį aiškinimą, jūs būtumėte gerai pasijautęs, aš irgi nebūčiau sugaišusi tiek laiko diskutuodama klausimais, kurie man ir taip aiškūs… Ir viskas.
Bet kas iš to? Man asmeniškai pasiūlymas tenkintis schemomis, kurios nieko nepasako apie tikrovę, yra tarsi įžeidimas protui… Tiesą sakant, tada maniau, kad ir jūs manote panašiai… Kaip matote, buvau – ir, atrodo, lieku [antraip šio susirašinėjimo nebūčiau tęsusi] geros nuomonės apie jus…
Drįstu manyti – sprendžiu ir iš to, ką ir kaip DR kalba ne tik šiame komentare, ir iš to, ko šiomis kalbomis siekia bei ką jomis padaro (tik nesakykite, kad žurnalisto ar LRT Tarybos pirmininko žodis nėra veiksmas): kad ir ką dabar DR sakytų, jis ne dėl jūsų nurodytos priežasties ‚taip‘ interpretavo situaciją (žr. DR atsakymą apie antstolės veiksmus ir šiaip patį tekstą apie „juodą“ politinį PR) ir ne dėl tokių priežasčių išsisuko nuo mano klausimo, kaip vadintina tokia valstybė ir jos žurnalistai… Ar apsimetė nesupratęs klausimo apie pirštines…
Štai čia ir kyla sąžinės klausimas: žmogau, ar tikrai tiki tuo, ką sakai, esi patikrinęs visas savo prielaidas, permąstęs jas tiek, kiek tau duota pažinti ir žinoti, patikrinęs savo argumentų validumą ir t.t., ir pan.?
Ir būtent dėl to kėliau klausimą: ką jis prarastų uždavęs tuos klausimus, kurie rūpi žmonėms, ir ką jis praranda jų neužduodamas? Kad čia jo sąžinės reikalas, sutinku, bet… Tai juk nenutylėti tokių klausimų yra ir mano sąžinės reikalas [gal dabar ir jums aiškiau, ką aš turėjau omeny, kai kalbėjau apie sąžinę ir protą, prigimtines galias pažinti save ir tikrovę…].
Beje, jei jūsų patosas dėl susikalbėjimo ir savitarpio supratimo būtų apsiribojęs tik asmeninių santykių erdve – su daug kuo būčiau sutikusi ir net pritarusi: paprastai, be išankstinio pasitikėjimo ir kito priėmimo susitikti su kitu neįmanoma.
Tačiau kai jūs problemą perkeliate į Garliavos įvykių traktavimą, situacija keičiasi esmingai… Ir man belieka tik pasikartoti: taip traktuodamas situaciją ją tik suprimityvinate, o blogiausia – panaikinate galimybę pažinti. Bet su kuo nors susitarti tikrai galite. Tik ne su manimi. Ir tikrai ne dėl to, kad aš turiu savo „teisybę“…
“Ar viską galimą suprasti ?“ ši tema kuo toliau tuo bus tik aktualesnė.
Garliavos įvykiai tik patvirtina, kad yra dvi priešingos pusės ir kol kas nepajėgi viena kitos suprasti.
Ką reiškia suprasti? Dažnai žmogus sako, tu man paaiškink, o aš suprasiu. Tai juk prašymas papildyti tą patį jo protą ir dar taip, kad jame susidėliotų tas papildymas be prieštaravimų.
Galima pasakyti dar ir taip, aš turiu virvutę su 10 mazgelių ar galite pririšti prie mano virvutės dar vieną mazgelį? Bet virvutė juk lieka vis tiek ta pati, tik su dar vienu mazgeliu!
O jeigu mazgelis niekaip nesiriša prie virvutės, kas tuomet? Dažniausiai apkaltinamas pašnekovas, tas, kuris nesugeba pririšti. Retai, kuris sako: aš esu durnas, mano virvutė nepajėgi suprasti, nesiriša. Toks žmogus jau bus reiklus pats sau , o ne kitam kurio jis negali suprasti. Jis niekados neapakaltins, nereikalaus iš kito ir nekritikuos, neneigs jei pašnekovas neįtinka jo protui.
Bet priešingai bandys atsiverti pašnekovo atžvilgiu, gilinsis, bet be reikalavimų, kritikos, neigimo, gynybinių reakcijų. Atsivėrimo būsena to atžvilgiu, kuris mąsto, supranta kitaip, tampa pagrindu. Jei jos nėra, naujo suprasti nėra šansų, tebus tik gynybinės reakcijos, reikalavimai, kaltinimai, įrodinėjimai savo teisybės ir užsitvirtinimas savo teisybėje ir t.t.
Ar gi realu kitam įrodyti savo teisybę! Be šansų, o Garliavos istorija tai tik patvirtina, nes susiduriama su pasipriešinimu.
Jeigu yra atsivėrimo būsena, tuomet viskas keičiasi, du žmonės, kurie negali susikalbėti, geranoriškai eina vienas kito link. Jie tarsi padeda vienas kitam suprasti, vienas kitą, o ne per prievartą reikalauja, perša savo vienintelę teisingą nuomonę, supratimą ir t.t.
Tad susidūrus su nauju, nesuprantamu ir kitaip mąstančiu be atsivėrimo būsenos jokia diskusija neįmanoma. Ne savo tiesą, teisingą supratimą kitam prastumti reikia stengtis, bet ieškoti savyje atsivėrimo būsenos kitaip mąstančių atžvilgiu.
Tik tuomet atsiranda šanasas.
Qwerty, kas liečia Naglio Puteikio atsakinėjimą į klasuimus tai jo asmeninis reikalas, aš uždaviau jo pasirinkimo laisvė atsakyti ar ne. Čia niekas neverčia, nereikalauja. Kam man iš anksto žinoti, jis atskinės ar ne? Nereikia man to žinojimo. Ką aš žinau, gyvenimas pilnas netikėtumų, kodėl turėčiau užsimūryti su išankstiniu žinojimu.Man to nereikia.
Qwerty,
jūs teisus – aš ‘pasimetusi’: kol su Mariumi kalbėjomės apie dalyką [dalykiniais klausimais], galėjau tikėtis, kad bus aptartos esminės prielaidos ir susitarta bent dėl sąvokų.
Kai Marius perėjo (tiksliau būtų – spruko) prie motodologinių, proto ir sąžinės tema (jau nekalbu apie svarbiausią ‘kokia proto ir sąžinės vieta žurnalistikoje’) nunyko… Bent jau Mariui.
Kita vertus, suprantu ir Marių, t.y. tai, kaip jis dabar greičiausiai jaučiasi (pabūsiu ir aš nors kiek empatiška): būtent metodologinius klausimus spręsdamas [savo kailiu] patiri, kad protas ir sąžinė nėra tik objektas (diskusijos tema), bet ir to objekto pažinimo būdas…
Skausminga? Gal, bet paprastai tai būna prasminga.
Juk tik taip ir pažįsti save [t.y. ugdaisi savo sąžinę…], sužinai daug dalykų, nuo kurių paprastai jau būni išmokęs pasislėpti [kad ir už tokio ‘stipraus’ argumento kaip Mariaus „pamėgtasis”: negaliu argumentuoti savo pozicijos, nes… pašnekovas iš manęs laukia, kad sutikčiau, t.y. jam „įtikčiau”…].
Mariau, Marija pasimetusi, lotis su Marium, čia jai ne geraširdį Dainių prie sienos prispausti:))
O dėl p.Puteikio, tai nieko konkrečiai jis neatsakinės. Tik eklektiškai. Eklektika-tokių veikėjų esminis požymis.
Tai nekelia pasitikėjimo, veikiau priešingai.
Mariau,
P.P.S. Mane aplanko bjaurokas jausmas tik tada, kai aš pati su savo pašnekovu elgiuosi globėjiškai, t.y. taip, tarsi jis būtų nepajėgus suprasti.
Štai ir dabar…
Beje, komentaro pabaigoje jūs ir vėl pasipuošėte kuklumu – pritariu, jums išties tai tinka. Bet aiškindamas, kada kokį jausmą kitas jaučia, tokią progą praleidote – atrodo, kad jūs manotės esąs dar ir empatiškas. Mano patarimas (kaip „įtikti savo protui” ir nustoti jaudintis) tiktų ir šiuo atveju.
Marija,
Ir vėl ne įtikau jūsų protui, atsiprašau labai, deja. Kai tik kas neįtinka jūsų protui jus aplanko bjaurokas jausmas.
Negi aš sakiau, kad jus akla? Priešingai pati esate apie save nuomonės, kad jūsų protas pajėgus viską suprasti. Aš asmeniškai nesu garantuotas savo protu, kad jis pajėgus viską suprasti.
Ir dar Nagli Puteiki, kokius konkrėčius asmenis turite omenyje sakydamas, kad jūsų nepritarimas Garliavos šturmui pykdo partijos vadovybę? Gal galite įvardyti konkrėčiai tuos asmenis, kurie jums priekaištavo,pyko?
Mariau, ar tikrai tokia aklo ir nereginčio analogija galite (bent sau) įtikinamai (beje, šis žodis padarytas ne iš ‘įtikti’) įrodyti, kad mes „nesusikalbame” tik todėl, kad vienas mūsų – aš arba jūs – yra aklas, o kitas – regintis?…(gerai jau gerai, „kol kas” dar suprantu, kad jums kukliai atrodo, jog tai aš akla; dėkui, kad bent palikote nors kokią viltį praregėti…)
P.S. Šįkart ir aš sau leidau pabūti globėjiška…
Bjaurokas jausmas, tad čia ir baigsiu.
