Pyktis ir kritika. Padėti niekuo negaliu…

Ieškodamas papildomos medžiagos apie vieną iš žurnalistikos funkcijų – kritikuoti valdžią, viešus asmenis ir viešus sprendimus, net keliose vietose radau nuorodų, jog tokia veikla, profesionali ar ne profesionali, dažnai sukelia visuomenėje piktas reakcijas. Kitaip tariant, piktina žmones. Ypač tuos, kurie yra kritikuojami, ar krtiika susijusi su jais netiesiogiai. Ypač pykstama, jei kritika yra taikli ir teisinga, bet kritikuojamas žmogus negali nieko pakeisti.

Matydamas, kad karts nuo karto sulaukiu piktų komentarų ir Facebook tinkle, ir mano dienoraštyje, pastebėjau, kad jie dažnai susiję su labai keistu reiškiniu – žmonės pyksta dėl kažkieno kito veiklos ar neveikimo, bet nenori diskutuoti apie save ir savo veiklą tame kontekste.

Bandydamas ieškoti tokio pykčio priežasčių perskaičiau ne vieną rašinį apie kritiką ir pyktį. O dabar juokais paėmiau štai šią nuorodą į vieną šaltinį:

„Pykstama tam, kad būtų pakenkta sau. Skamba paradoksiškai, tiesa? Tačiau su šios rūšies pykčiu galima susidurti ne taip jau retai. Jei žmogus depresiškas – jis dažnai pyksta ant savęs dėl to, kad jaučiasi ir yra bejėgis. Toks pyktis parodo norą save sunaikinti. Gyvenime tai galėtų atrodyti taip: dėl kažko jaučiame kaltę ir nepatogumą, tada nukreipiame savo kaltę į kitą žmogų – atrodo, kad dėl visko kaltas jis, išliejame jam savo pyktį, šis supyksta ant mūsų, įvyksta konfliktas – ir garas nuleistas, viduje nebekirba jokio savigraužos kirminėlio. Viskas būtų lyg ir neblogai, jei nebūtų sugadinta nuotaika niekuo dėtam draugui ar tiesiog žmogui, pasitaikiusiam “po ranka”…”

Atradęs tokią priežastį galvojau surasiu ir atsakymą, o kuo galiu padėti tokiems žmonėms. Supratau, kad aš – niekuo:

„Pyktis, skirtas pakenkti sau. Kadangi tokį pyktį sukelia depresija, svarbu ją atpažinti ir gydyti.”

Tad dirbtinių konfliktų mėgėjams siūlau pasinaudoti profesionalų pagalba. Bet jei visuomenėje tokių žmonių yra pakankamai daug, tai ką tuomet daryti? Juk visų nuo depresijos neišgydysi?

O kadangi ir aš pats dažnai kritikuoju politikus, verslą ar žiniasklaidą, dabar ant stalo turiu keletą patarimų, kuriais bandysiu vadovautis dažniau. Gal jie padės mažinti kitų pyktį, o gal pravers ir kitiems kolegoms. Mat, pasirodo, viskas priklauso nuo to, kaip būtent kritikuosime.

Atmintinė kritikams:

1. Klysti – žmogiška. Prieš kritikuojant verta atsiminti: tobulų žmonių nėra. Ir jūs – taip pat klystate. Taigi ar tikrai verta pirštu baksnoti į kito žmogaus klaidas, ar geriau suteikti progą jam pačiam jas pastebėti ir pasitaisyti? O jei jau matote, kad žmogus klysta, parodykite jam kelius, kaip galima būtų tas klaidas ištaisyti ir sėkmingai pasiekti savo tikslų.

2. Balso melodija. Kontroliuokite savo balso tembrą. Ramiu balsu, be ironijos ir pagiežos išsakyta pastaba pašnekovo bus sutikta kur kas ramiau ir pozityviau nei pakeltu tonu ar pašaipiai numesta frazė.

3. Teigiamas startas. Prieš kritiką – gurkšnis pozityvo. Tai laiko patikrintas ir tikrai veiksmingas triukas, leidžiantis kritikuojamam žmogui išsaugoti orumą ir pasitikėjimą savimi.

4. Objektyvu ar subjektyvu? Tam, kad jūsų kritika išties paskatintų pašnekovą gerinti situaciją, būtina viena sąlyga: pašnekovas turi taip pat suvokti, kodėl reikia kažką keisti. O galbūt verta jums pasigilinti, kodėl pašnekovas elgiasi taip? Juk kartais tematydami vien poelgį nesuvokiame jį paskatinusių priežasčių ir pernelyg pasiduodame savų interpretacijų bangai?

5. Dar kartą pagalvokite. Ar tikrai jūsų kritikos reikia? Kuo mažiau kritikuosite – tuo mažiau streso patirs pašnekovas, tuo šiltesni ir draugiškesni išliks jūsų santykiai. Tad verčiau paieškokite, už ką jį pagirti – tada kritikos galbūt nė nebeprireiks.