Seniai nesijaučiai taip keistai – perskaitęs titulinį vieno Lietuvos dienraščio straipsnį sužinai, jog jame yra didžioji dalis informacijos laužta iš piršto ir dar kažkodėl ja kiršinama visuomenė. Ir nors to dienraščio, kuris vadinasi skambiu „Respublikos” vardu, reputacija seniai yra nekokia, tačiau ar šį kartą Olava Strikulienė ir dienraščio redaktorius kažkodėl ėmėsi kiršinti kultūros visuomenę ir šios srities politikus? Kodėl taip daroma? Galime tik spėti, bet tikiuosi, kad tai nėra niekaip susiję su kokiais nors „Respublikos” norais gauti iš Kultūros ministerijos ką nors TOKIO?..
Man nesunku suprasti, kodėl vakar kultūros ministrą papiktino dienraštyje „Respublika”, o vėliau naujienų agentūros ELTA paskelbta publikacija „Metas naikinti knygas”:
„Kultūros ministras Šarūnas Birutis ketina optimizuoti šalies bibliotekų tinklą. Panaikinti gyvenviečių ir miestelių bibliotekas, o knygas miestelių bei gyvenviečių skaitytojams vežioti. Be to, Š.Birutis nusprendė, kad mokyklų ir viešosios bibliotekos dubliuojasi, todėl mokyklų bibliotekėles labai prasminga panaikinti. Tetriumfuoja apskričių bibliotekos. Anot Š.Biručio, turtingai aprūpintos knygomis.
<...>”
Iš provincijos išmušami paskutiniai stulpai, kurių įsitvėrusi ji dar gali dvasiškai išsilaikyti. Telieka laikytis už pievoje įbesto ganomos karvės grandinės kuolo. Bent žalmargei tas į žemę įbestas, akmeniu įkaltas kuolas yra pats stabiliausias. Bet už ko dvasiškai laikytis provincijos žmogui. Tokiam pačiam kaip ir Lietuvos gyventojui, spoksančiam pro Pašilaičių ar Žirmūnų balkoną. Kodėl kažkoks trumpalaikis kultūros ministras nusprendžia, kad kaimui knygos nereikia. O jei dar reikia, tai knyga jį pasieks sudėtingai. Logistikos priemonėmis. Kaip medikų „greitukė“.
Visų pirma, atkreipsiu kolegų profesionalų dėmesį į O. Strikulienės straipsnio esminę profesionalumo problemą – šaltinių ir nuorodų į šaltinius trūkumas. Antra didelė profesionalumo ir etikos problema – faktinė informacija (jau minėjau, ji pateikta problemiškai) nėra atskirta nuo autorės komentarų ir vertinimų. Pvz., jei būtų vietoje dviejų mažesnų bibliotekų vienoje gyvenvietėje viena, kurioje būtų sujungti knygų fondai, ar tai jau yra kultūros židinio naikinimas ir belieka tik apie karves prie grandinės kalbėti? O Pašilaičių gyventojui Vilniuje seniai nėro jokios problemos nuvažiuoti į M. Mažvydo biblioteką. Ir kodėl kalbant apie bibliotekas taip keistai susiejamos dvi temos – patalpos ir knygos? Juk patalpų panaudojimo oprimizavimas automatiškai neturėtų reikšti knygų naikinimo? Juolab, kad apie tai ministras dar Spaudos dienos išvakarėse kalbėjo visai kitaip.
Todėl šiame kontekste tampa labai įdomus faktas – ministras Š. Birutis neigia jo vardu pateiktą informaciją, vadina ją melaginga ir žalinga ne tik kultūros bendruomenei, bet ir visai visuomenei:
„Publikacijoje „Metas naikinti knygas“ išsakytos mano vardu mintys prieštarauja mano įsitikinimams ir kultūros politikai. Manau, kad dienraštis turėtų atsiprašyti kultūros ir visos Lietuvos žmonių už sąmoningą dezinformavimą ir kenkimą. Niekada su straipsnį rašiusia žurnaliste nebendravau ir interviu nedaviau, be to matau, kad straipsnyje nėra nei vienos mano citatos, o tai verčia manyti apie sąmoningą siekį pakenkti, suteršti ar pažeminti mane, kaip ministrą“
Suprantu, kiek vakar teko ministrui aiškintis su daugybe žmonių dėl tokios publikacijos. Taip sakant, dirbti kultūrai nebuvo kada, o reikėjo visiems bandyti paneigti tai, kas, panašu, laužta iš piršto. Ypač jei ministras nedavė autorei jokio interviu, o pastaroji kažkodėl net vienoje vietoje nurodo štai tokio pabūdžio nuorodą į šaltinį „anot ministro”. Kur buvo tas „anot” pasakytas? Jei yra šaltinis, jį reikia tiksliai nurodyti ir cituoti. Todėl dar labiau sunerimti mane ir daugelį žurnalistų, o ypač kultūros bendruomenę, verčia štai tokia ministro Šarūno Biručio pateikta informacija:
„Niekada nedariau jokio pranešimo apie bibliotekų optimizavimą ir kaimuose bei mokyklose uždaryti bibliotekų neketinu. Atvirkščiai, norime pildyti bibliotekas knygomis ir padėti joms klestėti regionuose, nes kai kuriose vietovėse jos išlikusios vieninteliu kultūros židiniu“.
Žinoma, ministras Š. Birutis viešai pažadėjo, kad jau greitai susitiks su bibliotekų atstovais, su kuriais diskutuos dėl artimiausių Kultūros ministerijos darbų bibliotekų srityje. Bet iki diskusijų dar jam teks eilinį kartą neigti O. Strikulienės sąmokslo teorijas apie tai, jog dėl ministro Š. Biručio veiklos neva jau reikia naikinti knygas.
Įdomiausias faktas apie bibliotekas, kurio galbūt nežinojo „Respublikos” žurnalistė Olava Strikulienė, yra tai, kad Kultūros ministerija kuruoja tik nacionalines bibliotekas, o savivaldybės – miestų ir kaimų bibliotekas. Todėl gal „Respublika” su merais galėtų ta tema pabendrauti ir tik tada skelbti straipsnius-komentarus? Arba bent jau pakalbinti Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovą Ričardą Malinauską? Gal jie turi kitokią filosofiją? Tada būtų išvystyta rimta diskusija ir rimtas straipsnis, gal net tyrimas. O tai dabar gaunasi pusfabrikatis. Ir dėl tokių vėliau tie patys politikai kala prie kryžiaus visą žiniaskalidą ir žurnalistiką.
Na o man asmeniškai tokia situacija tik dar kartą primena mano paties įsipareigojimą netikėti nė vienu šio laikraščio ar jo žurnalistų ir redaktorių žodžiu. Bent jau iki tol, kol kokiuose 5 šaltiniuose po du kartus nepatikrinsiu teiginių, tezių, citatų ir faktų. Rekomenduoju tai daryti ir kitiems, kurie vis dar pavarto kur nors nemokamai radę šį leidinį.