Taip jau sutapo, kad praėjusią savaitę pasidalinęs viešai savo mintimis apie tokio Rusijos propagandisto Dmitrijaus Kiseliovo, kuris 1994 metais buvo apdovanoto Sausio 13-osios atminimo medaliu, nedoru ir neetišku elgesiu televizijos eteryje sulaukiau malonios žinios – šalies Prezidentė atėmė iš melagio vieną garbingiausių Lietuvos apdovanojimų. Tačiau ES ir Lietuvai taikant įvairias sankcijas Rusijos valdžiai ir jos „elitinėms pajėgoms” vis dažniau kyla klausimas, o ką praranda Lietuva?
Ir tikrai, jau galima skaičiuoti kai kuriuos moralinius nuostolius.
Štai vienas lietuvos verslininkas V. Kaikaris visuomeninio transliuotojo eteryje dergė ir žemino savo šalį. Tai jis darė bandydamas aiškinti visuomenei, kad Rusija yra tokia šalis, kuriai galima tik keliaklupsčiauti ir prekiauti. Man toks šio verslininko pasirodymas ir patikinimas, kad jis atsovauja didelę grupę verslo žmonių, buvo viena didžiausių netekčių – staiga netekau pasitikėjimo dalimi žmonių, kurie šiaip jau atrodė esantys pakankamai stiprus nepriklausomos šalies ramstis. Jie kūrė verslą, reiškia, darbo vietas, mūsų gerbūvį. Vėliau teko sužinoti, kad imdami paramą iš ES ir tuo pat metu uždirbdami pelną Rusijoje, tokie kaikariai verslinininkai be jokių skrupulų viešai savo kalbomis daužo ir taip nuolat psichologiniuose kompleksuose pasiklydusios šalies žmones. Tad prarasti pasitikėjimą savo paties kaimynu, bendrapiliečiu ir dar įtakingu žmogumi, kuris pelno garbės piliečio tirulą savo gimtajame rajone, yra didžiulė netektis.
Situacija su kiseliovais ir jų propagandiniais žiniasklaidos kanalais atskleidė ir dar vieną netikėtą dalyką – tarptautinės teisės ir Lietuvos įstatymų draudžiamą karo propagandą, tautinės nesantaikos kurstymą viešumoje pateisinti būtų linkę nemaža dalis demokratinės valstybės gyventojų. Lietuvos radijo ir televizijos komisija perdavė visą medžiagą teismui ir sulaukusi teisėjų patvirtinimo dėl būtinybės laikinai apriboti kanalų „RTR Rosija” bei „NTV Mir”transliacijas, tikėtina, turėjo sulaukti ne tik savo visuomenės palaikymo. Gal net galėjo tikėtis visuomenės spaudimo, kad būtų imtasi aktyvesnių veiksmų kovojant su Rusijos valdžios skatinama nedora ir kenkėjiška veikla. Deja, mano nusivylimui, dalis Lietuvos piliečių drąsiai rėžė, kad jiems Rusijos kanali ne tik netrukdo, bet ir teikia pakankamai daug gerų emocijų savo laidomis. Aš ir pats esu įsitikinęs, kad žurnalistikos ribojimai nėra reikalingi. Bet kaip suprasti, kad kai kurie Lietuvos piliečiai nejaučia jokio diskomforto, kai jų šalį viešai dergia tas pats kanalas, kuriame rodomos dezinformacija atskiestos programos?
Visgi pats didžiausias praradimas buvo man supratsi ir pajusti, kiek nedaug tereikia, kad daugybė draugų ir pažįstamų rusakalbių ar net Rusijos piliečių staiga imtų įrodinėti, kad V. Putinas ir jo vykdoma politika nėra blogesnė nei JAV ar ES vykdoma politika. Staiga supranti, kad milžiniško mąsto nusikaltimus darantis žmogus turi ne tik daugybę rėmėjų, bet ir dalį pasyvių gerbėjų.
Todėl didžiausias atradimas, kurį duoda visi praradimai, yra žinojimas. Žinojimas, kas yra kas ir kokiomis vertybėmis gyvena.