Pasak Naglio Puteikio kažkokie konkretūs prokurorai, tyrėjai yra firmos Meyer and John“ kaip ir stogas. Ta firma moka duoklę, o Salamakinas irgi gauna savo dalį ar tie prokurorai, tyrėjai turi ant Salamakino kompromatą ir verčia priimti jiems palankius sprendimus. O tai kas tie prokurorai, tyrėjai ( stogas) konkrečiai gal pavardes paminėti galite?
Marija, pavyzdžiu kokie gali būti matančio argumentai aklam? Jei pats praregės tai ir supras ką regintis turėjo omenyje.
Mariau, kaip galima matyti tai, ko nėra?..
Bet aš mielai perskaitysiu jūsų argumentaciją, jei nuspręsite įrodyti, kad tokio skirtumo esama.
Marija, yra didžiulis skirtumas tarp pašnekovo norinčio suprasti ir tarp keliančio reikalavimus įtikti jo protui. Sprendžiant iš jūsų pasisakymų, panašu, kad kol kas jus nematote tarp to skirtumo.
Mariau, tada aš paklausiu kitaip: o jūs bandėte tokiu būdu sau įtikti?
Jei dar ne, pamėginkite.
O po to pasidalykite ir su kitais tais argumentais, kuriuos sau pateikėte.
Tik būkite sau kritiškas… Nors tiek, kiek būtų kritiškas bet kuris mąstantis pašnekovas, norintis suprasti, o ką gi jūs vis dėlto sakote ir pasakote…
Pamatysite, iškart nustosite jaudinęsis dėl to, kad „neįstengiate kam nors įtikti”.
Ir aš žinau, ką sakau.
Marija, reikalavimas nuomonę, teiginius pagrįsti tai tas pats reikalavimas įtikti jūsų protui. Ar gi tai realu? Manau, kad ne.
Mariau, nėra pagrindo neigti tai, ko nėra, dėl to sutinku.
‘keistoka/primityvoka’ strategija pavadinau jūsų perėjimą į asmeniškumus: prasidėjo nuo tujinimo, baigėsi argumentu „apie gyvenimą” ir pan.
Jūsų mintis apie kažkokį „išankstinį prote [kieno? – jei tai jūsų, gal jūs ir žinote, ką kalbate, bet jei tai mano, iš kur jūs galite tai žinoti?] esantį reikalavimą įtikti” man išvis nesuprantama. Jei taip norėjote pasakyti, kad jums darėsi nemalonu, jog nebeturite, ką man svaraus pasakyti, tai tą mintį buvo galima pasakyti ir kitaip, t.y. neapkaltinant kito ir neprisiskiriant sau antgamtinių galių žinoti, kas yra kito prote.
Iš diskusijos dalyvio – nesvarbu, ar jis žurnalistas, ar jam advokataujantis – „reikalauju” ne „įtikti”, o savo nuomonę/teiginius pagrįsti, bet jei jums tai ne pagal jėgas, tai taip ir sutarkime.
Marija, niekas jūsų niekuo nekaltina ir komentarų neištrynė.
O dėl diskusijos baigties, tai kokia gali būti diskusija jei prote yra įšankstinis reikalavimas įtikti?
Jus jau pačioje pradžioje kreipėtės į Dainių Radzevičių kaip į savo tarpininką, kuris užduotų politikams jums rūpimus klausimus( jei konkrėčiai tai apie pirštines), atsisakius įtikti jūsų protui, pradėjote kritikuoti ir neigti jūsų protui neįtinkantį žurnalistą.
Diskusijai esate užsidariūsi , o atsidariusi savo pačios teisingam proto supratimui, primigtinai reikalaujate įtikti. O jei neįtinka, tuomet kritikuosite, neigsite, įrodinėsite ir vis agresyvesniu reikalavimu vistiek įtikti.
Kreipiuosi į Darių Radzevičių prašydama paaiškinti, kodėl buvo pašalinti šie mano du komentarai.
Skirtas Mariui (23:48):
Gal pirmiausia pradėkime nuo to, kad jūs kažkodėl ėmėte mane ‘tujinti’ — argi jums neužteko globėjiško advokatiško tono?
Antra, tai, ką jūs cituojate niekaip neleidžia interpretuoti, kad aš noriu “paversti sąžinę instrumentu kitiems moralizuoti ir teisti, savo teisingumui įgyvendinti”.
Jei paaiškinsite, ką turite omeny taip teigdamas, galėsime tęsti kalbėti ir apie tai.
Jei grįžtume prie proto ir sąžinės santykio klausimo, noriu jūsų tiesiog paklausti: negi jūs išties savo pavyzdžiais norėjote pasakyti, jog ką nors išmokęs atmintinai, pvz., 10 Dievo įsakymų, jūs ką nors ir pažįstate?…
Juk Dievo įsakymų ar kokių nors moralės normų žinojimas atmintinai nei jūsų gyvenimo, nei jūsų asmens nekeičia – jomis visų pirma reikia gyventi…. Ir tai galioja ne tik apreikštosioms, bet ir proto atrastoms tiesoms. Pamėginkite savo žinojimu realiai gyventi ir pažinsite apie save ir kitus išties įdomių dalykų… – jūs pradėsite ugdytis savo sąžinę. Ir tik protas jums šiame kelyje padės.
Kad jau kalbame apie protą kaip apie prigimtinę galią pažinti, o sąžinę – vidinį imperatyvą pažintomis tiesomis dar ir gyventi, galite pradėti kad ir nuo Kanto, nuo jo etinio imperatyvo: tik tas veiksmas turi moralinę vertę, kuris atliktas iš pareigos, ne dėl to, kad to norite, bet dėl to, kad privalote… jei kartais tai sutampa (t.y. ir norite, ir privalote), jokios moralinės vertės jis nebeturi…
Vaizdelis, kaip matote, komplikuojasi…
00:09
Qwerty, suprantu jūsų ‘pedagoginį’ optimizmą, bet jis būtų pamatuotas, jei DR būtų koks antrakursis.
O dabar?
Suprantu, kodėl “tokių kompetencijų” pakanka patiems žurnalsitams, bet negi mums, visuomenei, išties to pakanka, kad jam būtų patikėta užimti tokias pareigas?
Suprantu, kad antrasis jums pasirodė nemalonus, bet pirmasis?…
Dėl citatos „“Etikos sargai nutarė, kad tokiu savo elgesiu N. Puteikis pažeidė kodekse įtvirtintus nesavanaudiškumo ir pavyzdingumo principus.”
Kaip pseudoelitas Seime ir teisėsaugoje užsidirbinėja kruvinus pinigus darbininkų žūčių sąskaita
parašė Naglis Puteikis, 2012 m. Birželio 20 j., 15:27 ·
Aukštesnė prokurorė, perskaičiusi tyrėjai pasakytus mano žodžius, priėmė sprendimą vėl atnaujinti nutrauktą baudžiamąją bylą. Taigi aukštesnė teisėsaugininkė pripažino, kad aš buvau teisus, o Salamakino komisija stojo tyrėjos, kuri nutraukė bylą, pusėn.
Salamakino komisija, jos išvadas rengęs Bogušis ir Klumbys , elgiasi niekšiškai, nes statybos firmoje „Meyer and John“ dėl darbdavio siekio pasiimti kuo didesnius dividendus saugumeo darbe sąskaita žūsta lygiai tomis pačiomis aplinkybėmis jau antras žmogus. Dėl pirmojo, žuvusio prieš du metus, prokuratūra tyrimą nutraukė, nors įstatymas tai draudžia. Nes niekas nedarė spaudimo. dabar padariau spaudimą ir tyriomas buvo atnaujintas. Dariau ne dėl savinio, o dėl abiejų žuvusių.
Taigi, gaunasi, kad Salamakinas su kitais komisijos nariais dangsto turtingus ir įtakingus darbdavius, tokius kaip „Meyer and John“ (savininkas – vokietis), dėl kurių kaltės kasmet žūsta darbininkai.
Todėl Salamakino komisija, dangstydama korupcinius bylų nutraukimus, sudaro sąlygas toliau ten žūti darbininkams.Todėl Lietuvoje statybose žūsta 4 kart daugiau žmonių,nei Vokietijoje.
Už tai dabar galime padėkoti ir Salamakino komisijos nariams.
Be to komisija tyčia klaidina žiniasklaidą: pasakiau TEISYBĘ tyrėjai į akis ne dėl to, kad neleido susipažinti su medžiaga, o dėl to, kad atmetė darbo inspekcijos išvadas, jas pakeisdama privačia, tik darbdaviui naudinga ir tuo pagrindu nutraukė ikiteisminį tyrimą. Taip prokuratūra elgiasi jau po antro žmogaus žūties.
Štai taip pseudoelitas Seime ir teisėsaugoje užsidirbinėja kruvinus pinigus darbininkų žūčių sąskaita:
Salamakinui prokuratūra iškėlė baudž.bylą dėl jo komiteto protokolo klastojimo alkopramonės naudai.
Taip prokuratūra juo manipuliuoja ir prašo mane pasmerkti už tai, kad gyniau dviejų kas dveji metai tomis pačiomis aplinkybėmis dėl darbdavių kaltės žuvusių darbininkų artimuosius: žiaurūs darbdaviai iš „Meyer and John“, vaikydamiesi pelno, ekskavatorininkui neišvertė iš vokiečių kalbos instrukcijų ir tas nenuspaudęs spec.stabdžio užmušė žmogų.
Korumpuoti teisėsaugininkai prieš 2 metus 2009 m. analogišką bylą „užgesino”, todėl 2011 m. vėl dėl tų pačių priežasčių – dėl ekskavatorininko kaltės – žuvo antras šios įmonės darbininkas.
