Kokios yra žiniasklaidos patologijos?

Šiandien Varšuvoje baigėsi Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Kirgizijos, Gruzijos, Ukrainos, Lenkijos žurnalistams skirtas trijų dienų seminaras „Socialinės patologijos šiuolaikinėje visuomenėje”.

Kaip visada, pabaigoje apibendrinimai, diskusijos, bendra nuotrauka, apsikeitimas kontaktais ir… Krūva įvairių minčių. Šiandien paskutinę paskaitą apie smurtą šeimoje, vaikų bėdas ir visokias priklausomybes bei žiniasklaidos vaidmen kalbėjo Rusijoje Carito įkurtuose „sunkių” vaikų užimtumo centre dirbanti Sveta. Labai įdomi buvo jos įžvalga apie nuo įvairių priklausomybių kenčiančių šeimų vaikus, kurie renkasi gatvę vietoje namų. Dauguma tokių vaikų skirstomi į keturias grupes. Tačiau visus juos jungia vienas dalykas: tokioje traumuotoje (fizinis ar psichologinis smurtas ir kt.) šeimoje augantys vaikai gyvena pagal trijų NE principą:

1. Nekalbėti apie šeimos blogybes (apsimesti, kad jų nėra);
2. Nerodyti tikrųjų savo jausmų (neišisduoti, kad ir tu esi žmogus);
3. Nepasitikėti (jei kas ką nors ir žada, vis tiek netikėti juo).

Su greta sėdėjusia kolega netikėtai palyginome šeimą su žurnalistika. Ir jei laikytume, kad žurnalistai priklauso vienai kokiai netikrai šeimai (pvz., redakcijai), tai pagal dalies jų elgesį „nustatėme”, kad jų šeimos turi kai kurias traumas ir elgiais labai tipiškai.

Ne paslaptis, kad dalyje redakcijų seniai pažeidžiama elementari etika, redaktorius ar savininkas (šeimininkas) žemina darbuotojus vesdamas juos aklai vykdyti paliepimus arba daryti tai, už ką galima ir į kalėjimą papulti. aki kur nuolatinis psichologinis traumavimas yra pasiekęs jau tokį lygį, kad drąsiai tokius medijos darbuotojus galime vadinti smurto aukomis.

Kadangi aukoms reikalinga ne šiaip sau pagalba, bet ir aktyvi terapija, kažkodėl pgalvojome, kad kol kas dar nesugalvoti tokie žurnalsitų reabilitacijos centrai, kur galėtum iš naujo atgauti pasitikėjimą savo jėgomis. Kita vertus, tokie neformalūs klubai veikia – tai įvairios žurnalistų bendruomenės.

Kažkodėl nudžiugau suvokęs, kad Lietuvoje ta sistema jau veikia – apie savo „šeimos” problemas prieš porą metų žymiai aktyviau prabilo verslo žurnalistai. Pagaliau savo tvirtą poziciją ir atkirtį žeminimams ir užgauliojimams parodė ir sporto žurnalistai.

Tai gal, sakau, kai kurios traumos bus įveiktos? Bet ar esame visas jas nustatę?

P.S. Žinoma, keista vartoti žodį patologija kalbant apie žiniasklaidą. Juk patologija – tai ligų tyrimas ir diagnozavimas tiriant audinius, organus ar visą kūną (skrodimas). Taip pat žodis „patologija” gali reikšti pačią liguistą būseną, sveikatos sutrikimą. Kita vertus, lygiai taip pat vartojame ir žodį anatomija laidoje „Žiniasklaidos anatomija”. Juk panašumų yra.