Dainius Radzevičius

Vakar Teisingumo ,ministerijoje vykusioje konferencijoje, skirtoje teismų veiklos viešumo problemoms ir iššūkiams, pasakiau paprastą mintį – vadinamojoje pedofilijos byloje maksimalų padorumo ribas išlaikantį viešumą facebook tinkle ir savo interneto svetainėje užtikrinantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjas Audrius Cininas yra vertas didesnio pripažinimo visoje teismų sistemoje.

Jo bandymai aiškiai ir trumpai informuoti visuomenę apie bylos eigą, priimamus sprendimus, jų argumentus – tai geros praktikos pavyzdys, Jis yra revoliucinis. Bet tuo pačiu ir ne griaunantis teisinės sistemos principus, o juos pakylėdamas į akivaizdžiai naują, kokybišką veiklos organizavimo lygį.

Read the rest of this entry »

Šiandien Teisingumo ministerijoje rengiama trumpa, tikiuosi diskusijai “iš esmės” skirta, konferencija „Komunikacija teismo procese ir ikiteisminio tyrimo metu. Kur riba tarp visuomenės intereso žinoti ir asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą?“

Teisingumo ministerijos iniciatyva labai gera. Ypač dėl to, kad keliamas aktualus klausimas ir aktualiu metu. Daug vilčių į produktyvią diskuisją teikia ir vienas profesionaliausių moderatorių Lietuvoje – kolega Rytis juozapavičius. Tikiuosi, kad trumpi teisininkų ir mano su kolega Jauniumi Matoniu (LNK) pasisakymai padės ieškoti naujų, kitokių sprendimų. Kitokių, turiu omenyje teismus ir teisėjus, prokurorus.

Read the rest of this entry »

Visiškai remiu kolegę Laimą Lavaste, kuri mūru stoja už savo informacijos šaltinį, atskleidusį negeroves teisinėje sistemoje. Ji nenori jo atskleisti net teismams ir net gresiant kokioms nors teisinėms sankcijoms. Mūsų Etikos kodeksas liepia saugoti informacijos šaltinį ir ginti jį visomis priemonėmis. Daryčiau lygiai taip pat kaip ir Laima, jei tik to kada reikėtų.

Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi kolegų pasirašytu palaikymu, kuriame labai aiškiai ir argumentuotai išdėstomos aplinkybės, dėl kurių palaikomi visi žurnalistai, taip pat ir L. Lavaste, kurie rizikuodami savo gerove saugo informacijos šaltinius.

Žinau, kad Lietuvos teisėjams labai skaudu girdėti apie jų gildijos negeroves. Man irgi nėra smagu, kai žurnalistikoje ar žiniasklaiodje vyksta nemalonūs dalykai.

Tačiau praėjusių kelių dienų įvykiai Kaune parodė, kad neteisingi ir net neteisėti teisėjų santykiai ir reikalų tvarkymai įgavo labai pavojingas tendencijas. Todėl jei bus išgirsti mūsų kolegos, kurie atvirai skelbia informaciją apie galimas negeroves ir cisutoja apie tai kalbančius žmones, tuomet yra šansas, kad pati teisėjų gildija ims tvarkytis viduje. To tikrai laukia nemaža visuomenės dalis. Bent jau man to norisi labai.

Siūlau paskaityti ir kolegų pasirašytą palaikymo tekstą.

2012-01-30 LŽS pareiskimas Lavastes ir informacijos saltinio apsaugos

Nuo šių metų spalio 1 dienos įsigalioja Civilinio proceso kodekso (CPK) pakeitimai, todėl Lietuvos laikraščiuose neturėtų litki teismų skelbimų apie procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu.

Kaip teigia Delfi.lt, dėl šio pakeiitmo spauda neteks milijonų litų pajamų. Nors straipsnyje detalių skaičių apie tuos milijonus neradau. Tačiau bet kuriuo atveju faktas yra akivaizdus – pajamų spaudai bus mažiau. Sunku bus. O dar visi apie krizę kalba, reklamos biudžetus daug kas mažina…

Šiandien 12.00 val. Nacionalinėje teismų administracijoje direktoriaus patarėjas D. Kiauzaris, Tarptautinių santykių skyriaus vedėja M. Vyšniauskienė ir Informatikos skyriaus vedėjas A. Girnius turėjo susitikti su “Innovation Norway” atstovais, kurie, turėjo pasidalinti gerąja patirtimi diegiant Norvegijos teismuose garso ir vaizdo programinę įrangą. Beje, vien šios kompanijos atsiradimo istorija ir veikla verta atskiro dėmesio. Ypač Lietuvoje, kur dažnai kalbama apie inovacijas ir ypač valstybės valdymo lygmenyje.

Mano galva, tai labai svarbi naujiena (ne pats susitkimas, o jo objektas), kuri galėtų būti nušviesta ir žiniasklaidoje. Bent jau keli aspektai galėjo būti įdomūs ir žiniasklaidai:

1. Ar planuojama Lietuvoje tai daryti?
2. Kada ir kokiu būdu?
3. Kokia ta Norvegijos patirtis?

Dainius Sinkevičius naujienų portale Delfi šiandien rašo apie tai, kad apygardų administraciniai teismai liko be vadovų. Perskaitęs apie situaciją galėčiau pasakyti tik tiek – už tokį teismų administravimą kam nors reikėtų labai rimtai “beržinės košės” (netikros – D.R.) įkrėsti.