Prokuratūra ir policija vėl „gesino“ bylą, nes užsakė papildomas privačias išvadas (tipo vaicekauskienių-černaiuskų), kad paneigtų Darbo inspekcijos tyrimą, kuriuo nustatyta, kad kaltas ne iešmininkas, o darbdavys. Tų privačių išvadų pagrindu atmetė darbo inspekcijos išvadas ir tuo pagrindu bylą nutraukė.
Todėl pasakiau į akis tai tyrėjai, ką galvoju apie tokias jų machinacijas, nes nenorėjau, kad žūtų trečias žmogus (darbdaviai juokėsi į akis aukų artimiesiems ir aiškino, kad pelnas svarbiau, nei investicijos į darbų saugą).
Mano atliktas TIESOS sakymas į akis davė rezultatų: aukštesnis prokuroras tyrėjos ir bylą kontroliuojančio prokuroro machinacijas panaikino – vėl iškėlė baudžiamąją bylą ir nurodė tirti ją pagal Darbo inspekcijos išvadas.
Už tai, kad kovoju dėl saugių darbo sąlygų – kad daugiau nežūtų darbininkai toje ir kitose įmonėse, mane persekioja prokuratūros pričiuptas, todėl nebesavarankiškas Salamakinas. Kiti Seimo etikos komisijos nariai jam padeda – tokiu būdu jei visi stengiasi apginti žiaurius darbdavius, sutaupyti jiems dividendus, o kad žmonės vėl žus – tai ir jiems ir gen.prokuratūrai nusispjaut – gen.prokuratūra net nemano tirti, kodėl numarinta prieš 2 metus analogiškai pražudyto darbininko byla.
O statybos firma „Meyer and John“ , globojama korumpuotos teisėsaugos, ir toliau įsisavina ES statybos pinigus, nors pagal įstatymus turėjo būti baudžiama įvairiomis sankcijomis už darbininkų žūtis dėl darbdavio kaltės.
Štai kaip pseudoelitas Seime ir teisėsaugoje užsidirbinėja kruvinus pinigus darbininkų žūčių sąskaita.
P.S.: dėl analogiško darbdavių taupymo pelno sąskaita prieš kelias dienas nuskendo vienas darbininkas iš „Vilniaus vandenų“: nes darbdavys nesukomplektavo įstatymais privalomos ne mažiau kaip keturių žmonių brigados, kai leidžiamasi į šulinius (pasiuntė tik du). Nes du turi budėti viršuje, o trečias turi būti pririštas virve tam atvejui, jei dėl dujų netektų sąmonės.
P.P.S.: Prieš 3 metus jie pasmerkė K.Uoką ir A.Stancikienę už tai, kad tiedu bandė patikrinti, kur dingo kelios dešimtys milijonų Lt, išleistų Operos ir baleto teatro rekonstrukcijai. Ši vagių dangstymo operacija Salamakino vadovaujamai komisijai pavyko visai neblogai, nes kartu su prokurorais jie tokiu būdu vilkina tyrimą iki šiol.
Dėl reikalavimų visuomeniniam transliuotojui: esu įsitikinęs, kad visi politikai privalo reikalauti, kad Dapkus, Kuolys, Aleknonis ir kiti viešo intereso gynėjai nebūtų išvaromi, kad būtų informuojama apie svarbiausius įvykius, pvz. kelių šimtų visuomeninių organizacijų prašymą prezidentei vetuoti alkoholio liberalizavimą, grindinio/kreidos akcijas „TIE-SOS” ir kitus, iki šiol KRUOPŠČIAI CENZŪRUOJAMUS dalykus.
Taip pat politikai būtinai turi smerkti tokį laidų formatą, kai pvz. ant vieno puola trise įskaitant laidos vedėją. O formatą, kai oponentai maišomi su žeme jiems nedalyvaujant apskritai negalima vadinti žurnalistika – o LRT yra tokių dalykų viena aktyviausių propaguotojų ir tuo jau pralenkė komercinę žiniasklaidą.
Dėl PVM spaudai – visą laiką buvau PVM sumažinimo spaudai šalininkas ir visą laiką už tai balsuodavau visose stadijose. Todėl užsitraukiau partijos vadovybės didelę nemalonę. Įskaičiuojant tai, kad dariau viską, kad FNTT vadovai būtų gražinti į darbą, priešinausi nerūšiuotų šiukšlių deginimui, reikalauju sutramdyt policijos žiaurumus ir nuteist policininkus-Beresnevičiaus žudikus, policininkus – A.Ramanauskienės sužalotojus, smerkiu policijos veiksmus Garliavos šturme, tai tik dar labiau pykdo partijos vadovybę.
Gerbiamas Dainiau Radzevičiau, gal galėtumėt pataisyti mano pavardės klaidingą rašybą tekste: „Tokį žodį reikėtų priminti ir ponui Puiteikiui” ir pavadinime: „„Juodas” politinis PR, N. Putekis ir kiti valdantieji. Liūdesys”. Tikiuosi, kad „PUITEIKIS” ir pan. yra techninės klaidos.
Mariau, Qwerty, DR, pasirinkote ‘keistoką’ strategiją baigti diskusiją.
Bet – kaip suprantu – jūs žinote, ką kalbate?
Šiaip tokias strategijas būčiau linkusi vadinti ‘primityviomis’, bet ir vėl būčiau apkaltinta „teisingumu”, kai tenorėjau būti laisva bent jau orweliškąja prasme:
„Liberty is telling people what they do not want to hear.“ (Orwell, „Gyvulių ūkis”)
Geriau sakyti, kad esu esu už tiesą, ir būti nepatenkintam melu. Negu likti abejingu bailiu ir tylėti. Sventasis Rastas sako: „buk arba saltas, arba karstas. Nebuk drungnas, nes toki As isspjausiu is savo burnos.” Todel reikia apsispresti…
Beje labai atsiprašau, kad skubėdama įvėliau tiek daug klaidelių 🙂
Varge varge Dainiau matote tokias menkas nuodem4les, net nesupratau kame Naglio kalte- atvirume? Geriau panagrin4kite teis4saugos institucij7 darbus- ten rasite daugiau juodu demiu ir daug esmingesniu, nes dbr grudelius kapojate…
Mieas Sauliua M., komentarai, kuriuose yrav įžeidinėjimai, žeminimai, tyčiojimaisi iš šio tinklaraščio autoriaus ar kitų žmonių tikrai čia nebus skelbiami. Tokia yra mano redakcinė politika. Tai ne PR. Jūsų atveju praleidžiu komentarą, nes nėra įžeidinėjimo šiame komentare. O tą vaizdą mačiau. Beje, iškarpytą.
Qwerty, vyrai instinktyviai nemėgsta „teisingų” moterų. Manau ir moterys „teisingų” vyrų. Teisingas žmogus yra prievartautojas. Jam galima tik įtikti. Jis viką žino kaip yra teisinga, kaip kultūringa ir nekultūringa elgtis ir t.t.
Mariau, staigus šuolis-iš beveik egzistencinio filosofinio diskurso į vos ne buitinių jausmų, meilės santykių sferą:)
Kalbant apie vyro ir moters santykius,tai čia viskas daug aiškiau.Jei myli ne savo gražų jausmą (t.y.save) savo žmogeliui,(t.y.save) o patį savo žmogelį,atjauti (atjauta yra ypač svarbu) tai niekada nebus tavo išvardintų problemų ir priekaištų.
O, kad Marija bandys atvesti patį į teisingą kelią, čia tai jau tikrai.kaip pastebėjau ji tokia. Gyvenime būtų sunku šalia tokios.
Marija,dėl tarybos pagavote;)
Pavyzdžiui, Marija jau pareiškė man priekaištą, kodėl aš kreipiuosi į ją tu. Santykiuose, bendravime su ja aš dabar turiu šansą tik įtikti jos proto supratimui. bet argi tai realu? Be abejo, kad ne. Todėl seks manęs kritikavimas, neigimas.Bandymai atvęsti mane įteisingą supratimą, be abejo, kad jos proto teisingą supratimą.
Qwerty, kiek žinau, jis dar ir LRT Tarybos pirmininkas. Būtent tai ir turiu omeny – ar išties pakanka „tokių” kompetencijų vadovauti LRT?
Qwerty,
Sąžinė yra betarpiškos vienybės jausmas. Pavyzdžiui, draugystė, įsimylėjėlių santykiai yra paremti betarpišku vienybės jausmu. Kai šis jausmas yra nereikalingi jokie raštiški proto sukurpti susitarimai. Kiekvienas jaučia kaip elgtis kito atžvilgiu ir kaip ne. O jeigu pasielgia nepagali tą jausmą tai gali pasidaryti gėda, graužti sąžinę. O ką reiškia reikalauti iš kito elgtis sąžiningai? Tai jau proto reikalavimas įtikti, jau nebėra betarpiškos vienybės jausmo. Tuomet prasideda priekaištai. Pradeda atrodyti, kad per daug dirbi, ar visą širdį kitam atidavei, o jis nedėkingas kiaulė ir t.t. Turintis sąžinę niekados kito nesmerks, nekaltins, neteis ir nereikalaus, nemoralizuos kaip kitas privalo jo atžvilgiu elgtis. Tai būna tik tuomet kai betarpiško vienybės jausmo nebėra ir protas ima reikalauti jam įtikti. Dabar jau madoj šeimos pagal vedybinę sutartį. O tai jau išankstinė gynybinė reakcija nuo sutuoktinio. Tokiuose santykiuose neįmanomas tas džiaugsmas, kurį žmogus gauna esant betarpiškos vienybės jausmui.
Marija, Dainius yra profsąjungos pirmininkas.Profsąjungų Lietuvoje tūkstančiai. Ko jūs iš jo norite? Tapkite jo profsąjungos dalyviu, tuomet galėsite skųstis.
