Po to, kai žurnalistai Marijus Širvinskas, Lina Pečeliūnienė ir Daiva Šalc prabilo apie vadinamuosius „vokelius” Balsas.lt žiniasklaidos grupėje, praėjo jau daugiau nei mėnuo. Daugiau nei mėnuo praėjo ir nuo premjero Andriaus Kubiliaus sveikinimų drąsiems žurnalistmas.”
Tačiau gyvenimas bėga, o apčiuopiamų ir realių rezultatų dėl „vokelių” tyrimo Balsas.lt žiniasklaidos grupėje kol kas neturime. Kodėl? Matyt yra daug priežasčių, bet pagrindinė, mano galva, – nė vienas žurnalistas ar kitas darbuotojas aktyviai nebendradarbiavo su teisėsauga ir kontroliuojančiomis įstaigomis, kad būtų pagauti „vokelių” dalintojai „už rankos”.
Todėl vieši pareiškimai apie buvusius vokelius – labai drąsus ir teisingas žingsnis, tačiau mūsų teisinėje sistemoje tuo labai sunku pasiremti bandant nubausti pažeidėjus.
Na no praėjusį šaštadienį Vilniuje susirinkusi Lietuvos žurnalistų sąjungos Taryba konstatvo keletą svarbių dalykų:
1. „Vokeliai” žiniasklaidoje nėra retas reiškinys ir tik vienos kompanijos problema. Šis reiškinys Lietuvoje yra paplitęs ir kai kuriose kitose redakcijose ne tik Vilniuje, bet ir šalies regionuose.
2. Dalis žurnalistų bijo prarasti darbą, todėl susitaiko su vergiška „vokelių” situacija ir nuolatiniu jų orumo ir garbės žeminimu.
3. Kolegoms reikia stipraus padrąsinimo, kad jie galėtų išsivaduoti ir nebetylėti apie apie nuolatinius pažeminimus ir patyčias, kai darbdavių spaudžiami lyg ir yra priversti dirbti profesionalaiiai ir etiškai, tačiau už darbą jiems atsilyginama iš esmės nusikalstamu būdu gautais šešėliniais pinigais.
4. Bet koks žurnalistų bendradarbiavimas su neskaidriai veikiančiomis žiniasklaidos priemonėmis kenkia visai žurnalistikai, nes tokiu būdu kenkiama ir sąžiningai atlyginimus bei visus mokesčius mokančioms bei profesionalaii ir etiškai dirbančioms redakcijoms.
Todėl LŽS Taryba nusprendė įkurti sepcialų Socialinių reikalų ir darbo komitetą, kuriame dirbs aktyviausi LŽS nariai iš skirtingų regionų ir redakcijų. Konkrečius žurnalistus į šį kometetą siūlys skirtingi LŽS skyriai ir klubai. Šie kolegos nuolat rinks informaciją apie „vokelius”, kitus žurnalistų socialinių ir darbo teisių pažeidimus, aktyviai bendradarbiaus su Mokesčių ir Darbo Inspekcijomis, inicijuos diskusijas dėl reikalingų teisės aktų pakeitimų, kurie padėtų išskaidrinti žiniasklaidos verslą ir taip užtikrintų bent minimalų profesionaliai žurnalistikai reikalingą socialinį statusą.
Tačiau bene svarbiausias kolegų žurnalistų pripažinimas buvo toks, kad jei patys žurnalistai elgsis pilietiškai ir nebendradarbiaus su „vokelinėmis” redakcijomis o apie bet kokius nusikalstamus veiksmus praneš teisėsaugai, tuomet galima tikėtis pokyčių šioje srityje. Todėl LŽS Taryba tikisi ateityje ne tik sulaukti kolegų operatyvios informacijos apie neskaidrius pinigus redakcijose, bet ir nusprendė, jog už išskirtinį pilietiškumą tokius kolegas būtinai įvertins.
Dainiau, tai, kokiu būdu jie tą savo grąžino yra apgailėtina. Ėmė vokelius, nešdavo į banką, fiksavo ir pridavė. Esu Mariaus pusėje.
Visi tie trys Marijus Širvinskas, Lina Pečeliūnienė, Daiva Šalc yra karjeristai siekiantys pasikelti savo reitingus nesąžiningų savo darbdavių sąskaita. Tie karjeristai skalbiasi viešai purvinus savo apatinius nesąžiningų darbdavių sąskaitą. Keliasi reitingus! Už tai jie neišvengiamai sumokės. Sąžiningu nesąžiningųjų sąskaita netampama. Nėra čia jokio pilietiškumo tarp jų poelgio, o tik užslėptas karjerizmas, reitingai, taškai. Tik tuos, kurie patys save aukština ir galima pažeminti, pasityčioti iš jų. Niekas negali atimti iš žmogaus teisės oriai ir garbingai dirbti, tik troškimas būti pranašesniu už kitą, garbingesniu, sąžiningesniu, doresniu, moralesniu. Karjeristai jautrūs hierarchijai patys save ir žemina, tyčiojasi ir keliasi tik kito sąskaita nešvaraus, svolačiaus, purvino ir t.t.
Mariau, čia ne kito sąsakita. Tai jų sąskaita kai kas kūrėsi sua laimę – atėmė iš žmonių teisę dirbti oriai ir garbingai. Todėl kolegos ne svetimą atėmė, o savo grąžino atgal.
Daiva, dar kartą pakartosiu – palaikau ir palaikysiu visus kolegas, kurie myli svao profeisją, giną ją ir kovoja dėl jos. Tegul ir ne visai sėkmingai. Tegul ne visada „laiku”.
Pasirodo, įgijus alternatyvųjį protą, su galva pasidaro irgi kažkas netvarkoj 🙁
Tokiems kaip Dalia Budrienė, Marijus Širvinskas, Lina Pečeliūnienė, Daiva Šalc galiu pasakyti tik vieną: „nesusikursite laimės sau kito sąskaita”.
Atleiskit, Dainiau, tikrai ne taip supratau 🙂
P.S. Beje, darbdavys ir darbuotojas dažniausiai prieina tylios ir vieningos išvados, didinti pelną Jono, Marytės, trečių asmenų sąskaita. Labas ne etiška žiniasklaida! Tu pilsi purvą, o aš paimsiu pinigus ir tau gerai ir man.
1. Pirmas faktas: nelaikai savęs etiškesniu pavyzdžiui, už R. Janutienę, bet pastoviai ją kritikuoji dėl etikos.
2. Antras faktas: nesi dirbantis žurnalistas, bet kritikuoji aktyviai dirbančius žurnalistus dėl etikos.
Tai tas pats, kad žmonės kaime rąstą kelia, o tu sėdi ant kelmo ir aiškini jiems, kad jie neteisingai kelia.
Taip tu ne žurnalistas, o taisyklių prižiūrėtojas.
Taisyklės visados vakarykštės, o įvykiai, situacijos, faktai, aktualūs žmonėms dalykai visados betarpiški, čia ir dabar. Tavęs čia nėra.
Tavo funkcija prižiūrėti vakarykščias taisykles. Funkcionierius sąžiningai atidirbantis paskirtą jam algą. Ar tai yra blogai? Jokiu būdu ne, sistemai palaikyti toks funkcionierius yra būtinas.
Bet klausimo esmė, o jeigu sistema priėjo ribą?
Kas tuomet tokiu tampa funkcionierius palaikantis sistemą?
Jis tampa prisidedančiu prie ribinės būsenos gilinimo, tavo atveju žiniasklaidoje, žurnalistikoje!
Ar matys toks funkcionierius, kad jis kovodamas prieš ne etišką žiniasklaidą, žurnalistiką prisideda prie jos klestėjimo, palaiko ne etišką žurnalistiką?
Jokių šansų!
Jis 100% įsitikinęs, kad elgiasi teisingai!
Tai yra pagal vakarykštes taisykles.
Priešingai, jis įsitikinęs, kad kritikuodamas ne etiškus žurnalistus prisideda prie etiškos žurnalistikos palaikymo!
Nes niekaip negali suvokti, kad yra tos pačios sistemos dalis, be kurios sistema negali funkcionuoti. Etiška žurnalistika negali egzistuoti be ne etiškos.
Etiškas žurnalistas ir yra ne etiškas, o ne etiškas žurnalistas ir yra etiškas. Dialektika!
