"(Ne)emigruosiu. Kodėl aš taip pasirinkau?" Naujos kartos "sovietai" ir tikra ateitis

Šiandien atidžiau pavarčiau knygą, kurią gavau dovanų knygų mugėje. Šioje knygoje diskusijai tema „(Ne)emigruosiu. Kodėl aš taip pasirinkau?” jaunus žmones kviečia Europos parlamento narys Justas Vincas Paleckis.

Visų pirma, labai nudžiugau, kad tokiai atvirai diskusijai pakvietė būtent politikas. Dar drąsesniu žingsniu galiu pavadinti sprendimą apskritai publikuoti jaunimo mintis šia tema. Juk tai yra rašiniai, kurie buvo pateikti specialiam konkursui ir kai kurių jaunų žmonių mintys įamžintos su jų vardais ir pavardėmis ilgam…

Prisipažinsiu atvirai, kad dalis jaunų žmonių mane labai nustebino. Kai kurie ir nemaloniai. Ne todėl, kad jie blogi. Todėl, kad mes juos tokiais, kaip jie mąsto ir galvoja, sugebėjome išauklėti ir užauginti. Dažnai be idėjų ką nors pasiūlyti Lietuvai ir savo ateičiai. Be bent kiek įdomesnių svajonių ir vilčių. Tačiau su dideliais reikalavimais valdžiai ir pageidavimais savo gerbūviui. Žinoma, ekonominiam. Štai vienas pavyzdys:

„Lietuva – Europos Sąjungos narė, tačiau gyvenimo ir darbo sąlygos mūsų šalyje pakrypo ne į gerąją pusę. Dabar jauni žmonės, turintys gerą išsilavinimą, neranda darbo arba už panašų darbą gauna mažiau nei kitose ES šalyse.”

Na pasakykite man, kodėl jaunam žmogui atrodo, kad Lietuvoje turi būti mokama panašiai ar net daugiau nei Vokietijoje? Suprantu, kad kai kurie vaikai yra atitrūkę nuo realybės, nes kokioje nors Ispanijoje ar Portugalijoje yra ne ką geriau nei Lietuvoje, bet jie to nemini. Ką jau kalbėti apie kai kurias kitas ES šalis. Tačiau ypač iškalbinga frazė, kuria visai įdomiai mintis dėstęs vaikas nubraukia bet kokią viltį, kad jis pats gali ką nors gero sukurti:

„Emigracijos problemą įmanoma išspręsti. Valdžios žmonės turėtų galvoti pirmiausiai apie savo bendrapiliečius, sukurti pakankamai darbo vietų, rūpintis užmokesčiu ir ateities garantijomis.
Taigi, aš manau, kad jei aš ar koks kitas jaunas žmogus galėtų rasti gerą, puikiai apmokamą darbą, kuris užtikrintų šviesią ateitį, nereikėtų emigruoti į kitą šalį ar ieškoti laimės svetur.”

Kiek Suprantu, jaunam žmogui šviesus rytojus ateis, jei valdžia jam duos gerą ir puikiai apmokamą darbą. Tada jis liks Lietuvoje. Jei neduos – išvažiuos. Tai jei tokia mąstymo logika ir jokio noro pačiam sukurti darbo vietas sau ir kitiems, jokio noro sukurti Lietuvoje ką nors pačiam gražaus, tai siūlau tokiems važiuoti į Graikiją. Ten jau sukūrė. Ir gal net paskaityti kitokius komentraus apie jaunų žmonių darbą ir nedarbą. Tokiam vaikui galima patarti ir šiaip paskaitinėti kokius nors kitus šaltinius apie jaunų žmonių gyvenimą kur nos Vakruose ir apskritai Pasaulyje. Bent jau praėjusių metų žurnalą „Valstybė” galima pavartyti ir rasti štai tokių išvadų:

„…dabartinis jaunimas užaugo girdėdamas – dažniausiai iš tėvų, kokios specialybės perspektyvios, ir matydamas nuolatinį augimą. Šiandien perspektyvių specialybių sąrašas kinta taip greitai, apie apie geriausiai mokamus darbus prieš 5–10 metų apskritai nedaug kas kalbėjo, o nuolatinis augimas virto pamokomis visai visuomenei gyventi pagal galimybes. Teisėtas jauno žmogaus lūkestis baigti perspektyvią specialybę ir gauti perspektyvų darbą už konkurencingą atlyginimą virto nežinia, ar baigus studijas jo specialybė apskritai kam nors bus reikalinga.”

Tame pačiame žurnale „Valstybė” pernai gruodį rašytas ir toks patarimas:

„Nors ekonominė padėtis lėtai gerėja, jaunatviškam maksimalizmui labai sunku susitaikyti su tuo, kad savaime gali būti reikalingas tik savo mamai, bet ne darbdaviui, o kovai dėl vietos po saule reikia ne tik gerų pažymių, bet ir asmeninių savybių. Dalis jų ateina su požiūriu, dalis – su sunkiu darbu, kurį pradėti šiandien reikia kuo anksčiau.”

Todėl kai gerokai pavarčiau minėtą knygą su jaunų žmonių mintimis apie emgiraciją, radau ir dar tokių jaunimo išvadų kad emigruoti skatina juos tai, jog ten lengviau gyventi, universitetai strudentams sukuria kone rojų, suaugusieji uždirba geriau. Ir tai gal net yra tiesa. Bent dalis tiesos.

Bet kai radau toje pačioje daugybės vaikų mintis, kurie aiškiai sako, kad neemigruos, nes tai pernelyg lengva išeitis, pasijutau viltingai – neišsivažinės visi tikrai 🙂 Ir jų viltys remiais tikėjimu svao jėgomis ir galimybėmis. Kartais tai ir yra varomojo jėga, kuria papildžius nuoširdžiu darbu galima pasiekti labai daug. Tad linkiu jiems sėkmės nesusergant sovietiniu virusu, kuris pagimdė zombius, nuolat ko nors prašančius iš kažkur atįjusios „stebuklingos” valdžios. Labai panaši aplinka yra į Rytu nuo Lietuvos.