Dainų šventė "Mūsų vardas – Lietuva": apie šventę, o ne apie pinigus

Vakar su džiaugsmu vakarą praleidau prie televizoriaus – su žmona ir vaikais per Lietuvos televiziją žiūrėjome Dainų šventę „Mūsų vardas – Lietuva”. Gražus reginys. Gražios dainos ir šokiai. Nors vis tai kiek buvo apkartinęs vieno kolegos skambutis, kuris dar ryte mane iš esmė prižadino iš savaitgalinės šventiškos būsenos.

Kolega žurnalistas pasakojo, kaip jis šeštadienį važiavo autobusu, kuriame viena mokytoja skundėsi, kad Dainų šventėje dalyvaujantys vaikai miega baisiomis sąlygomis, maitinami tragiškai – mažai ir dar nelabai skaniai. Man ir pačiam teko matyti aną dieną važiuojant pro Pramogų areną būrius žmonių, kurie prie automobilių susėdę valgė sumuštinius, gėrė arbatą. Buvo karšta ir gal nelabai patogu. Bet…

Kolega mane primygtinai spaudė skambinti krašto apsaugos ministrei, kad ši „pakeltų” armiją, o ši įjungtų katilus, išvirtų košę ir pamaitintų visus. Taip, kaip, pasak kolegos, net tarybiniais metais maitindavo koncertų ir švenčių dalyvius – kruopos, su spirgučiai. Ir sotu ir gerai. Neskambinau… Nes, manau, organizatoriai ir turėjo spręsti šiuos klausimus. O jei nepavyko, tai tegul jie ir aiškinasi. Kita vertus, dainai skirta šventė skirta ne kareiviškos košės prikirsti – tai nacionalinė šventė, kuriai, jaučiu, daugelis stengėsi atiduoti savo širdį, o ne gauti prikimštą pilną skrandį.

Juolab, kad švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius dar praėjusią savaitę kvietė į šventę ir labai aiškiai pažymėjo, kad pinigų šventei buvo gerokai mažiau:

„Nors šiais metais Moksleivių dainų šventės biudžetas ir mažesnis, lyginant su ankstesniais metais, bet šventei pasiruošta tinkamai. Vilnius jau laukia šventės dalyvių, kurių muzika, daina, jaunystės polėkis pasklis po mūsų sostinę. Dainų šventės pavadinimas “ Mūsų vardas – Lietuva” simboliškai įprasmina tautos vienybę, tautiškumo dvasią, meilę Lietuvai, nes neįmanoma išugdyti žmogaus savo šalies patriotu, neugdant meilės savo Tautai, Valstybei, savo gimtajam kraštui, papročiams ir tradicijoms.”

Todėl dar kartą sakau, džiaugiuosi ir net truputį pavydžiu tiems, kas dalyvavo ir dainavo šventėje. Nesu toks jaunas, neturiu klausos, nemoku tiek daug dainų. Bet su malonumu klausiausi ir džiaugiausi. Nes tai buvo tikra šventė.