Ar pakeis pasaulį WikiLeaks? Esminių pokyčių greičiausiai nebus

pagal | 2010/12/17

Lietuviškas wikileaks kol kas dar laukia savo šeimininko

Vakar vakare vykusiame renginyje teko stebėti kolegų Artūro Račo, Audros Čepkauskaitės ir Aurelijaus Katkevičiaus bei visuomenės veikėjo Dariaus Kuolio diskusiją apie WikiLeaks reiškinį, jo atgarsius Lietuvoje, jo įtaką Pasaulio politikai, visuomenėms ir pan. Diskusiją labai praturtino Transparency International Lietuvos skyriaus surengta filmo apie WikiLeaks įkūrėją ir jo veiklą peržiūra.

Stebėdamas kolegų žurnalistų Lietuvoje ir už jos ribų skelbiamas įžvalgas bei jau gerą mėnesį po truputį savarankiškai rinkdamas informaciją apie reiškinį vardu WikiLeaks, vis labiau aiškiai galiu suvokti, kad bet kokios viltys visiškai išskaidrinti didžiųjų ir kiek mažesnių šalių valdžių darbus – siektinas, bet amžinai labai tolimas tikslas.

Jau dabar akivaizdu, kad Rentgeno aparato išradimui kartais prilyginamas WikiLeaks reiškinys – viso labo tėra dalinis bandymas atskleisti tai, kas daugumai nepasiekiama, bet labai įdomu. Ir nieko daugiau.

Žinoma, kad visuomenės nėra vienareikšmiškai nusiteikusios valstybės (kartais sakoma, kad valdžios) paslapčių paviešinimo vertinimui. Vieni tai sveikina ir džiaugiasi. Kiti smerkia. Taip buvo visada. Ir nepanašu, kad atsirastų kritinė masė žmonių, kuri KAŽKĄ iš esmės dėl to imtų keisti. Pvz., ar galime tikėtis, kad jau greitai bus KAŽKAIP labai teisingai įvertinti JAV neteisėti ar neteisingi veiksmai Irake ar Afganistane? Vilčių nedaug. O ar kas nors ims keistis dėl Rusijos valdžios ir armijos veiklos Čečėnijoje, Gruzijoje? Vargu.

Todėl kai vakar klausiausi kai kurių įžvalgų, kad WikiLeaks yra naujas reiškinys naujoje besikuriančioje tinklinėje visuomenėje, norom nenorom bent jau sau pripažinau, kad nieko naujo Pasaulyje nenutiko. Tiesiog žmonės gavo naują dozę KAŽKO tokio, kas paprastai jiems nepasiekiama. Bet taip buvo ne kartą ir ne du atskirų šalių ir viso Pasaulio istorijoje. Ir kas? Ir nieko, toliau gyvenome savo kasdienybėje – dirbome, valgėme, mylėjomės, keikėme valdžią, skaitėme laikraščius, pirkome prekes nesigilindami į jų sudėtį, nešiojome rūbus, kuriuos kartais vergiškomis sąlygomis mums siūdavo trečiojo pasaulio šalių vaikai. Net Afrikos bėdos mums netapo artimesnės.

Tad džiaugdamasis WikiLeaks iš principo, jaučiu, jog Pasaulis ir toliau gyvens savo įprastu ritmu – valdžios kariaus savo informacinius, prekybinius ir kitokius karus. Bus intriguojama, meluojama, net nusikalstama. Mes kartais tai sužinosime, piktinsimės. Gal net kokį Prezidentą ar kitą politiką pasmerksime. Bet ateis kiti. Ir jie vėl bus valdžia. Ir jie vėl „dirbs” mums ir saugos mus nuo įvairių pavojų. Kartais tapdami pavojingais mums patiems.

P.S. Kolegoms žurnalistams ir visuomenės veikėjams linkiu nenuleisti rankų, nes mūsų misija paprasta – kalbėti tiesą ir padėti žmonėms susigaudyti, kas vyksta aplinkui. Jei tai darysime sąžiningai – tai bus labai naudinga.

6 komentarai

  1. Dalia

    Aišku tik viena, jog tautai skleidžiamos žinios yra dozuojamos. Tik va vienas klausimas, o kas ta menzūrėlė ir kiek bei kieno pastangų (moralinių ir materialinių) įdedama, kad menzūrėlė išpiltų dozę naujienų?

    Atsakyti
  2. dainiusrad

    sigitai, tavo mintys apie mano džiaugsmą gal kiek perdetos. As irgi manau, kad WL projektas daug kam naudingas. Todėl savo tekste nekeliu sąmokslo teorijų ir nepuolu aklai gintI wL. Mane kiek labiau neramina tie, kas jau labai drąsiai vertina reiškinį, apie kurį dar tiek mažai žinome.

    Atsakyti
  3. sigitas

    mano gyvenimiška patirtis sako, kad kiekviena revoliucija turi savo scenaristą, režisierių , vykdytoją ir … sąskaitą banke. Todėl, skirtingai nuo Tavęs, Dainiau, nesidžiaugčiau šiuo WL „tiesos” atskleidimo „stebūklu”. Gal viskas , kas ten skelbiama yra ne tai , ką mes norime PAMATYTI, bet tai , ką mums norima PARODYTI? O , kaip žinia, ne visa pasakyta TIESA yra MELAS. Man artimesnis yra Arkadijaus Vinokuro pamastymas yra Lietrytyje

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *