Šį šeštadienį su kolega Ramūnu Terlecku, dienraščio „Lietuvos žinios” vyriausiuoju redaktoriumi, svečiavomės „Žinių radijo” laidoje „Avilys”, kur kartu su laidos vedėju Ridu Jasiulioniu ir apžvalgininku Stanislovu Kairiu diskutavome apie spausdintinės žiniasklaidos perspektyvas. Po laidos su R. Terlecku trumpai šnektelėjome apie dienraščio „Lietuvos žinios” planus šiais metais.
Kolega Ramūnas akcentavo, kad jų dienraštis aktualių naujienų skelbimą vis labiau perkelia į internetą, o dienraštį vis labiau stiprinas ir stiprins analitiniu turiniu. Tačiau be to jie sieks pasiūlyti skaitytojams ir specialų savaitgalio numerį, kuris būtų skirtas visai šeimai.
Apie tai ir kitus dalykus, susijusius su spaudos perspektyvomis, galite pasiklausyti Ramūno minčių šiame įraše.
Beje, šiais metais Ramūnas linki kolegoms daugiau pinigų ir mažiau darbo 🙂 Nes jo nuomone, „alkanas žurnalistas yra piktas žurnalistas, o piktas žurnalistas – blogas žurnalsitas”.
Qwerty, nepristok mergų – jos visos „juodos širdies supjektai” 😎
Šiandien panaudojau mūsų Mariuko išmintį: vienam juodos širdies subjektui pasakiau, kad neturėdamas to (blogio) savyje, negali to matyti ir kitame.Ir žinote, subjektas sukluso, o po to kiek sutriko. Mariau, ačiū:)
Dainiau, Reginuk būtinai „pavarysiu”. Bet ne dabar. Dabar aš tingiu 😛
Pirmyn, Qwerty, o aš dabar tik akis vartysiu 🙄
regina, dabar skaitau senų, gerų (būtent) tarybinių laikų prozinės humoristės V.Žilinskaitės knygeles.Ir galvoju, kad koks nūdienos internetinis herojus A.Užkalnis, A.Ramanauskas ar koks A Račas (šitas tai labai labai retai) rašo taip pačiai. Bent jau neblogiau. Ir dar galvoju, kad reikėtų inicijuoti (pavėluotai, nors koks skirtumas, ar ne?) diskusijas, niekinančius pasipiktinimus, beigi aistringus pritarimus/nepritarimus V.Žilinskaitės satyriniai kūrybai („Ir aš ožius ganiau“ , „Humoreskos“ , etc.).
P.S. V. Žilinskaitės knygos – dažniausiai pasakoja ne istorijas, o svarsto kokią nors problemą, ji „filosofuoja“ pasirinkta tema, naudodamasi stulbinančiomis hiperbolėmis, fantastiškais įsivaizdavimais, kurdama absurdiškas situacijas. Jos geliantis sąmojis, stebinantis groteskas ir išradingumas taiko į pačią išjuokiamo reiškinio esmę. „Vytautė Žilinskaitė gana esmingai pakeitė lietuviškojo sąmojo pobūdį, intelektualizuodama jo ištakas ir išraišką dabartinės prozos ir poezijos dvasia (iš Wikipedijos).
Qwerty, reikia inicijuoti. Startuok jau dabar. Liuks iniciatyva.
🙄
Nuo liūdnojo vaizdo riterio Vasiliausko „redoktoriavimo” laikų LŽ man sukelia laikiną impotencijos priepuolį. Aš čia rimtai, jei ką.
Sunkiai pagydoma… 😛
P.S Tarp „žurnalistės” klausimų, aišku, buvo pusvalandiniai, mėnulio pilnaties galimai įtakojami postringavimai apie vieningą vienį… 😛
Dainiau, girdėjau tavo nuomonę dėl veikėjo Girdvainio sutuoktinės.Geriau sunku būtų pasakyti.Ačiū.
Bet ne apie tai.Ką galvoji dėl tokio atvejo:Prieš kurį laiką (tiesa, jau senokai) vienoje tos pačios „Žinių radijas” laidoje klausiausi vienos laidos vedėjos įžangos (pateikiu atskirus sakinius, iš atminties,tačiau jie esminiai): „[…]jūs žadėjote, kad turėsime naują studiją. Net sunku buvo patikėti.Ir štai- mes ją jau turime […]ačiū Jums!
O toliau tas pats per tą patį, „nešališki klausimai”: ten ir ten Jūs taip nuostabiai pasakėte[…]tokia įžvalga Jūs mus tiesiog apšvietėte…, etc.
Laidos pabaigoje: „laidą vedė žurnalistė…”
Dainiau,o kaip tau tokia aukščiau parodyta žurnalistika?