Qwerty, suprantu jūsų ‘pedagoginį’ optimizmą, bet jis būtų pamatuotas, jei DR būtų koks antrakursis.
O dabar?
Suprantu, kodėl „tokių kompetencijų” pakanka patiems žurnalsitams, bet negi mums, visuomenei, išties to pakanka, kad jam būtų patikėta užimti tokias pareigas?
Romualdai, Dainiaus rašybos klaidų, prasto stiliaus, akivaizdaus negebėjimo valdyti žodį ir jo, kaip žurnalisto, statuso santykis tikrai yra paradoksalus. Tačiau Dainius pastebimai tobulėja, tai mus džiugina ir teikia vilties.
Ir dar – sakydamas „Aš teigiu būtent priešingai, kad sąžinė negali būti išstatyta vertybių turguje kaip prekė ir neturi ji tapti spekuliacijų instrumentu” jūs elgiatės taip, tarsi kažkas apskritai gali turėti kokią nors mintį „išstatyti sąžinę vertybių turguje kaip prekę”…
Nors gal jūs ir pažįstate tokį klastūną?
Beje, o ką tai reiškia? kaip stilistinė figūra gal ir „įdomu” (dabar, rodos, taip sakoma…), bet koks jos prasminis turinys?
Gal pirmiausia pradėkime nuo to, kad jūs kažkodėl ėmėte mane ‘tujinti’ – argi jums neužteko globėjiško advokatiško tono?
Antra, tai, ką jūs cituojate niekaip neleidžia interpretuoti, kad aš noriu „paversti sąžinę instrumentu kitiems moralizuoti ir teisti, savo teisingumui įgyvendinti”.
Jei paaiškinsite, ką turite omeny taip teigdamas, galėsime tęsti kalbėti ir apie tai.
Jei grįžtume prie proto ir sąžinės santykio klausimo, noriu jūsų tiesiog paklausti: negi jūs išties savo pavyzdžiais norėjote pasakyti, jog ką nors išmokęs atmintinai, pvz., 10 Dievo įsakymų, jūs ką nors ir pažįstate?…
Juk Dievo įsakymų ar kokių nors moralės normų žinojimas atmintinai nei jūsų gyvenimo, nei jūsų asmens nekeičia – jomis visų pirma reikia gyventi…. Ir tai galioja ne tik apreikštosioms, bet ir proto atrastoms tiesoms. Pamėginkite savo žinojimu realiai gyventi ir pažinsite apie save ir kitus išties įdomių dalykų… – jūs pradėsite ugdytis savo sąžinę. Ir tik protas jums šiame kelyje padės.
Kad jau kalbame apie protą kaip apie prigimtinę galią pažinti, o sąžinę – vidinį imperatyvą pažintomis tiesomis dar ir gyventi, galite pradėti kad ir nuo Kanto, nuo jo etinio imperatyvo: tik tas veiksmas turi moralinę vertę, kuris atliktas iš pareigos, ne dėl to, kad to norite, bet dėl to, kad privalote… jei kartais tai sutampa (t.y. ir norite, ir privalote), jokios moralinės vertės jis nebeturi…
Vaizdelis, kaip matote, komplikuojasi…
Mariau,sąžinė (kuri yra pamatinė etikos kategorija), gali pasireikšti emociniu išgyvenimu, gėdos ar drovumo jausmu, tačiau sunku sutikti su tavo nuomone, kad sąžinė yra jausmas, nes būtų per daug susieta su jusliniu kūnišku pradu.Kaip sunku priimti ir su krikščionių tikėjimo tradicija susijusios metafizinės filosofijos apibrėžimą, esą sąžinė yra Dievo šauksmas. Tad tikrai neaišku, kas yra sąžinė.Gal žmogaus santykio su savim reiškinys, tačiau vėlgi neaišku koks. Bet kuriuo atveju sąžinės dorovinė reikšmė, paskirtis ir išskirtinis požymis yra jos santykis su atsakomybe, atskomybe prieš kitus, teise jos reikalauti.O gal tikrai esi teisus, gal sąžinė yra jausmas,atsakomybės prieš kitus žmones jausmas? Žinau daug žmonių, kurie yra veiklūs, protingi, tačiau su šlubuojančiu atsakomybės kitų žmonių atžvilgiu (sąžinės) trūkumu, kaip žinau ir nevykėlių ir tinginių, kurie šio trūkumo neturi.
O tu Marija, nori paversti sąžinę instrumentu kitiems moralizuoti ir teisti, savo teisingumui įgyvendinti. Todėl ir rašai: “Kuo prisiekusiųjų teismas ‘staiga’ tampa įdomus? Kad būtų leista spręsti “pagal sąžinę”?
Aš teigiu būtent priešingai, kad sąžinė negali būti išstatyta vertybių turguje kaip prekė ir neturi ji tapti spekuliacijų instrumentu.
pastabėle, perfrazuosiu pora sakinių iš straipsnio, nuoroda į kurį yra pateikiama žemiau.
Garliavinių sąmokslo teorijos ir internetinių sukčių iš Nigerijos princo elektroniniai laiškai turi vieną bendrą dalyką: jie yra komiškai blogi.Gali atrodyti, kad tai – kvaila strategija, tačiau iš tikrųjų taip nėra.Pasirodo, toks metodas gali būti pasirinktas ne be reikalo – jo pagalba atsijojami tik patys patikliausi žmonės, todėl net negaištama laiko su tais, kurie greitai suuostų apgaulę.
http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/itkodas/microsoft-paaiskino-kodel-internetiniai-sukciai-prisistato-esantys-is-nigerijos-51-227954
Mariau, aš galiu tik pasikartoti: jūs proto sampratą suprimityvinate, šįkart labai akivaizdžiai redukuojate į faktų žinojimą… ir šio tipo žinojimo taikymą praktiškai – tikrovei už-/valdyti. Toks tikslas protą paverčia tarnu (priemone), o patį žmogų padaro priklausomą nuo savo ribotos galios…
Keistai interpretuojate ir sąžinę: paverčiate ją ne savęs pažinimo instrumentu, o manipulaiciniu argumentu – apsauga nuo (kitų) moralizavimo…
Žinoma, kai turi tokį pasaulio vaizdelį, tuomet viskas „paprasčiau”…
Bet kai tai turi bendra su tikrove, tiesa ir prigimtinėmis žmogaus galiomis pažinti tiesą – ir apie pasaulį, ir apie save?…
Prisiekjusiųjų teismas tai daugiau nuraminti mąses trokštančias savo teisingumo. Bet irgi yra tikimybė, kad pasodinti gali kai nėra pakankamai įrodymų.
Marija, teisėjas vadovaujasi faktais, o turintis sąžinę kito nesmerkia ir neteisia.
Marija, jeigu sąžinė neatskiriama nuo žinojimo, tai kodėl daugybė labai protingų žmonių (daug žinančių) elgiasi nesąžiningai, daro nusikaltimus, prievartauja kitą žmogų, žudo ir t.t.?
pastabėlei.
Žiūrėjau, mačiau pirštines.
Mariau, galiu tik pasikartoti: jūs suprimityvinate tiek proto, tiek sąžinės sampratą (ypač pavyzdžiais…).
Sąžinė, kaip rodo ir pats sąžinės terminas (ne tik lietuvių kalboje) neatskiriama nuo žinojimo, pažinimo, kitomis kalbomis – mokslo.
Kuo prisiekusiųjų teismas ‘staiga’ tampa įdomus? Kad būtų leista spręsti „pagal sąžinę”? tarsi dabar teisėjams tai draudžiama…
youtube com /watch?v=G-oZTpRJ59U
youtube.com/watch?v=G-oZTpRJ59U
Marija, būkit gera, pasižiūrėkite atidžiai – ten ne guminės pirštinės tikrai, peržiūrėkit video, kad ir šitą: http://www.youtube.com/watch?v=G-oZTpRJ59U pačiam gale matosi, kad tai pirštinės su atvirais galais, pirštai matos.
T
Marija, sąžinė yra arba ne. Protas gali mintinai žinoti 10 dievo įsakymų ir visą šventą raštą, įstatymus, kas blogai ir gerai, bet vis tiek elgtis taip kaip jam naudinga, o ne pagal sąžinę. Sąžinė tai jausmas, o ne žinios, kurios priklauso protui. Šis jausmas yra dabar arba ne ir viskas. Iš prigimties šis jausmas( sąžinė) gali būti, bet besivystantis protas gali šį jausmą atrofuoti, nužudyti. Yra daugybė labai protingų žmonių, bet su atrofavusius sąžinės jausmu. Toks protinguolis be sąžinės nepajėgus suprasti turinčius šį jausmą. Jam svetimas šis jausmas.
Ir dar betarpiška vienybė ir vienybė pagal proto susitarimą yra ne lygiavertės pozicijos, bet nesuderinamos. Pavyzdžiui, versle be raštiškų sutarčių dirbti praktiškai neįmanoma. Ir pastebėjau, kad ypatingai tie, kurie mušasi į krūtinę, kad sutartis nereikalinga, jis sąžiningas žmogus ir užtenka žodinio susitarimo, kai reikia atsiskaityti prasideda žodinio susitarimo interpretacijos pagal savo proto teisingą supratimą. Lygiai tas pats Garliavos atveju. Įrodymų nėra, kad pasodinti Laimutę Stankūnaitę, bet teismo sprendimo interpretacijos yra. Susiduriama su tuo, kad teisingumas visados tik selektyvus ir kaip išspręsti šį konfliktą niekas nežino. Manau įdomus pasiūlymas, kurį Dainius seniai siūlė, prisiekusiųjų teismas. Galima pabandyti kas gausis. Bet savaime suprantama teisininkams tai nepatiks, rakštis tas prisiekusiųjų teismas.
