Ar gins lietuviai tėvynę? Tikiuosi...
Naujienų portalas Delfi.lt praneša, kad jeigu Lietuvai kiltų pavojus iš išorės, 61,3 proc. mūsų šalies piliečių nepaimtų arba greičiausiai nepaimtų ginklo į rankas ir savo valstybės negintų.
Tas pats portalas skelbia, kad gelbėti mūsų tėvynę eitų tik 29,8 proc. šalies gyventojų. Argi tai mažai? Manau, kad šis skaičius normalus. Juk negalime į mūsio lauką siųsti visų savo moterų, vaikų ir senelių. Tai gal juos atmetus ir gautųsi tie 30 proc. karių? Juk straipsnyje nesakoma, ar tyrimo metu buvo klausta, kodėl žmonės neitų būtent su ginklu ginti savo šalies. O gal vertėjo paklausti išsamiau?
Kita vertus, atidžiai pažiūrėję tyrimo pristatytmą galime įtarti, kad žymiai didesnė dalis Lietuvos žmonių visgi iš principo gintų tėvynę. Tik forma gynybos gali būti kitokia nei vien ginkluotas pasipriešinimas. Juk net kas ketvirtas (25,4 proc.) apklausos dalyvis svarstė, jog ginti Lietuvos ginklu greičiausiai nesiryžtų. Galime paklausti jų, kodėl ginklu negintų? Aš būčiau taip pat atsakęs, kad ginklu galime ginti, bet tai nebūtinai pats efektyviausias būdas. Gal galima kitaip padėti ginti savo šalį? Ypač šiais technologijų laikais. Todėl jei šiuos galbūt ginklo rankose nečiupinėjusius ir gal net su jais elgtis nemokančius žmones laikytume taip pat potencialiais gynėjais (nebūtinai su ginklu rankoje), kuriuos kovai kas nors įkvėptų ir kas nors jiems vadovautų, turėtume jau per 55 procentus aktyvių gynėjų. Mane toks skaičius įkvepia. Tai bemaž 1,5 milijono Lietuvos patriotų.
Žinoma net 35,9 proc. žmonių aiškiai pasakė, kad esant pavojui valstybės tikrai ginklu ar kaip kitaip negintų. Ir kas čia tokio? Juk tai tie, kam už savo šalį yra svarbesni kiti dalykai. Tai tie, kurie save galbūt laiko visos žemės ir planetos piliečiais. Tai gali būti ir tie, ką galime vadinti valstybės priešais. Yra ir tokių, kuriems apskritai nesvarbu, kokia santvarka ir kas jiems vadovojau – svarbu sočiai pavalgyti. Dar yra ir tokių, kurie, matyt, šiuo metu nenorėtų ginti šalies, nes jiems nepatinka šalies valdžia – dabartinė ir/ar buvusi. Ar iš principo nepatinka valdžia.
Bet juk prisiminkime, kad ir po sovietų armijos okupacijos XX amžiuje buvo ne kitaip? Į miškus išėjo dar mažiau karių, nei dabar eitų ginti šalies su ginklu rankoje. O sakėme ir tebesakome, kad vyko kova. O jei prisimintume iš Lietuvos pabėgusį tokį buvusį Prezidentą Antaną Smetoną? Dar liūdniau būtų. Ir šių dienų tyrimas gal net galėtų parodyti, kad tokių smetonų būtų ne vienas.
Todėl mane iš šio tyrimo labiausiai įkvėpė tai, kad net 65,8 proc. žmonių tvirtina, jog jie didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais. Tai labai daug. Juk nepamirškime, kad didesnė visuomenės dalis, tyrimai rodo, yra nusivylusi valdžia, netiki Seimu ir politikais ar kitais visuomenės lyderiais. Dar pridėkime ekonominį sunkmetį, moralinę krizę, sunkią kultūros ir švietimo padėtį. Dar pažiūrėkime į visokias kedžių istorijas. Tuomet šie rezultatai atrodys ne tik ne pesimistiniai, bet netgi labai optimistiniai.
Minėtus tyrimų rezultatus parodė DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta gyventojų apklausa šių metų sausio 8-18 dienomis. Kaip tik tuomet minėjome sausio 13-ąją. Gal ir negražiai pagalvojau, bet juk ir tada tą sausio 13-ąją Vilniuje prie televizijos bokšto ar dabartinio Seimo pastato nebuvo susirinkusi visa Lietuva. Buvo tik jos atstovai. Ir jų pakako. Pakako, kad apgintų šalį. Nes kiti taip pat gynė. Tik kitomis fomomis. Bet dauguma buvo vieningi ir solidarūs.
Todėl tyrimų skaičiais tikiu. Netikiu tik jų pesimistinėmis interpretacijomis.
Sigitai, manau, kad pernelyg paraidžiui skaitė Džeremio Idžerso knygą „geros naujienos, blogos naujienos”. Tik nepamatė paantraštės – Žurnalisto etika ir viešas interesas.
P.S. Šią knygą nuolat laikau ant stalo.
Dainiau, o tikrai, kaip galėtumei paaiškinti kaip profas – kodėl mūsų (?) žurnalistai (??) taip totaliai mėgaujas negatyvu? Kas tai – auklėjimo spragos? psichologinės problemos (gal jų vadovų)? , (ne)moralės puvėsiai? ar visa tai bendrai?
Sigitai, matyt didelė bėda kaip tik ir yra, kad kolegos mėgaujasi negatyvu. Juk tokia galėjo būti gera ir įdomi žinia.