Bet jeigu grįžtame prie to, kad sistema priėjusi ribą, tai etiška ir ne etiška žurnalistika gilina jos ribinę būseną. Paprastais žodžiais tariant, tiek R. Janutienė, Krivickas, V. Tomkus ir Dainius Radzevičius vienodai visi kartu prisideda prie ne etiškos žurnalistikos klestėjimo.
Galite pamėginti padaryti eksperimentą ir juos visus apklausti, nei vienas iš jų pats savęs nelaiko ne etišku žurnalistu!!!
Tai iš kur tuomet ne etiška žurnalistika???
Ar įkertate kas vyksta?????
Nieko naujo nevyksta žiniasklaidoje tik degradacija, vieni kitų sąskaita keliasi reitingus ir svajoja užgrobti konkurento veiklos lauką.
Dainiau, dėl vokelių tai tavo teiginys, kad reikia žurnalistui darbuotojui atvirai kalbėtis su darbdaviu kaip padidinti pelną sukelia šypsena.
Taigi didžiausia šio laikmečio problema ir yra, kad sena ir įprasta byra, o naujo dar nėra!
Todėl tevyksta tik arši kova kaip išsaugoti savo seną ir įprastą, tad pelno padidinti neįmanoma, visi susirūpinę tik kaip nebankrotuoti, kad nebūtų dar blogiau.
O seno ir įprasto išsaugojimas vyksta tik kito sąskaita.
Pelną galima padidinti tik kito sąskaita! Ar įkerti?
Tai apie ką gali tuomet kalbėtis darbdavys su darbuotoju? Kieno sąskaita didinsim pelną, tavo ar mano? Tai ir vyksta!
Negalima kaltinti, kad nė vienas žurnalistas ar kitas darbuotojas nebendradarbiavo su teisėsauga. Tiek aš, tiek Marijus, buvome apklausti Mokesčių inspekcijoje, mano žiniomis, apklausiami ir kiti darbuotojai, nefigūravę spaudoje su viešais pareiškimais, kaip kad aš ar Marijus. VMI aš pateikiau savo banko sąskaitos išklotines – kokį atlyginimą gavau, bei kada „įnešdavau” į sąskaitą grynuosius. Grynųjų įnešimas sutampa su mano užrašais, kuriuose fiksavau, kada gavau vokelį. Be to, įkeiteisminis tyrimas jau pradėtas, ir aš bendradarbiausiu kiek įmanydama. http://verslas.delfi.lt/Media/del-galimu-vokeliu-balsaslt-leidiniu-grupeje-pradetas-ikiteisminis-tyrimas.d?id=60089389
Daiva, gal neaiškaii parašiau. Turiu omneyje, kad bendradarbiauti iki tol, kol vyksta nusikaltimas. Matai, kai jau įvyksta, tada trirti sunkiau ir rinkti įrodymus – taip pat. deja, bet mūsų teisėsauga yra silpnoka kovoje su tokaiis nusikaltimais ir didelė našta toje kovoje, kažkodėl, tenka pačiam nukentėjusiam
Daiva, o tavo pilietinė pozicija verta atskiros padėkos. Tiksliau, aš didžiuojuosi tokiais žurnalistais. Ačiū tau.
Rgeina, neįdėsiu.
Mariau, tikrai gerai įsitaisiau. Nors laga kartais vėluoja, o į užsienį važiuoju dirbti ir karatis tai vargina, o neetiškos žiniakslaidos trūkumas leistų susikoncentruoti į darbą su etiška, tačiau mes galime ir, matyt, turime skirtingą supratimą ir nuostatas. Aš tikrai manau, kad kiekvienas pats sau renkamės kelią. Todėl man tenka dirbti ir su vienokia, ir su kitokia žiniakslaida. Savęs nelaikau jokiu etiškesniu už kitus, nors kažkodėl tu tai apibrėžei. dar daugiau – nesu joks aktyviai dirbantis žurnalista,s tad ir etikos pažeisti ar loaikytis neturiu kur. O kai kalbame apie vokelius, tai situacija labai papratsa, nors tu kažkaip sudėtingai viską apibrėži ir aiškini. daugeliui žmonių, kurie gauna vokelius, taip nutiko dėl labai įvairių priežasčių. Ira jas pašalinti ne visada galima. bet galima pakeisti individualų santykį – pvz., su „patogiai” vokelių sistema gyvenančiu darbdaviu pradėti kalbėtis ir aiškintis, ieškoti sprendimo būdų. ir, pasakysiu atvirai, dalis šešėlio ir dėl mokesčių sistemos netobulumo, galėtų dingti, jei būtų ratsi sprendimai, kiap galima dirbti pelningai. Todėl „vokelių” problema yra pakankamai paprasta ir jai spręsti reikia bet kuriuo atveju individualios iniciatyvos. O ją reikia skatinti ir palaikyti. Tik tiek ir tegaliu. Tiek ir noriu daryti.