Mariau, galiu tik pasikartoti – jūs suprimityvinate proto sampratą. Taip, tai pažintinė galia, tačiau nevienaplotmė. Ir toks jūsų nupieštas vaizdelis visai galimas, tačiau tuomet labiau įprasta kalbėti apie intelektą.
Beje, aš ir nesakiau, kad sąžinė priklauso protui.
Pati sąžinė kaip tokia turi būti lavinama, kad skirtų gėrį ir blogį. Nelavinta sąžinė – joks gėris, kaip ir tas pats intelektas. Tad protas kaip prigimtinė žmogui duota galia pažinti gėrį ir blogį nuo veiklios, gyvos sąžinės neatskiriama (nebent kokioje schemoje, ne tikrovėje…), ir atvirkščiai.
Šiaip perskaičius visus jūsų komentarus lieka keistas įspūdis: imatės advokatauti ten, kur net nėra diskusijos, – kitas eilinis pilietis savo tekste ir komentaruose kalbėjo „kaip žurnalistas” ir tikrai „kaip galią turintis” – tik jokiu būdu ne kaip koks „eilinis pilietis”.
P.Dainiau: tai jūsų šis tinklaraštis — PR:
„valdomos demokratijos“ stiliaus; ką norite — skelbiate, ką nenorite — nepraleidžiate
(jums nepatikusius komentarus — mato tik jų autoriai, su prierašu: „Your comment is awaiting moderation.“).
Kviečiu pažiūrėti:
www youtube com/watch?v=QOHibCKZHxE
Marija, protui sąžinė nepriklauso. Žmogus gali būti labai išsilavinęs, eruditas, baigęs penkis aukštuosius, bet vogti. Ten kur protas, jausmams nėra vietos. Protas gali logiškais argumentais pagrįsti visus savo poelgius. Absoliūčiai visus: prievartavimus, žūdymus ir t.t. Protas tik spekuliuoja tokiais jausmais kaip sąžinė, meilė, gailestingumas, taikumas ir t.t.
Kas liečia Dainių, tai jis jei teisingai supratau negali užsiimti žurnalistine veikla, nes to neleidžia jam užimamos žurnalistų sąjungos pirmininko pareigos. O šis blogas yra tik jo asmeninė, subjektyvi nuomonė apie tai kas vyksta. Ne žurnalistų sąjungos pirmininko nuomonė, bet Dainiaus Radzevičiaus, kaip eilinio piliečio tokio pat kaip jus Marija nuomonė.
Mariau, o „nepažysta”, vietoje „nepazįsta”, čia protestas prieš proto sukurptas rašybos taisykles, rasymas pagal sąžinę?
Mariau, su kai kuriais jūsų teiginiais sutikčiau, jei taip nesusiaurintume ‘proto’ sampratos – atvirkščiai: protas be sąžinės yra neįmanomas.
Man nepriimtina ir „betarpiškos vienybės jausmo” sąvoka – klaidinanti bent jau tuo, kad iškreipia paties mąstomo objekto turinį (žinoma, jei žodžiai jums reiškia tai, kas paprastai rašoma žodynuose).
Beje, aiškindamas, kad tai yra dvi lygiavertės pozicijos, klystate – jos visiškai nėra vienaplotmės.
Ir iš to, ką čia išdėstėte, aš nematau jokio pagrindo, kad DR „jaustųsi teisus” laikydamas save žurnalistu pagal savo paties apibrėžimą, toks jis yra tik pagal gautą universitete diplomą.
Jei žurnalistas yra tarpininkas, jis turi tarpininkauti, o ne aiškinti žmonėms, ko jie turi/ neturi, gali/negali norėti žinoti… ar kaip ką įvardyti ir interpretuoti.
Viskas taip ir daug kur sutinku su autoriaus mintimis, bet siūlau palikti nuošalyje ginčus dėl dalykų, dėl kurių abi pusės visvien nesutars. Ar nereikėtų pažvelgti į pačius pagrindus?
Prisiminkime, yra ne tik Puteikis, ta platforma apima daugiau žmonių, jie „kelia grėsmę demokratijai”. Kartu juk, sąžiningai imant, ta pati partija yra viena iš lietuviškos demokratijos kūrėjų, – ir taip samprotaudami galų gale gauname loginį prieštaravimą. Pastarasis yra tuo gilesnis, kad Puteikio platforma nėra kažkas naujo, konservatorių politika nuo pat 1991 pabaigos buvo savotiška; Brazauskas juk 1992 pridengė tikruosius Pakaunės vadovus ir t. t.
Bet, darsyk, jie buvo mūsų demokratijos kūrėjai kartu su kitais ir dažnai pirmose gretose. Iš to turime ne tik mūsų demokratijos kokybiškumo klausimą, bet gali kilti ir kai kurių teisinių klausimų. Būtent šitas dalykas, manau, yra vertas apmąstyti, bent vertesnis už nusibodusius partinius pasipešiojimus.
Marija, tai ką jus vadinate prigimtiniu proto įstatymu yra sąžinė. Sąžinė yra betarpiškas vienybės jausmas. Todėl aš ir rašau, kad neįmanoma susikalbėti tiems, kurie vadovaujasi betarpišku vienybės jausmu ( sąžine) su tais, kurie atiduoda viršenybę įstatymui ir vadovaujasi taisyklėmis pagal proto susitarimą ( įstatymus). Dvi skirtingos vienybės rūšys:
1. Betarpiška vienybė
2. Vienybė pagal proto sukurptas taisykles.
Betarpiška vienybė įmanoma draugų rate, įsimylėjėlių arba kai yra bendra vienijanti idėja.
Valstybėje žmonės vieni kitų nepažysta, todėl kai nėra visu vienijančios idėjos, betarpišką vienybę keičia susitarimai pagal proto sukurptas taisykles ( įstatymus).
Įstatymas yra dirbtinis sąžinės pakaitalas.
Garliavos istorija ir yra konfliktas tarp sąžinės ir dirbtinio jos pakaitalo, tarp betarpiškos vienybės ir vienybės pagal sukurptas proto taisykle ( įstatymą)
Vieni atiduoda viršenybę įstatymui, dirbtiniam sąžinės pakaitalui, o kiti sąžinei, betarpiškai vienybei.
Pavyzdžiui, tas kuris atiduoda viršenybę įstatymui vadovaujasi principu: ne pagautas ne vagis – įrodykit!
Jeigu teismas neįrodo, tuomet jis gali vadintis sąžiningu. Pagal įstatymą jis teisus, švarus prieš įstatymą. Todėl apeliavimai į atiduodančių viršenybę įstatymui sąžinę, jausmus yra beldimasis į betonines duris. Ten kur viršenybė įstatymui jausmams nėra vietos! Jie bijo tik viešumo ir bausmės. Priešingai, turinčiam sąžinę didžiausia bausmė yra sąžinės graužatis.
Gaunasi dvi priešingos, nesusišnekančios pusės. Ar įsivaizduoji kaip atrodys tam, kuris atiduoda viršenybę įstatymui tie, kurie ima vadovautis ne proto sukurptomis taisyklėmis, bet betarpišku vienybės jausmu? Jie jam bus valstybės pamatų griovėjais, savo susigalvoto teisingumo vykdytojais, bepročių minia, kurie vadovaujasi jausmais, anarchistai norintys sugriauti valstybę, darantys savo susigalvotą tvarką, teisingumą, teroristais. O kaip tiems, kurie vadovaujasi betarpišku vienybės jausmu atrodys tie, kurie atiduoda viršenybę susitarimams pagal proto sukurptas taisykles? Biurokratais, demagogais, bejausmiais!
Todėl šios dvi priešingos kategorijos niekaip negali susikalbėti ir vieni kitų suprasti. Diskusija tarp jų neįmanoma, ji pasmerkta baigtis nesupratimu ir savo teisybės užsitvirtinimu. Kiekviena pusė tik dar labiau užsitvirtins savo teisingume. Abi pusės jaučiasi teisios! O iš kur tuomet konfliktas? Konflikto priežastis ir yra nesuderinamas betarpiškos vienybės jausmas su vienybe pagal proto sukurptas taisykles.
Juokinga diskusija – kai pasibaigia teisinga argumentacija (nebediskutuokime apie tai mariau…), tai prasideda sofizmai arba ad-hominem argumentacija (vienas iš neteisingos argumentacijos tipų). Tačiau… vėl matau dvejopus standartus – jei kažką ne taip daro Dainius, tai yra viskas super blogai, bet jei LYGIAI TĄ PATĮ DARO koks nors Naglis Puteikis, tai viskas yra OK… Ai taip, jei dar nesutinkate su tos pseudodaugumos nuomone, tai esate… na, žinote kas…
Jo, būtent Naglis Puteikis ir kiti aktyviai šioje istorijoje dalyvaujantys asmenys tikrai kraunasi politinį kapitalą. Aš tuo net neabejoju. Bet tai ne pirmas ir, matyt, ne paskutinis kartas. Galėčiau daugiau parašyti apie N.P. perliukus, nes skaitau jo facebook rašliavą..
DR yra tikras demagogas, nesugebėjo net klausimo apie ilgas gumines pirštines tinkamai (taip, kaip reikia) atsakyti. Pabandykite užduoti jam klausimą apie juodąją ranką, galiu ląžintis, taip pat susimaus.
Mariui – jūsų pateikta schema tėra „aksiominis“ (pasinaudosiu jūsų terminu, nors kažin ar jis tinka) aiškinamasis modelis, bet ne kiekvienas modelis leidžia pažinti tikrovę. Tad tokia skirtis – įstatymo viršenybė vs. ne įstatymo viršenybė – perdėm paviršutiniška, ne vieno lygmens. Jau vien dėl to, kad prigimtinis proto įstatymas taip pat įstatymas, ir joks žmogaus parašytas įstatymas neturi teisės jo atšaukti.
