Druskininkų autobusų stoties antrajame aukšte kukliai, tačiau erdviai įsikūrę net dvi žiniasklaidos priemonės – Kurorto radijas ir laikraštis „Druskininkų naujienos“. Jos nepriklauso nuo vietinės valdžios ir turi propagandinį konkurentą. Jų nemėgsta vietinis valdžios elitas, bet jie vis dar gyvi.
Likus bemaž mėnesiui iki 2016-ųjų pabaigos pirmadienio rytą su abiejų žiniasklaidos priemonių vyriausiuoju redaktoriumi Romu Sadausku-Kvietkevičiumi kalbėjomės apie tai, kas svarbiausia bet kuriam žurnalistui – galimybę sąžiningai dirbti savo darbą ir gauti sąžiningą atlygį už tą veiklą. Visas interviu yra paskelbtas 2016-ųjų metų antrajame leidinio „Žurnalistika” numeryje. Pokalbis buvo nufilmuotas, tad visą pokalbį galima pažiūrėti internete.
O štai keli epizodai iš viso pokalbio:
Šiandien kalbama, kad Rusijos propaganda užkariavo ne tik Lietuvą, bet ir Europą, Jungtines Valstijas. Daug kas susirūpinęs, kodėl netiesa, propaganda ir saldus melas yra žmonėms mielesni už žurnalistiką. Tai jau beveik globali diskusija. Bet Druskininkuose, panašu, kad sava propaganda irgi mielesnė už žurnalistiką?
Ne tik panašu, bet yra dar įdomiau, kad čia yra dalis auditorijos, kurie vartoja dviejų rūšių propagandą vienu metu. Ir skirtingai nuo didžiosios dalies Lietuvos vietiniai gyventojai čia mato keliolika televizijos kanalų, kurie transliuojami iš Gardino. Tai yra tokia pati antžeminė skaitmeninė televizija kaip ir Lietuvos, bet ten yra visi tie kanalai, kuriuos Lietuvos radijo ir televizijos komisija pas mus (dėl pažeidimų – D.R.) retkarčiais uždraudžia, po to vėl leidžia. Ten jie yra visi transliuojami Baltarusijos. Ten nėra Pirmasis Baltijos kanalas ar NTV Baltija, kurie yra kurti mūsų rinkai. Bet ten yra ta „grynoji“ propagandos versija.
Propaganda koncentruota forma?
Taip. Ten yra visi tie V. Žirinovskio su draugais pokalbių šou. Visa tai eina. Taip susidaro žmonių grupė, kuri vartoja dvejopą propagandą – jie namuose žiūri išimtinai baltarusiškus ir rusiškus kanalus su pramoginėmis propagandos pripildytomis laidomis ir jų naujienas, plius dar vietinei valdžiai palanką propagandą. Tai ta žmonių grupė per pastaruosius dešimt metų iš tiesų labai pasikeitė. Pabendrauti kažkur susitikus su jais… Na jie labai įdomūs žmonės.
Sutikime, kad propaganda yra kaip nuodas, ji panaši į alkoholį – prie jos priprantama. Žmonės, kurie ją nuolat žiūri, sako, kad tai yra tiesiog kitokia nuomonė?
Kitokia tiesa?… „Meluoja visi“. Tai yra ta tezė, kurią jie kartoja. Mūsų nepriklausoma žiniasklaida vadinama irgi, kad ji priklauso nuo reklamos užsakovų, nuo dar kažko. Tokią baimę mes turėjome nuo pat pradžių. Kai valdžia pradėjo leisti savo laikraštį, kuo tai sugadino ir nepriklausomą spaudą? Tai savaime pastūmėjo link opozicijos. Nes valdžia visą savo skleidžiamą informaciją platina tik per savo leidinį. Vengia su mumis bendrauti, atsakinėja tik raštu arba minimaliai duoda informacijos, kuria jau paskleista per jų leidinį. Taip ji pastūmėja nepriklausomą žiniasklaidą daugiau bendrauti su opozicija, kuri stengiasi išnaudoti šitą situaciją kritikuodama valdžią. Ir taip gaunasi, kad atsiranda tarsi pasidalinimas – čia yra valdžios, o čia opozicinė žiniasklaida. Ir skaitytojo akimis žiūrint, nėra nepriklausomos ar priklausomos spaudos. Yra tik nuo skirtingų šaltinių priklausoma spauda. Ir kaip bebūtų liūdna, kaip mums nesinorėtų pakliūti į tokią padėtį, bet taip esame vertinami dalies druskininkiečių.