Šiandien lrytas.lt paskelbė gyventojų apklausos duomenis, pagal kuriuos žiniasklaida pasitiki beveik 40 proc., o nepasitiki beveik 30 proc. gyventojų. Daug ką stebina didėjantis nepasitikinčiųjų žiniasklaida žmonių skaičius. O mane vis dar stebina toks didelis pasitikinčiųjų ja kiekis.
Priežasčių netikėti viešoje erdvėje skelbiamu turiniu ir jo kokybe šiandien yra žymiai daugiau nei prielaidų aklai tikėti viskuo, kas skelbiama, rodoma ar kalbama. Aš galiu aiškia išskirti bent kelias tendencijas, reiškinius ir įvykius, kurie mane šiandien verčia iš principo kritiškai ir labiau nepatikliai vertinti žiniasklaidą nei besąlygiškai tikėti jos kuriamu turiniu:
Baudžiamoji byla ir neskaidrūs bei galimai nusikalstami politiko Eligijaus Masiulio ir vieną didžiausių žiniasklaidos korporacijų valdančio koncerno MG Baltic viceprezidento Raimundo Kurlianskio santykiai bet kuriam mąstančiam žmogui atskleidė paprastą tiesą – politikos ir žiniasklaidos santykiai neskaidrūs ir nepatikimi. Detalės tai tik patvirtina.
Lietuvoje per pastaruosius keletą metų net ir oficialiai atsakingos institucijos buvo apriboję, nubaudė ar uždraudę ne vieną neapykantos, dezinformacijos, melo ir protus nuodijančios propagandos persunktą televizijos kanalą, kuris savo programas rengė ir transliavo iš Rusijos ar net ES šalių. Net jei dalis žmonių ir mėgsta tokias programas, pasitikėti jomis daugelis sveiko proto žmonių negali.
Žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas” vienas savininkų ir vadovų Gedvydas Vainauskas taip pat įsipainiojo į labai keistą ir ir net ikiteisminiu tyrimu virtusią istoriją su prastos reputacijos ir kažkada konstitucinę priesaiką sulaužiusiu politiku Rolandu Paksu. Kaip galima pasitikėti tokiais santykiais ir kažkokiais bendrais jų reikalais?
Nors žiniasklaida (ypač televizija ir radijas) yra ne kartą bausti už paslėptos ar draudžiamos reklamos transliavimą, tačiau ši problema yra gerokai didesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Įvairaus (ypač didelio) verslo ir žiniasklaidos verslo bendradarbiavimas „rėmimo”, „reklamos” ar kitomis formomis taip „patobulėjo”, kad šiandien vadinamas turinio rinkodaros ar prekių ir paslaugų rodymo „subproduktas” skatina kiekvieną žiniasklaidos vartotoją visa savo esybe nepasitikėti visu žiniasklaidos turiniu, nes jame gali būti prigrūsta paslėptų reklaminių ar propagandinių pranešimų ir jie vis sunkiau pastebimi.
Atskirų žurnalistų ar redaktorių siekis kurti kuo kokybiškesnę žurnalistiką anksčiau minėtame žiniasklaidos lauke yra tik dar vienas stiprus įrodymas, kad profesionali, etiška ir kokybiška tiriamoji žurnalistika ar šaltiniais pagrįsta ir patikrinta informacija, kuria siekiama informuoti visuomenę (ne formuoti ar dirginti) šiandien yra tokia retenybė kaip rožė mėšlyne. Tiesa, dar yra gana daug įprastinio pobūdžio informacinių pranešimų, kurie nepretenduoja į ypatingą vartotojų dėmesį ar vertinimą, bet ten irgi yra visko – tikra informacija dažnai kartu pateikiama greta PR pranešimų, valdžios pranešimų ar piliečių ir šiaip aktyvistų komentarų ar žinučių. Visi kalba apie viska, o kokybiško klabėjimo ir konstruktyvios diskusijos tenka ieškoti su žiburiu. Ypač to trūksta televizijoje ir radijuje (yra tik kelios išimtys – LRT, Žinių radijas, vienas kitas portalas).
Na o svarbiausia nepasitikėjimo žiniasklaida priežastis, manau, yra labai paprasta – šiandien žiniasklaidos yra tiek daug ir tokios įvairios, o žmonės renkasi tik atskirus jos fragmentus – tuos, kurie jam patinka. Visų kitų jis greičiausiai net nežino ar nepažįsta ir dėl to jam pasitikėti nepažįstama ir nemėgstama žiniasklaida nėra jokių priežasčių. Ką jau kalbėti apie socialinius tinklus ir socialinę žiniasklaidą. Ten purvo, melo ir nekokybiško turinio yra didžioji dalis.
Galiausiai nepasitikėjimą žiniasklaida ir net žurnalistais (nereikia painioti šių dviejų sąvokų ir laikyti jų sinonimais) skatina politikai. ir tai daro ne tik dabartinis JAV ar Rusijos prezidentai. Kritiškai apie žiniasklaidą ne kartą yra pasisakę ir Lietuvos politikai. O juos rinkę ir jais pasitikintys žmonės natūraliai solidarizuojasi. Todėl R. Karbauskio ir jo politinės jėgos nuolatinė ir labai stipri kritika (pagrįsta ir ne tokia argumentuota) profesionalioje žiniasklaidoje ir ypač socialiniuose tinkluose (ten dalis žurnalistų ir redaktorių, mano akimis, pernelyg politiškai angažuoti ir subjektyvūs) smukdė ne tik politikų, bet ir žiniasklaidos reitingus.
P.S. Apie priežastis, dėl kurių verta pasitikėti žiniasklaida, šį kartą praleidau. Aš asmeniškai irgi nepasitikiu žiniasklaida nei aklai, nei visa. Tačiau pasitikiu atskirais žurnalistais. Tiesa, irgi ne visada ir ne visais klausimais. Bet alternatyvų jiems nėra ir niekada nebus, o pasitikėti reikia tik savimi ir savo pastangomis ieškoti informacijos įvairiuose šaltiniuose.