Rinkimams artėjant. Apie žurnalistą kaip "linksmintoją" ir banalią politiką

Nemėgsta ir kriitkuoja daug kas žurnalistus. Ypač politikai. Už daug ką. Pagrįstai ir nelabai. Bet jei šiandien mes kartais keliame klausimus, kodėl taip vyksta ir kas yra negerai, tai atsakymų galima ilgai ir neieškoti. Jie jau yra. Ir gana seniai.

Pacituosiu mano mėgstamą Sven Egil Omdal, buvusį Norvegijos žurnalistų sąjungos pirmininką („Žurnalistika”, 1991 metai”), kuris labai taikliai pasakė apie žurnalisto-linksmintojo vaidmenį ir problemą:

„Šito vaidmens retai mokoma žurnalistikos mokyklose. Niekas mūsų nemokė, kaip įdomiau panaudoti paskutinį Charles ir žaviosios princesės Dianos vedybinio gyvenimo rifą. <...>
Bet ir esant tokiai padėčiai, daug žurnalistų tik tuo ir verčiasi, o laikraščiai ir žurnalai, kurie savo puslapiuose pagrindinę dalį skiria tokiai medžiagai, yra paprastai labai populiarūs.

Apie vaidmenį, kurį mato dauguma žmonių, mažiausiai kalbama ir jis mažiausiai mėgstamas. Mes tvirtiname, kad esame sarginiai šunys, bet daugelis į mus žiūri kaip į gerai dresiruotus pudelius, atliekančius triukus už pinigus. Nesakau, kad būtent dėl tos priežasties nepalankliai žiūrima į žurnalistus, bet aiškiai matosi, kad tai yra paaiškinimo dalis.

Ką galima dėl to padaryti?

Bijau, kad labai mažai. Tai mūsų gyvenimo dilema. Spaudos vaidmuo yra ir nagrinėti, ir kritikuoti, ir linksminti. Deja, kartais vaidmenis sumaišome nepriimtinu būdu, kai suvedame politiką į banalybes ir pateikiame jas taip, lyg tai būtų pramogų pasaulio dalis.”

Praėjo 21 metai nuo šios citatos paleidimo į eterį. O kas pasikeitė? Niekas.