Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!
Metai beveik baigiasi. Su kolegomis žurnalistais beveik kasdien susitinkame renginiuose, kuriuose apibendrinami rezultatai, apdovanojami geriausi autoriai ir darbai. Kai kurios premijos šiemet nebuvo įteiktos, nes nebuvo pretendentų arba buvo labai silpni darbai. Todėl kilo natūralus klausimas, kas nutiko su mūsų žurnalistika 2009 metais?
Apie tai norisi padiskutuoti ir su kolegomis. Ypač jei kas skaitė nezinau.lt straipsnį apie nemokamą internetą ir spaudos problemas. Su daugeliu dalykų belieka sutikti, bet norisi pažiūrėti ne tik į globalias tendencijas, bet ir vietines problemėles.
Galime prisiminti keletą svarbių dalykų, kurie galimai įtakojo žurnalistikos lygį praėjusiais metais. Pvz., nuo 2009 metų pradžios žiniasklaida toliau krito į ekonominės krizės smegduobę. Kritimas dar nesibaigė – dar tik pakeliui link dugno. Todėl sausio pradžioje įsigalioję nauji mokesčiai, kurie suteikė pagal autorines sutartis dirbantiems žurnalistams papildomų socialinių garantijų, buvo ir seniai laukti ir skausmingai priiimti dėl ir taip sumažėjusių atlyginimų. Kai kurios žiniasklaidos priemonėse atlyginimai žurnalistams sumažėjo per pusę. Bet ar vien tai nulėmė prastėjančią darbo kokybę? Negi neliko noro dirbti ir stengtis? Kur dingo žurnalisto noras ieškoti tiesos ir ją skleisti?
Kol kas, atrodo, visiškai nedingo. Štai ir kolėgos Tauragėje prieš Kalėdas išleido naują laikraštį. Šiemet dalis kolegų pradėjo kurti savo interneto dienoraščius ir ten publikuoti darbus, kuriems neliko vietos tradicinėje žiniasklaidoje. Mano galva, sustiprėjo ir tikrai neblogai atrodo ekonomikai, jos analizei skirtas žurnalas „Valstybė”. Ir „Atgimimą” vis dar skaitau su malonumu. Atsinaujino www.bernardinai.lt. „Verslo žinios” stengiasi, ieško, analizuoja. Smagu.
Tačiau kodėl taip suprastėjo bendro pobūdžio dienraščių, televizijų laidų turinys? Juk ir taip aišku, kad jiems bus sunku ir vis sunkiau išsilaikyti rinkoje. Juos vis labiau pakeičia interneto portalai – tikrieji dienraščiai. O pasiiūlyti ką nors labai originalaus kol kas negali nė vienas dienraštis. Ir televizijos ne geriau atrodo. Panašu, kad sunkų ir nelabai perspektyvų kelią buvo pasirinkusi ir regioninių dienraščių „Klaipėda”, „Kauno diena” ir „Vilniaus diena” grupė. Gal jie pabandys vėl atsigręžti į savo regiono skaitytojus ir skirti daugiau dėmesio regiono naujienoms, įvykiams, komentarams, o ne Vilniaus valdžios koridorių pletkams. Televizijos LNK ir TV3 su savo laidomis apie pseudotyrimus gali iš proto išvaryti bet kurį savo žiūrovą. Per viena valandą parodomos dvi laidos, kuriose pradžioje nuteisiamas žmogus ir po reklamos pertraukėlės paskelbiamas didvyriu ar kankiniu.
Atskiro dėmesio vertas visuomeninis transliuotojas. Idėjos ir norai 2009 metų pradžioje buvo labai gražūs ir geri. Kai kas labai gerai pavyko ir pavyksta. Tačiau pinigų stygius ir kol kas nebaigtos esminės vidaus reorganizacijos problemos neleidžia daugiau dėmesio skirti žurnalistikai. Trūksta žurnalistų tyrimų, nėra gero lygio ir pakankamai pokalbių laidų Lietuvos televizijoje. O juk diskutuoti yra apie ką. Juolab, kad pokalbių laidos nėra jau tokios brangios.
Bet labiausiai 2009 metai pasižymėjo kaip žiniasklaidos ir žurnalistų teisių bei laisvių varžymo metai. Metai prasidėjo kova dėl žurnalistų teisės laisvai rinkti informaciją Seime. Parlamento vadovas Arūnas Valinskas paliko savo postą ir atrodė, kad gal daugiau nebus politikų noro neprotingai varžyti žodžio laisvę. Bet buvo nuspręsta varžyti kalbas apie homoseksualius santykius. Vaikai parūpo politikams labiau nei bet kada. Ir visuomeninį transliuotoją buvo užsimota paversti valstybiniu. Kol kas nepavyko. Bet… Norai valdyti ir reguliuoti žiniasklaidą išliko. Todėl ir Žurnalistų etikos inspektoriumi nuo šiemet Seimo valia gali būti skiriams tik profesionalus teisininkas.
Tai tik keletas įvykių ir reiškinių, kurie kelia labai rimtą klausimą – kuo visuomenėje laikomas šiandieninis žurnalistas? Kokio vertinimo nusipelno žurnalistai savo darbais? Panašu, kad kol kas yra ne tik kuo didžiuotis, bet ir dėl ko gėdintis. Užsakomoji žurnalistika tapo reiškiniu, kuris žiauriai smogia pasitikėjimui šia profesija. Žurnalisto darbo susipynimas su politika ir viešaisiais ryšiais tapo akmeniu po kaklu. Kol kas jo ne tik nepavyksta atsikratyti, bet jis vis sunkėja. Galima tai paaiškinti ekonomine krize. Arba vertybių krize. Vis dažniau tenka išgirsti dalies žurnalistų pasiteisinimą, kad darbo vieta yra svarbiau už pagrindinę žurnalisto priedermę – sakyti tik tiesą visuomenei.
Norisi priminti sau ir kolegoms – sunkūs metai yra ir bus tokie ne vien dėl to, kad trūksta pinigų. Jie bus tokie sunkūs visuomet, jei negerbsime savo auditorijos ir savo gero vardo. Net jei pinigų atsiras ir daugiau, nekokybiškas darbas neleis pasijusti geriau.
Todėl norisi palinkėti sau ir kitiems – dirbkime taip gerai, kaip tik mokame, darykime net daugiau nei mokame ir galime. Pinigų nuo to iš karto daug nebus. Bet juk seniai yra įrodyta, kad didelius pinigus sąžiningu darbu galima uždirbti ne žurnalistikoje, o versle. O žurnalistika, norime to ar ne, visada buvo ir bus ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas.
Mielas NNNNNNN,
LŽS pirmininkas kreipėsi į savivaldybę ir į LŽS Šiaulių skyrių. Atsakymai paneigė apribojiomus. Jei yra kitaip, duokite žinoti ir imsimės priemonių.
Gražūs žodžiai, bet kai kolegos iš Šiaulių pasiskundė, jog vietinių, o ypač nacionalinių, žiniasklaidos priemonių žurnalistams ribojama galimybė laisvai patekti į miesto savivaldybę, ką atsakė pirmininkas? Viskas – OK. Provincija toliau nuo LŽS kūno?