Kita vertus, galėčiau sutikti su tuo, kad paprastai nesusikalbėjimas randasi visų pirma dėl to, kad skiriasi diskutuojančių prielaidos. Bet šiuo atveju juk nesusikalbama ne dėl to. Paprastai kai kalbuosi su žmogumi, kurio prielaidos skiriasi nuo maniškių, kito poziciją patikrinu pagal jo paties prielaidas. Taip dariau ir dabar.
Būtent todėl aš ir uždaviau pirmąjį savo klausimą (primenu DR poziciją netaisydama klaidų „demokratinėje šalyje žurnalistai užduoda klausimus politikams ir vertina juos viešain, nes jie yra samdomi žmonių. Diktatūrose vsikas vyksta atvirkščiai.”): „Kaip vadinasi valstybė, kurioje žurnalistai, laikantys save tarpininkais tarp politikų ir žmonių, neužduoda žmonėms rūpimų klausimų?“
Tad iš kur kyla DR patosas? Jis juk pats neužduoda žmonėms rūpimų klausimų, t.y. pats atsisako būti tarpininku? Ir jis – kaip vėliau pats savo atsakyme parašo – taip elgiasi tik todėl, kad jam tokie klausimai net nekyla, mat jis yra „bent kiek teisę išmanantis“ ir todėl pats „žino“ atsakymą (jo išvedžiojimų apie antstolės veiksmus nebecituosiu ir net nekomentuosiu).
Atsiprašau, jei nuskambės per stipriai, bet man visai neįdomu jo „bent kiek išmanančio teisę nuomonė“, man rūpi per jį – jei jis vis dėlto sakosi esąs žurnalistas, o ne politikas – išgirsti politikų ir kitų veikėjų atsakymą.
Tad galiu tik klausti: ar ir dabar jums atrodo, jog mano prielaidos apie žurnalisto pareigą visuomenei šiuo atveju yra kitokios nei jo?
Kitas manipuliacinis DR atsakymas išties primityvus. Po to, kai pateikiau tik faktais paremtą klausimą, kurį norėčiau, kad žurnalistai užduotų politikams ir veikėjams: „Kam antstolei, kad įvykdytų teisėjo nutartį perduoti mamai vaiką nenaudojant prieš vaiką jokios prievartos, buvo reikalinga vaiko teisių pareigūnė apsimovusi ilgomis guminėmis pirštinėmis?“, jis atsakė kaip „tikras žurnalistas“ (kalba netaisyta): „O kuo dėtos ir Jums tos pirštinės užkliuvo? Man jos netrukdo.“ Tokį jo atsakymą šiame kontekste galima išskleisti ir taip: „Aš apie tai nieko nežinau, vadinasi, to nėra… Be to, manęs, kaip asmens ir specialisto (žurnalisto) joks LR įstatymas neįpareigoja sužinoti daugiau, nei žinau dabar… ir t.t. …“
Tad kaip jums, Mariau, atrodo: ar tikrai nėra jokio pagrindo tokio žmogaus/žurnalisto pamatuoti jo paties prielaidomis ir pasakyti „esate demagogas“, joks žurnalistas?
Ir dar – jūs klystate, jei manote, kad pliurpdami apie demokratiją tik ‚pliurpiate‘…
ŠS, ne tik galvoju, tačiau ir prisimenu, man atrodo, kad turite gerą jumoro jausmą: „…tik norą kažką primušti”‘ „išlyginti mordą”‘, ek:)))
ŠS, abejoju, kad komentatorė Marija Dainių palaikė Dievu. Drėbti Dievui į akis, kad jis yra arogantiškas idiotas, priremti prie sienos klausimais su teise duoti vienintelį teisingą atsakymą, būtų kiek įžūloka ir akiplėšiška. Paprastai buduliai leidžia sau taip elgtis ne su Dievais, o su kiek žemesnėms būtybėms, ypač su tais, kurių atžvilgiu jie turi tvarią išankstinę negiamą nuomonę.
Tiesiog šokiruotas esu. Ne, ne dainiaus turiniu, tą, kad jis neturi jokio talento teisingai pastebėjo jau kiti rašantys. Aš šokiruotas, kad tekstas kupinas klaidų. Ar save gerbiantis žurnalistų vadas gali taip elgtis? Gi net jei pas p. D.Radzevičių ir visą gyvenimą vyko konfliktas su lietuvių kalba, tai šiandiena yra speligai, kurie ištaiso tas klaidas. O gal tai toks metodas suartėti su liaudimi?
Tiek to, patalkinsiu šiek tiek pavardindamas tas klaidas…
koemntarų, paisūlyti, inetersų, dauk, svao, Puiteikiui, aktyvumąSseime, blogaiusaii
Qwerty,dar galvok..ilgai galvok,kaip ir kalakutas galvojo,kol sriuboje neatsirado.O pats koks?
„O va D. Kuodytė tai… piktybinė. Gudriai provokavo „,- dabar galvoju, kas tai, lengva ranka žarstomas viešas kito žmogaus žeminimas ir šmežimas ar…?
Mariau,pati nenoriu būti visai be vilties.Bet tas rašymas TIESOS,tai tikrai beviltiškas..Žiūrint kur parašysi..,gali nuskambeti ir taip! TIE!-SOS!
Manau,kad taip ir ne kitaip daugelui nuskambėjo..
O mes? dar pliurpiame apie kažkokią demokratiją..
Na aišku,pliurpt ir apie demokratiją,niekas nedraudžia,bet pamėginkim apie ,”TIESOS”?Pabandė.
Rezultatai,aiškūs.Taigi kaip ir gaunasi,kad nėra musms čia ką pliurpt.
Aš pasižiūriu į tuos žmonių veidus minioje, kurie rašo žodį TIESOS… Bet kokiu atveju jie vėl liks tik apsukrių žurnalistų keliančių sau reitingus ir politikų įrankiais! Minia visados tik įrankis. Pasinaudojus ja ji nebereikalinga. Štai dėl ko daugelis, su nostalgija prisimena Sąjūdžio laikus ir yra nusivylę, kad ne tokios Laisvos Lietuvos tikėjosi! O apsukrūs politikai dar malkų į ugnį paskaldo. Ir vėl bus tas pats, minia nusivylusi, kad ne to tikėjosi rašydami žodį TIESOS! Kovojantys už teisybę, prieš neteisybę , laisvę, šviesesnį rytojų privalo būti išmulkinti! Jie pasmerkti būti išmulkintais! Po to jie kaltins tuos pačius politikus, kuriais norėjo pasinaudoti kaip jėga savo teisybei įrodyti, pasiekti. Politikai patys pasinaudos ta minia! Minia visados liks suvedžiota ir nepatenkinta. Avinų banda, kuri irgi vadovaujasi aksioma, kad jiems kažkas kitas gali sukurti geresnį gyvenimą, šviesesnį rytojų, didesnę algą ir t.t.
Perskaičiau straipsnį ir komentarų diskusiją.
Nuoširdus DĖKUI p. Marijai!
Perskaičiau Dainiaus ir Marijos susirašinėjimą, diskusija neįmanoma, abu tik dar labiau užsitvirtino savo teisingume. Lygiai tas pats būtų jei Dainius diskutuotų su Nagliu Puteikiu. Pirminės aksiomos, kuriomis vadovaujasi bandantys susikalbėti ir užkala duris. Pavyzdžiui, Marija niekaip negali suprasti, kad Dainiaus pirminė aksioma yra “viršenybė įstatymui“ todėl Dainiui tokie klausimai apie gumines pirštines ir kitas bylos ar teismo sprendimo vykdymo detales yra automatiškai atmetami, nediskutuotini. Marija priešingai, jos aksioma nėra viršenybės atidavimas įstatymui, todėl ji mato tai į ką Dainius net nežiūri. Marija gali prirašyti 100lapų teksto, o Dainiui jie bus tiesiog nediskutuotini , iš anksto klaidingi klausimai. Diskusija į sieną! Dainius automatiškai bus apkaltintas biurokratu, demagogu, bejausmiu , netgi atstovaujančiu klaną, pedofilų gynėju ir t.t. Jis pats be abejo su tuo nesutiks, nes pagal įstatymą ar etikos kodeksą nesijaučia nusižengęs, pažeidęs. Kaip atiduodančio viršenybę įstatymui akimis atrodys minia reikalaujanti su plakatais gatvėje teisingumo? Necivilizuotai! O ką gali toje minioje veikti politikai? Spekuliuoti, piarintis savanaudiškais tikslais, kelti reitingus.
Visiškai kitokį vaizdą toje pačioje situacijoje matys neatiduodantis viršenybės įstatymui. Jis gilinsis pats į bylos, teismo sprendimo vykdymo detales ir be abejo kels savo versijas paremtas masinėmis informacijos priemonėmis, savo intuicija, jausmu, samprotavimais, pastebėjimais. Kas tokiam bus politikai pritariantys jo versijai, nuojautai? Geri žmonės, patvirtinantys teisybę! Taip atsiranda dvi priešingos poliarizacijos tarp kurių diskusija neįmanoma pagal pirmines aksiomas.
Taip.Marija suprato,kad Dainius -Dievas.
Bet kai nebėra ko griebtis?Gal ji ir teisi?
P.S. Mano pasisakyme nebuvo nė vieno retorinio klausimo: du skirti jums, vienas – per jus – valdžiai.
Į pirmuosius du klausimus atsakinėsite visą savo gyvenimą ir visu savo gyvenimu.
Trečiasis irgi bus užduotas. Tai kas kad ne per jus.