RŽ, man atrodo, kad žurnalistė, kuri rašė šią publikaciją ir paėmė interviu iš vieno komentatoriaus, nelabai gilinosi į esmę. Vakar dar karąt pažiūrėjau Vaitkaus filmą „Vienui vieni”. Ir, žinai, dar karąt įsitikinau, kad tikrų kovotojų ir didvyrių niekada nebuvo daug. tačiau… Kiekviena sgali svaip prisidėti prie kovos už laisvę. ir tikrai tikiu, kad jei net ir trečdalis gintų Lietuvą, tai yra labai labai daug. Juk tai maždaug milijonas !!! Tokios kariuomenės ne bet kas turi 🙂
Man jau seniai skaudu girdėti, kaip lietuviai pila negražius žodžius ir mintis apie savo Tėvynę. O kad gintų, esu įsitikinusi. Ir aš ginčiau, gal ne ginklu, gal plunksna, eičiau padėčiau, kiek galėčiau. Kai sėdi prie televizoriaus su traškučių kalnu, kažkaip ir pasaulis kitaisp atrodo.
Atvirai pasakius, tokiais rezultatais nelabai tikiu. Ne todėl, kad jie tendencingi. Kiek žinau, tai žmogus, ekstremaliose situacijose (o toks būtų Lietuvos užpuolimas)paprastai pasielgia visai kitaip, nei mano pasielgsiąs, kai yra klausiamas ramioje būklėje. Sako, kad žmogus pavojaus akimirkoje visiškai pamiršta gaisrinės ar greitosios / policijos telefoną. Taip ir čia – visiškai tikiu, kad tie, kurie dabar teigia, kad pultų ginti tėvynės ginklu, galimai pirmieji nertų į krūmus. Ir atvirkščiai. Dainiau, manau, kad ir tavo žurnalistinio cecho kolegos kartais (beveik visada) mėgaujasi negatyvu apie Lietuvą.
Gana keistai atrodo svarstymas – ar gintų?
O ar šiandien ir kiekvieną dieną to nereikia? Kas tai yra, jei atsakingų už valstybę pareigūnų elgesys nėra valstybę sergėjantis? Aiškus valstybės griovimas. Todėl bet kuris žmogus, kuris stengiasi blogį valstybėje išnaikinti, jau gina valstybę. Štai lryte premjero patarėjas žydiška pavarde užsipuolė prezidentę už tai, kad ji į vaikišką klausimą ar gintų valstybę atsakė sudėtingai, o ne apsimetėlių patriotų stiliumi – taip, imčiau šautuvą ir šaudyčiau. Tai, kad iš vado ne to reikia – reikia, kad jis sugebėtų šalį išsaugpti nuo karo, o jei jau taip atsitiko, tai organizuoti valstybės organizmą taip, kad jis atsispirtų ateinančiam vėžiui. Gal geriau tas patarėjas pats pagalvotų kuo jis užsiima, kada laiks nuo laiko reikalauja iš Lietuvos to, kas nėra leidžiama įstatymų (atseit”žydų turto”). O juk įstatymai yra tam, kad valstybės organizmas tinkamai funkcionuotų, todėl jų privalu laikytis. Tad, manau, nuolatinė kova su jo siūlymu pažeisti valstybės nustatytą tvarką jau yra valstybės gynimas.
Ir kiekvienas interneto komentatorius, kurį dažnai visokie žulikai, norintys prastumti savo žulikiškus reikalus, kolioja, puola, blokuoja ir pan., yra kovotojas už Lietuvą.
Tempai didėja, kokybė prastėja. Čia viskas priklauso nuo pasirinkimo, ko siekiama.
O kaip tuos tempus sumažinti? Visi tik didina.
Jei nekalbėtume apie internetinę žiniasklaidą, pasakyčiau, kad reikia mažinti tempus, tačiau šiuo atveju, šis pasakymas netinka… 🙁
Mantai, čia ne gėris. Čia tiesiog tai, ką galime vadinti bendravimu ir bandymu KALBĖTIS. Didelė bėda ir prieš tai buyvusio delfi užsakyto tyrimo, kad nebandyta detaliai paklausti žmonių, o išvdos daromos skubotos. Taip darome visi ir gana dažnai. Kaip to atsikratyti? Tikiuosi to tu klausei? Kol kas ne žinau.
Ogo, čia tai gėris… 🙂 Galėčiau pasakyti, kad beveik neįtikėtina, bet ši naujiena mane privertė nusišypsoti 😉
Mantai, publikacijos autorei Eglei jau nusiunčiau savo komentarą. Galiu tik pasakyti, kad keletą kartų, kai Delfi nusiunčiau tokius komentarus, kolegos sureagavo – pakeitė antraštes, kurios neatitiko straipsnio turinio.
Na, dėl pesimistinių interpretacijų, manau, reikia prie to priprasti arba stengtis kažką pakeisti. 🙁 Tokia jau darosi mūsų žiniasklaida – nuteikia žmones: būm, paleido straipsnį, kad niekas negins, būm, žiūrėk, kitas jau kraunasi kuprines ir perkasi bilietą į saulėtą Ispaniją apelsinų skinti… Būm, būm, kur pažvelgsi pas mus vien tik pesimistinės gaidos, pozityvo skaitytojas niekur negauna, nebent skaitydamas apie menininkus… Ir tai žurnalistai pabaigoje priduria, kad buvo kalbėtasi su didžiu alkoholiku ar gyvenimo prasmės nematančiu „maestro”… Reikia kažką keisti. 😉