Mariaus pranašystės pildosi.
Dainius netrukus įdės šitą straipsnį http://verslas.delfi.lt/Media/ministerija-zurnala-apkaltino-santazu-ir-siekiu-gauti-pinigu.d?id=60067677
Kas nors pasikeis tik tada, kai netoleruojančių degradavusios moralės daugės, ir jie atvirai ir drąsiai kalbės apie tai, rodydami pavyzdį kitiems. Visi išvedžiojimai tik ieško pasiteisinimo tiems, kas nepriima iššūkio, o nulenkę galvas tyli ar bučiuoja ponams ranką, iš kurios gauna vokelį.
Be to tie teisybės ieškojimai,skamba kaip kliedesiai.
Nes gi nebus taip,kad visi atsibudę vieną rytą supras,ką su jais padarė jų pačių protas ir kad visiems reikia keisti proto savybes.Taigi manau,kad
Marius puikiai aprašo,kas mūsų laukia.Belieka tik ant „savo kupros” pajausti.Nejuokinga.Bet kitaip gaunasi neikaip.
Šiaip skaitytoja,
taip ir yra į naują mus veja tik nepasitenkinimo, nelaimių, negandų, katastrofų, kančių bizūnas arba charakteris trokštantis kažko naujo.
O dėl pavydo, tai niekas negali gyventi svetimo gyvenimo, kiekvienam savo.
Ir Dainiaus aš nekritikuoju, čia tik mano pastebėjimai apie „kovą prieš ne etišką žiniasklaidą”.
Mariau,tu parašei taip aiškiai ir suprantamai,bent aš taip suprantu,kad jei proto savybės nepasikeis,tai nepasikeis niekas.O proto savybės,net nebandys keistis,jei žmogui „viskas gerai”.
Taigi paskutinės tavo eilutės man nuskamba su pavydo
gaidele Dainiui.O Dainiui viskas gerai.Ir manau,kad ta riba dar toli.
Tik per skausmus ir kančias mes galime pradėti kažkokius ieškojimus ar atsinaujinimus.O kai gerai ,tai lapnoji sau šonkauliukus ar triušiena grietinilės padaže ir esi patenkintas.Ir viskas čia gerai,o kam asmeniškai bus blogai,suras .
Kas yra atlyginimas vokelyje? Tai darbdavio ir darbuotojo neišgalvoti, ne teoriškai sukurti, bet realūs atsiskaitymo už darbą santykiai.
Nėra ne vieno darbdavio, kuris nenorėtų mokėti atlyginimo savo darbuotojui ne vokelyje.
Nėra nei vieno darbdavio, kuriam patiktų gyventi baimėje, neturėti vidinės ramybės, kad bet kada gali būti sučiuptas mokesčių inspekcijos ir už tai skaudžiai nubaustas.
Kodėl tuomet vis tiek darbdavys moka atlyginimus vokeliuose? Todėl, kad jis arba bankrotuos, arba neteks to pelno prie kurio yra pripratęs.
Kuo jam taps darbuotojas reikalaujantis atlyginimo ne vokelyje? Svolačiu, kuris nori sužlugdyti jo verslą arba atimti pelną prie kurio jis pripratęs.
Todėl santykiai tarp darbdavio ir tokio darbuotojo paaštrės, taps dar daugiau įtempti. Jeigu darbdavys priremtas į kampą ir sutiks mokėti atlyginimą ne vokelyje, tai darbuotoją jis pradės irgi sprausti į kampą savo reikalavimais atidirbti prarastą pelną.
Vienybės tarp tokio darbdavio ir darbuotojo nebus. Atmosfera darbe darysis įtempta.
Ten kur vaikomasi pelno sąžinei nėra vietos!
Ten reikalingi reitingai ir pinigai, o ne patys save laikantys sąžiningais, etiškais žurnalistai.