Pirštinės,labai praverčia,kai su visokiais skalbikliais indus mazgoji..Be to man jos labai
padeda kai daržą raviu..Vis,tų,žemių mažiau,
į panages.Nes kaip kaimynui pasirodyt..?
Baisu.Gi niekam nesvarbu,kaip gyvenam,svarbu kaip
ATRODOM.O svarbiausia prieš ES.
Taigi pasistengite pasirodyti.Kaip kas išmanote.
O po to jau ganysime..bitutes..Bet jos kažkaip neprisijaukina..vis bandau ir bandau.Čia ne kiaulės.
Pakasei pagurklį-ir gali „šmiaukšt” su peiliu daryt..
O gal ir klystu..
Supratau: pasisakėte esąs demagogas ir tuo didžiuojatės.
Supratau ir tai, kodėl nėra tikros žurnalistikos: žurnalistai patys žino ir klausimus, ir atsakymus.
Apgailėtina.
Marija, jūs daugiau retorinių klausimų ir savo teiginių pateikiate tam, kad negirdėtumėte atsakymų? ir mane dar arogantišku vadinate, nors pateikiau atsakymus? Pagarba 🙂
O batarusijoje ir visr pasaulyje yra laisvų žurnalistų. Tik dalis neturi kur savo darbų skelbti.
O kuo dėtos ir Jums tos pirštinės užkliuvo? Man jos netrukdo.
Ne, mano klausimai nebuvo filosofiniai (neįžeidinėkite bent jų apsiskelbdamas, kad ir tai išmanote).
Pirmasis, tiesa, buvo retorinis.
Bet į tuos ‘spąstus’ patekote pats per savo aroganciją.
Jei norėtute būti sąžiningas bent prieš save, taip primityviai neišsisukinėtumėte.
Beje, ir Baltarusijoje yra laisvų žurnalistų – sakyčiau, nepalyginamai laisvesnių negu LT: jie juk rizikuoja savo gyvybe, kad užduotų išties aktualius klausimus, o jūs LT – tik darbo vieta.
Tad klausimas lieka atviras: ką jūs išties prarastute, jei užduotute šį klausimą: kam antstolei, kad įvykdytų teisėjo nutartį perduoti mamai vaiką nenaudojant prieš vaiką jokios prievartos, buvo reikalinga vaikų teisių pareigūnė apsimovusi ilgomis guminėmis pirštinėmis?
Ir ką prarandate jo neuždavęs?
Keista,ta Marija..nežinojau,kad žurnalistai pateikia atsakymus.Gal Marija suklydo?Gal žurnalistai pateikia tik klausimus..?ir tokius labai objektyvius…Bet gink „Dieve”,ne iš savo „bokšto”..
Gal ir nusišneku.O gal ir ne.Jeigu taip nebeinu pas „daktarą” mūsų kaime,nes Žurnalistas duos atsakymus į visas mano bėdas..Ką aš žinau..su atmintimi blogai,kojos „bebepavelku”..dar norėčiau..
„mordą „palyginti,nes vienos raukšlės..
Anstoių veiklos komentavimas nėra mano sritis. Nors ir esu dirbęs teisingumo ministerijoje, tačiua nesu pakankmai kompetetingas vertinti atskirus procesinisu veiksmus ar ten dalyvaujančių pareigūnų rūbų asortimentą. tačiau jei buvo pažeisti procesiniai veiksmai, nukentėjusi šalis gali skųstis. Kita vertus, jei jūs kalbate apie mergaitės perdavimo operaciją Garliavoje, Klonio gatvėje, tai nei Jūs, nei aš tikrai nesame tie, kurie žino viską, kas ten vyko. Kol kas negavau jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad kieno nors teisės ten buvo pažeistos. Kiek žinau, vaiko neperdavimas teisėtai motinai kaip tik ir buvo priežastis, privertusi valdžios įstaigas imtis tokių priemonių, kurios leistų pašalinti kliūtis sprendimo vykdymui. Mane toks atsakymas įtikina 🙂
P.S. Radau savo skubos klaidą, tad pasitaisau.
Ačiū už atsakymą, bet mano klausimas jums buvo kitas.
Dabar jūs atsakėte į tą klausimą, kuris buvo skirtas ne jums, o politikams — beje, jūs į jį ir atsakinėjate kaip politikas. Įdomu, kodėl.
Tad pasikartosiu: kaip vadinasi valstybė, kurioje žurnalistai, laikantys save tarpininkais tarp politikų ir žmonių, neužduoda žmonėms rūpimų klausimų?.. Prisiminkite savo apibrėžimą.
Beje, gal pasakytumėte ir tai, kaip vadintini tokie žurnalistai?
Nors ir suprantu, kad vieno klausimo pakeitimas kitu, taip pat yra atsakymas, bet kad jau apsiskelbėte kompetentingas teisės — ir ypač antstolių darbo — klausimais, noriu užduoti dar vieną klausimą, kurį, mano manymu, ir ne tik pagal jūsų apibrėžimą, turėjo užduoti žurnalistai politikams: kam antstolei, kad įvykdytų teisėjo nutartį perduoti mamai vaiką nenaudojant prieš vaiką jokios prievartos, buvo reikalinga vaikų teisių pareigūnė apsimovusi ilgomis guminėmis pirštinėmis? Ir klausti tol, kol gaus įtikinamą atsakymą.
Jūsų atsakymą, kaip suprantu, sužinosiu netrukus, bet man įdomu sužinoti ir tai, kada išgirsime užduodant šį klausimą politikams.
Marija, Jūsų klausimas filosofinis. Tokia valstybė nėra demokratinė. Tokia yra Baltarusija. Lietuvoje, ačiū Dievui, turime pakankamai laisvų žurnalistų. Jei ne jų, tai paprastų žmonių, kurie kaip piliečių žurnalistikos atstovai tai daro.
Ačiū už atsakymą, bet mano klausimas jums buvo kitas.
Dabar jūs atsakėte į tą klausimą, kuris buvo skirtas ne jums, o politikams – beje, jūs į jį ir atsakinėjate kaip politikas. Įdomu, kodėl.
Tad pasikartosiu: kaip vadinasi valstybė, kurioje žurnalistai, laikantys save tarpininkais tarp politikų ir žmonių, neužduoda žmonėms rūpimų ataskymų?.. Prisiminkite savo apibrėžimą.
Beje, gal pasakytumėte ir tai, kaip vadintini tokie žurnalistai?
Nors ir suprantu, kad vieno klausimo pakeitimas kitu, taip pat yra atsakymas, bet kad jau apsiskelbėte kompetentingas teisės – ir ypač antstolių darbo – klausimais, noriu užduoti dar vieną klausimą, kurį, mano manymu, ir ne tik pagal jūsų apibrėžimą, turėjo užduoti žurnalistai politikams: kam antstolei, kad įvykdytų teisėjo nutartį perduoti mamai vaiką nenaudojant prieš vaiką jokios prievartos, buvo reikalinga vaikų teisių pareigūnė su ilgomis guminėmis pirštinėmis?
Ir klausti tol, kol gaus įtikinamą atsakymą.
Jūsų atsakymą, kaip suprantu, sužinosiu netrukus, bet man įdomu sužinoti ir tai, kada išgirsime užduodant šį klausimą politikams.
Dainiau,man irgi nesmagu svetimame „tulike” „šikti”..Atsiprašau.Bet kaip gera,kai norisi..
„šikti”.Nu ką aš žinau,gal taip nėra.Tikimės
kad N.Puteikis „pašikęs” ir nenuplovęs „dingo”
kaip chamas.Gal dar atsiras..?Bet jau abejoju..
Taigi tęsiasi diskusija,kurios nėra.
Mariau.Aš tik taip ir supratau.Jis gi,N.Puteikis „kietas”..O mes kas čia? …”Durneliai”?
Nieko tokio palauksime..”lašas po lašo ir akmenį pratąšo”.
LAUKIAME.Mes kantrūs.Reikia viską iškentėt.Be kančios,nebus ir naudos.:))
Na .na,jei dar galima kentėt,o jei kas nebegali..Kaip tada?Nežinau…Gal tik „šakės”..,”kirviai”..?
Bet vėl STOP.Me, gi demokratiški..Tik kurioje”vietoje”..nesuprantu niekaip..Gal tik homoseksualios santuokos mūms kliūtis?O gal padės?
Leiskime.Einu barščių virt..ir dar diedo kojines išmazgosiu..gal padės.:)Manau padės.
skaitytoja, jei tik Naglis Puteikis prisijungs, mielai padiskutuosime. Jis jau buvo čia užėjęs 😉 tik, žinoma, noriis objektyvesnės platformos, nes jam kalbėti mano dienoraštyje – gal ir nejauku 😉
šiaip skaitytoja, jeigu protą valdo tokia savybė kaip hierarchija, tai ne prestižas čia kažkokiame komentarų lygmenyje, jiems reikia plačios auditorijos, žinomų žurnalistų, eterio ir t.t. O dabar kažkoks komentatorius pateikė klausimus ir seimo narys su žurnalistų sąjungos pirmininkų puls atsakinėti, nesolidu. Gal Kauno zoologijos sodas keletą asilų paskolintu? Tuomet surengtume tikrą šou, dvi priešingos pusės atjoja ant savo išdabintų asilų, asilai kaip priešingų tiesų simboliai. Laidos pabaigoje paprašoma pasikeisti, persėsti ant priešiško asilo…
Taip.Suprantu,kad N.Puteikis digo.Tiesiog numetė raudoną skudurą,o jūs”dirneliai” kalkitės..,o”aš tai gyvenu puikiai”.Na nesolidu,negražu..,bet taip yra.
O gal dar atsiras?Gal žmogus labai dirba..?,bet abejoju.Jam irgi svarbiausia kova ir svarbiausia
NEPASIDUOT.Na laukiame..kažko,neaišku ko..
