Labiau už žurnalistus negerbiami tik… politikai. Aišku, kodėl

Šiandien žurnalisto profesija yra ne tik įdomi. Ji ir sunki, ir ne visada teisingai apmokama. Ji ir dar dažniau nepelnytai kaltinama dėl įvaiirų visuomenės bėdų. Todėl pastaraisiais metais gerokai nukritęs visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida ir vis dažniau girdimos pretenzijos žurnalistikai kelia įvaiirų minčių – kodėl ir už ką mums taip nutiko?

Įdomų atsakymą radau buvusio Norvegijos žurnalistų sąjungos pirmininko Sven Egil Omdal pasisakyme „Žurnalisto vaidmuo demokratinėje visuomenėje”. Kalba pasakyta dar 1989 metais.

Jei preziumuotume, kad mus nuo Norvegijos pasiektos demokratijos skiria kokie du ar trys dešimtmečiai, tai galėtume gal surasti ir kokių nors panašumų norvegų žurnalisto pateikiamose išvadose ir su Lietuva:

„Koks bebūtų žurnalisto vaidmuo demokratinėje visuomenėje, jis nėra populiarus, netgi nelabai ir gerbiamas. Visos apžvalgos, kurias aš mačiau (o mačiau labai daug)”, rodo, kad yra tik viena grupė, kuri apskritai dar labiau negerbiama negu žurnalistai. Tai – politikai.”

Pažiūrėjęs į visuomenės pasitikėjimo institucijomis reitingus supratau, kad dar turime kur kristi. Arba galima sakyti ir kitaip – dar ne taip blogai ir atrodome 🙂 Ir galima būti visai optimistu – mūsų žurnalistika visuomenės akyse atrodo žymiai gražiau nei Norvegijos prieš 20 metų 🙂

Visgi nenoriu apsiriboti tik Norvegijos kolegos pateiktais teiginiais ir keliamais klausimais. Jis turi (turėjo) ir labai aiškų atsakymą, kodėl žurnalistai taip prastai vertinami:

„O žurnalistai užimą žemą vietą populiarumo lentelėse ne dėl to vaidmens, kurį jie atlieka, bet dalinai dėl to, kad mes vaidiname daug įvairių, o kartai sir skirtingų vaidmenų demokratinėje visuomenėje.”

Kolega tada išskyrė tris vaidmenis: žinių nešėjas, užtarėjas ir linksmintojas:

„… Štai kaip atrodo kilnus žurnalistas, kuris teigia esąs nepriklausomas ir laisvas esančios valdžios kontrolierius. Tuo pačiu metu jis yra politinis aktyvista, komercini linksmintojas, žmogus, kurį varžo įstatymas dėl šmeižtos, saugumo taisyklės ir įstatymas dėl teroro, kartais marionetė, kurios virvutės siekia Rupert Murdoch, Robert Maxwell, Hersant, Bertelsmann ar Berlusconi. Nenuostabu, kad mus nelabai gerbia.”

Tačiau net jei toks pasakymas, atrodo, suteikia nedaug vilčių ir gerų perspektyvų kokiam jaunam žmogui, užsimaniusiam tapti žurnalistu, visgi S. E. Omdal turi ir optimistinių gaidelių:

„Bet tuo pačiu metu didžioji dauguma pritaria, kad demokratija negali egzistuoti be mūsų. Nei vietiniu, nei mikrolygiu, nei nacionaliniu ar internacionaliniu. Žmonės gali mumis nepasitikėti kaip visuma, bet jie vis dėlto pasikliauja mumis kaip savo informacijos tiekėjais, užtarėjais, kontrolieriais ir linksmintojais.

Kaip ir pati demokratija, mes nesame tobuli, ir vienintelė viltis, jog ir demokratija, ir nepriklausomas žurnalistas išliks, yra ta, kad mes nuolat siekiame tapti tuo, kuo, kaip tvirtiname, jau esame.”