Dar klaikiau kai tokie patys save laikantys sąžiningais pradeda “nointi“, kad nesąžiningas darbdavys žemina jo orumą, žemina, tyčiojasi.
Taigi čia pelno siekianti organizacija, o ne“ biezdarių“ šalpos , labdaros organizacija.
Žiniasklaidos rinką diktuoja paklausa, o ne sąžinė.
Jeigu yra paklausa pigių sensacijų, tai niekur nuo to nepabėgsi. Arba bankrutuosi! Todėl arba tarnauji paklausai ir keli reitingus, ne etiškomis, pigiomis sensacijomis arba eik lauk.
Jeigu tu toks esi sąžiningas žurnalistas ir nenori saves žeminti ne etiška žurnalistika, pigiomis sensacijomis, tai eik žemės arti yra kitų darbų.
Arba tu sukurk išties kažką naujo, kokybišką produktą, kuris sukeltų ne mažesnį susidomėjimą nei pigios , ne etiškomos sensacijos.
Bet“ biezdarius“ pradeda reikalauti iš darbdavio nesugebėdamas pats sukurti nieko naujo ir etiško.
Taigi vyksta žiauri konkurencija žiniasklaidoje, kiekvienas nori išgyventi. Ir žurnalistas ir žiniasklaidos biznierius.
Todėl žiniasklaidos biznyje iš principo negali atsirasti jokio etiškos žurnalistikos!
Nes visas tas biznis juda iš inercijos.
Nėra jame vietos skaidriai žiniasklaidai ir negali būti. Viskas laikosi ant reitingų, melo,sensacijų ir ritasi sava vaga link visiškos ribos.
Nėra nei vienoje žinomoje žiniasklaidos priemonėje, televizijoje nei vieno sąžiningo žurnalisto ir jo ten negali būti. Bet vyksta saviapgaulė, kad yra.
Nėra ir negali būti!
Dar didesnė nuodėmė kovoti prieš visa tai!
Reikalauti, etikos, sąžinės, skaidrumo.
Kas tai darys?
Tik biezdariai, kurie patys irgi maitinasi tos purvinos, ne etiškos žiniasklaidos sąskaita!
Tu Dainiau maitiniesi ne etiškos ir purvinos, neskaidrios žiniasklaidos sąskaita.
Tu gi nekuri nieko naujo, o gerai įsitaisei, gauni algą, važinėji po užsienį ir pats save laikai etišku žurnalistu, nors valgai ne etiškos žurnalistikos sąskaita.
Atgalinis pranešimas: Kas įveiks “vokelius” žiniasklaidoje? Turbūt mes patys ir niekas kitas | ww.lt - keletas įdomių blogų pasiskaitymui
Mariau, tu tikrai manai, kad yra kitas būdas įveikti vokelius?
Man nuoširdžiai gaila tų žurnalistų, kurie patikėjo, kad jie yra nuolat žeminami vergai, kad iš jų tyčiojamasi ir patikėję tuo nuėjo reikalauti pas darbdavius. Kas jų laukia? Tik dar didesni pažeminimai, patyčios ir vergystė! Ir be abejo tik dar aršesnė kova dėl pažeminimų, pasityčiojimų ir vergystės. Darysis tik dar labiau ankštu negu buvo iki tol. Jie nusipelnė to! Bet kaltins dėl to ne save, o nesąžiningus savo darbdavius. Bet to dabar niekas iš jų negali matyti. Kodėl? Todėl, kad esantis uždaroje matricoje negali matyti savęs iš šalies. Deja euforija baigsis! Nes visa ši kova priartins jų asmeninę ribą. Pažeminimai ir patyčios taps neįveikiami. O vietoj pažadėtos laisvės, nepakenčiama vergystė. Nemanykit, kad aš linkiu blogo ar pranašauju, ne. Tai elementaru kai matai proto savybes. Štai būtent priėjęs ribą protas ir paskatino tuos žurnalistus nubėgti pas darbdavius reikalauti savo teisių. Išsireikalavus papildomų teisių apims laikina pergalės euforija. Bet jų proto savybės juk liko tos pačios, nepakitusios!!! Todėl neišvengiamai seks: norėjome kaip geriau, o iš kur atsirado blogiau?