Dvi priešingos pusės užlipusios kaip ant asilo ant savo tiesos. Argi realu susikalbėti, kol kiekvienas sėdite ant savo asilo?
Kur tie žurnalistai? Yra gera proga paimti interviu, surengti diskusiją, kurioje dalyvauja Dainius Radzevičius, Naglis Puteikis ir t.t. Negi taip sudėtinga sukviesti dvi priešngas puses sėdinčias ant savo užsispyrusių asilų?
Dar Gerb.Dainiau.Jau šiame puslapyje kaip ir vyksta „interviu”.Marius uždavė klausimų Gerb.N.Puteikiui.
„Išsižioję”laukiame atsakymų.Tada manau sulauksite
klausimų Jūs.Taigi diskusija gal ir gautųsi,jei
sulauktume iš Gerb.N.Puteikio atsakymų,o ne tik noro atgal pasimėtyt”karštomis buvėmis”.Taip pat,ir Tamstos.Ir tada galima ne tik čia kalbėtis ar diskutuot.
Gerb.Dainiau,kaip žurnalistas,Jūs,turėtumėte būti labai objektyvus.Suprantama,kad tai sudėtinga..
Todėl visi ir sakome,kad nėra žurnalistų,nes būti
objektyviu tokioje visuomenėje..tai kaip ir neįmanoma.Aš tai turbūt,ne tik karštom bulvėm visus apmėtyčiau..Bet klausimas ,kas nuo to pasikeis?
Gausiu pati į nosį ir dar su akmeniu.
Bet kažkaip bandyti verta.Gal pirmas kartas bus,”pro
sukastus dantis”.Bet toliau manau lengviau.
Aišku patarinėti lengva..Nežinau,kaip elgčiausi jei būčiau žurnalistė..Gal dar baisiau..
Radzevičius rašo: „demokratinėje šalyje žurnalistai užduoda klausimus politikams ir vertina juos viešain, nes jie yra samdomi žmonių. Diktatūrose vsikas vyksta atvirkščiai.”
Išties įdomu, kokioje santvarkoje mes gyvename.
Kaip supratau iš Radzevičiaus apibrėžimo, jei LRT, t.y. visuomeninės, televizijos žurnalistai užduotų politikams ir kt. veikėjams, pvz., prokurorams ar teisėjams, tokių klausimų, kurių iš jų – kaip tarpininkų tarp politikų ir žmonių – ta pati visuomenė tikisi, pvz., kas suteikė teisę privačia praktika užsiimančiai antstolei paimti savo žinion valstybines tarnybas ir LR vardu įvykdyti agresijos aktą prieš vaiką? kodėl policija sutiko būti prievartos prieš vaiką pasyvia liudininke, užuot jį saugojusi ir gynusi? ir t.t., ir pan., – mes gyventume demokratinėje valstybėje…
Tačiau užduodant tokių ir panašių klausimų mes negirdime.
Tai kur mes gyvename?
Man atsakymas aiškus.
O jums, Radzevičiau?
Marija, atsakau Jums į klausimą, kurio atsakymą bent kiek teisę išmanantys žmonės, t.y. ir žurnalistai, žino. Anststolis yra galiotas vykdyti teismo sprendimus. Už tai jam sumokama. Kaip ir notarui, advokatui. Jie turi tam tikras teises, pareigas. Tad net ir klausti čia nėra ko. Viskas yra įstatyme. ir policija privalo anstoliui padėti vykdyti teismo sprendimus, jei žmonės yra piktavaliai ir ignoruoja sprendimus. ir jėgos naudojimas šiuo atveju prieš piktybinius psrendimų nevykdytojus nėra joks smurtas – tai valstybės represinis aparatas, kuris demokratinėje šalyje veikia prieš įstatymų pažeidėjus. O Jūs pateikėte klausimą, kuris jau suformuluotas klaidingai.
Mariau,tiesiog puiku.Jeigu neasate žurnalistu,tai yra gera proga juo patapti.Na tikrai, tie talentai
kažkur ilgai ir per ilgai miega ir miegojo.Su geriausiais linkėjimais.
O Dainius,manau tikrai pakalbins.Ir tikrai kaip etiškas žurnalistas.Ir „karštų bulvių” čia neliks.
Šiaip skaitytoja, galėčiau paklabinti Naglį Puteikį, bet esu subjektyvus jo atžvilgiu. Tad geriau būtų, jei kas kitas mus abu pakalbintų 😉 Mielai sudalyvaučiau diskusijoje. ir tai tikrai būtų etiškiau 🙂
Kodėl apie Puteikį ( ar jis jau disžiausia grėsmė demokratijai?), visi kiti iki šiol matosi tik jai ir tarnauja. Nebūkit juokingas, negi galvojat žmonės nemato kur yra lenkiama ir siekiama tokiais straipsniukais ir komentarais. Gal geriau kovojant už demokratiją ateikit nors kartą parašyti žodžio TIESOS, kai kurie jūsų kolegos tą daro.
Pilieti, vakar buvau ir būčiau mielai rašęs kartu. Jei ne puteikiai ir matulevičiai. Netikiu ir nepasitikiu politikais, ypač tokiais. ir turiu tam daugybę prižasčių. O štai kai praėjusią savaitę dalyvavau pikete prie Vyriausybės dėl Kubiliaus ir Puteikio partijos stumiamų darbo kodekso pataisų, kurios bloginą dirbančių žmonių padėtį, neatėjo nė vienas šių veikėjų. Kodėl? tegul kalbba apie tiesą. Tikrą tiesą, kad valdantieji nesiprūpina dirbančiais žmonėmis.
Nagli Puteiki,
1. Jus teigiate, kad ginate žuvusius ir nukentėjusius nuo policininkų sadistų, priešinga pusė teigia, kad tie nukentėję yra pavojinga minia kliudanti vykdyti teismo sprendimą, minia ieškanti teisingumo ne teisme, bet gatvėje su plakatais, reikalaujanti tiesos pagal savo supratimą. Kaip susigaudyti eiliniam Lietuvos piliečiui kas vyksta?
2. Kokiais konkrečiais darbais ( ne žodžiais) jus ginate nukentėjusius nuo policininkų sadistų?
3. Pagal kieno įsakymą veikia tie policininkai sadistai?
Dainiau, yra gera proga neužsipulti, bet pakalbinti Naglį Puteikį, jis teigia, kad tavo įsivaizduojamoje demokratiškoje šalyje, realiai siautėja policininkai sadistai. Jeigu tai tiesa tuomet Naglis Puteikis yra realus žmogaus teisių gynėjas, o tu su savo antrašte purvo pylėjas ant žmogaus teisių gynėjo. Gal pakalbink, interviu paimk iš Naglio Puteiko, kam kovoti, supratimo bandom ieškoti, tegul atsiskleidžia per tavo interviu Naglio mąstymas, požiūris, įdomu.
Dainiau, tu su savo antrašte sviedei Nagliui Puteikiui karštą bulvę, o jis tau ją atgal.
Remiantis aksioma, kad demokratinėje šalyje žurnalistas užduoda klausimus, o seimo narys atsako tu esi teisus. Bet tai tik demokratinėje šalyje, kuri aprašyta vadovėlyje.
O jeigu demokratijos šalyje realiai nėra?
Dainiau, ačiū, pradėsiu Jus gerbti, apšvietėt. Irgi pasidaviau revoliucingai Naglio charizmai:)))Atvėsinot:))) Betgi nuo konservų barikadinis vedlys neatsiribojo, su jais glaudžiose gretose rinkimus šturmuos, karštas jaunas galvas į sąrašus atves. Taip, tai naujo tipo, gal ne juodasis, o trispalvis piaras. Kad juos kur, katkus manipuliatorius …
Atgalinis pranešimas: Laisvi Lietuvos piliečiai protestavo prie LRT - Už teisingumą
Labai laukiam 🙂
Dainiau, tai kas gi turėtų įvykti, kad masės nepalaikytų juodų politinių technologijų?
Žurnalistų sąj.vadovas žuvusių ir nukentėjusių nuo policijos gynime įžiūri grėsmę demokratijai, vadinasi ir toliau nebaudžiami siautės policininkai-sadistai:
”politinis PR, mano galva,
peržengia ne tik padorumo
ribas, bet ir kelia realią grėsmę
demokratijai. O mano jau kurį
laiką atidžiai stebimi kai kurie
politikai, pvz., toks Seimo narys Naglis Puteikis, „pamiršę” savo
ir bendrapartiečių nuodėmes
politini kapitalą bando krautis
ant kitų žmonių nelaimių.”
Aistė kaip iš Velnio nuotakos. Kas ten daros kas ten daros – šoka velniai.
talentas duotas arbq ne. Jo nenusipirksi maximoj ar iki prekybos centre 🙂
Oi, Dainiau, kad žinotumėt, kas ten vyksta, kaip viskas iš vidaus matosi… Gal Jūs žinot kokias nors senas Naglio Puteikio nuodėmes, bet visuose posėdžiuose būdama mačiau, kad jis savo atvirumu, o per atvirumą ir rizika, plauna ne tik savo, bet ir daugelio nuodėmes. Taip pat ir, pvz., mano nuodėmes, tokias, kaip ilgalaikis atsiribojimas nuo visuomenės skaudulių ir t.t.
O va D. Kuodytė tai… piktybinė. Gudriai provokavo, o paskui pasidžiaugė: „išprovokavau juos“ (yra liudininkų, deja…) Ir dar. Galiausiai Stirblytė pasiūlė, kad balsavimas būtų slaptas. Gražu, ar ne?
Dainiau, na kodėl, kodėl taip visai neturite jokio talento rašyti tekstus…man dėl to taip apmaudu, mintys juk geros.