Mariau, noriu patvirtinti, kad yra prasmės. Sąžinė kartais miega. Miega ir mūsų svaigarba. Reikia pažadinti. Po Mariaus laiško parašiua padrąsinimą jam ir kitiems, viena kolegė atsilipeė iš regiono, kuri perskaičiusi nutarė savo redakcijoje pradėti nuo to, kad nuėjo pakalbėti su savo valdžia, kad jos nežemintų su tais vokeliais. Ir ta valdžia, jos nuostabai, sutiko 🙂 Tai va kaip kartais būna su tuo vergiškumu, sąžine ir savigarba. Mes turime būti solidaresni ir palaikyti vienas kitą. Ne visada lengva būti geru vienam. Blogu irgi. Karatsi būryje kitų žmonių mes nuveikiame puikius darbus arba nieškais tampame. Priklauso, kas veda kompaniją į priekį.
Dainiau, atkreipk dėmesį į tai kad tu kvieti elgtis pagal sąžinę. Bet sąžiningi jau taip ir elgiasi, juos kviesti nėra prasmės. Jie jau čia. Lieka neturintys sąžinės. Juos kviesti neiti prieš savo sąžinę yra beprasmiška, nes neturintis sąžinės nežino, kad jos neturi, vagis pats savyje ir yra sąžiningiausias žmogus. Aferistai, kyšininkai, vagys, imantys ir mokantys vokeliuose patys save laiko sąžiningais. Jie 100% įsitikinę savo teisumu. Protas gali pagrįsti absoliučiai visus savo poelgius ,prievartavimus, žudymus, pedofiliją – nėra tokių poelgių, kurių jis negalėtų pagrįsti. Protas pagrindęs savo poelgius logiškais argumentais jaučiasi pats savyje teisus. Naudojantis prievartą kitų atžvilgiu yra nejautrus, jis nejaučia, nemato, kad kitą prievartauja. Jis elgiasi teisingai. Tam, kuris jaučiasi teisus gali priekaištauti, pamokslauti, kviesti būti sąžiningu, maldauti ir t.t. Gali su kuolu per galvą tašyti – beprasmiška. Bet jeigu tik žmogus pats pajaustų sąžinės graužatį, tuomet jam nebereikia nieko sakyti, jam akys atsiveria, jis tampa jautrus ir pats save užgrauš. Todėl sąžiningo žmogaus kalėjimu neišgąsdinsi nes jam didžiausia bausmė yra sąžinės graužatis. Ir priešingai, neturintis sąžinės bijo bausmės, viešos neigiamos nuomonės apie save, bet į sąžinę jam nusispjauti. Beprasmiška apeiliuoti į ją – neprabus. Sąžinė jam tik spekuliacijos įrankis savo asmeniniams interesams pasiekti.
Ar turi sąžinę kovojantys už teisybę? Ne! Tai savo proto reikalaujančio jam įtikti tarnai. Kova už teisybę jiems, tai kova dėl prestižo, reputacijos, populiarumo, išgarsėjimo, pripažinimo, pažymio, įrodymo savo pranašumą, išskirtinio, ypatingo, dėmesio sau. Tai spekuliantai žmogiškomis vertybėmis! Todėl jie gauna savo atlygį, kova už savo teisybę iš jų išsunkia paskutines sultys.
Mariau, o kas sakė, kad už teisybę gauni daugiau pinigų, sveikatos ir garbės? Manau, kad tai visi turime supratsi ir žinoti, kad teisybė kainuoja labai daug, nes dažnai jos daugeliui nereikia. tačiau… Visada turime elgtis pagal save ir paklausti savęs, kaip jautiesi, kai dirbi vokeliniam banditui ir dar tipo žurnalisto darbą? Kaip jausisei po kurio laiko, kai pajusi, kad pats savęs negerbi dėl to, ką darai ir kaip dirbi?
Dainiau, Dalia Budrevičienė 2006m išgarsėjo kaip kovotoja prieš vokelius. Dabar ji beveik invalidė, o tas kas mokėjo vokeliuose valdžioje. Tai faktas. Atkreipkite dėmesį į tai kokios įvyko permainos “dėl vokelių“ per beveik septynis metus. Viskas taip turi būti,pagal matricos dėsnius. Todėl visiems kovotojams už teisybę galiu perspėti, kad darysis tik dar labiau ankštu jums gyventi Lietuvoje.