Turiu daugelį argumentų šiai minčiai pagrįsti. Štai tik keli faktai iš straipsnio:

1. Penki šalyje esantys apygardų administraciniai teismai liko be vadovų, nes pasibaigus penkerių metų kadencijai pirmininkai tapo eiliniais teisėjais. Prezidentūra, paskelbusi naujų teismų vadovų atranką, nepaskiria naujų, nes neva turi per mažai kandidatūrų. Įdomi situacija – seni vadovai nuimti, naujų nėra, o perspektyva – neaiški. Ir nieko…

2. Tikimasi, kad administracinių teismų vadovai bus paskirti dar šiais metais. Įdomu, kaip atrodo teismų sistema, kurioje nėra nė vieno vadovo mėnesių mėnesiais? O jei taip elgtumėmės su kitomis valdžios grandimis?

3. Prezidentūra yra paskelbusi atranką ir į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininko pareigas, tačiau “kažkodėl” vietos niekas nepanoro užimti. Atranka buvo paskelbta iš naujo. O situacijos kvailumas yra toks, kad Teisingumo ministerija užregistravo projektą dėl sostinės apylinkių teismų sujungimo, o kadangi per pusantrų metų teismai taip ir nebuvo sujungti ir iki šiol nėra aišku, kada tai apskritai įvyks, nuspręsta vėl skelbti konkursus pavaduotojų pareigoms užimti. Todėl ir arkliui turėtų būti aišku, kad teisėjai nenorės dalyvauti konkursuose į tokias pareigas, kurios gali jau artimiausiu metu išnykti. Bet briedo “konkursai” tęsiami toliau.

Todėl viešai galiu kelti tik tokį klausimą – koks Prezidentūros vaidmuo taip “tvarkantis” teismų sistemoje? Ar toks “tvarkymasis” yra (ne)sąmonmingas teismų sistemos veiklos paralyžiavimas? Kaip teismams efektyviai tvarkytis ir organizuoti darbą, kai nėra vadovų? Kas ir ar priisims atsakomybę už sukeltą chaosą teismų valdyme ir neefektyvų vadovų parinkimą?

Klausimai gali būti ir retoriniai…

Juolab, kad perskaitęs Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbą Europos teismų tarybų tinklo (ENCJ) Generalinės asamblėjos suvažiavime, suvokiau tik viena – už teismų veiklą visa atsakomybė užkraunama tik patiems teismams:

“Teisinės sistemos pokyčius sąlygoja ekonominiai bei politiniai veiksniai, visuomenės lūkesčiai. Aukštų teisingumo vykdymo standartų užtikrinimas bei veiksmingos teisinės sistemos funkcionavimas aktualus ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Europos teismų patirtis, kaip geriau organizuoti savo veiklą, įveikiant padidėjusį bylų skaičių, būtina išanalizuoti, apibendrinti ir padaryti naudingas išvadas ateičiai. Kad tai nelemtų nepateisinamai ilgo bylų nagrinėjimo ir užtrunkančio teisingumo. Kad teisingumo vykdymo kokybė nenukentėtų.

Tačiau tam nepakanka vien geranoriškų kiekvieno iš Jūsų, gerbiami Teisėjai, pastangų.

Turime siekti, kad teisėjų ryžtą tarnauti žmogui ir visuomenės interesui aktyviai remtų kiekvienas europietis. Tai bus įmanoma tada, kai Europos visuomenės iš teismų galės tikėtis ne tik aklo įstatymo raidės vykdymo, bet ir teisingumo. Būtinos įstatymų pataisos, kurios supaprastintų teisminį procesą. Būtinas teismų sistemos aiškumas, informacijos apie teismus prienamumas.”

Tai kaip ten su tais “teisinės sistemos pokyčius sąlygoja ekonominiai bei politiniai veiksniai”? O jei pingų ir tinkamos politikos nėra?

Šiandien rašiau kritišką komentarą apie Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos argumentus baudžiamojoje byloje, kurioje buvo nuteistas žurnalistas Gintaras Visockas. Suprantu, kad nuomonių apie bylą gali būti visokių, bet viename naujienų portale prie savo komentarų apie bylą radau teisėjus ir teismus įžeidžiantį komentarą.

Kelis kartus jį perskaitęs (žinau, kad dalis teisėjų taip pat seka komentarus viešojoje erdvėje), supratau, kaip turėtų jaustis teisėjai, kurie nagrinėjo įžeisto ir net su KGB siejamo Česlovo Jezersko ieškinį. Štai prieš metus buvo išplatintas Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos valdybos atviras laiškas Lietuvos teisėjams, visuomenei ir žiniasklaidai, kurių prašyta nesieti ir teisėjų su KGB:

2009 m. birželio 5 d.

Pastaruoju metu Lietuvos žymūs politikai bei žiniasklaidos priemonės itin dažnai teisėjų bendruomenę vadina „Teisėjų partija”, siedama šį pavadinimą netgi su KGB ir Komunistų partija.

Tenka pripažinti, kad tokios nuolat išreiškiamos nuomonės sąlygoja didėjantį susirūpinimą ir nerimą teisėjų bendruomenės viduje. Lieka tik spėlioti, kam naudingas vienos iš trijų valstybės valdžių nuolatinis menkinimas, įvairūs neigiamą atspalvį turintys palyginimai, etiketės. Akivaizdžiai matyti, kad siekiama sukurti įvaizdį, kad po Nepriklausomybės atgavimo sąžiningų ir nepriklausomų teismų taip ir neatsirado. Tokiu būdu menkinama ne tik teismų sistemos, bet ir pačios valstybės reputacija.

Teismų sistema Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra viena iš trijų valstybės valdžių, kurių galias riboja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Visos trys valdžios glaudžiai sąveikauja, taip iki minimumo sumažinant grėsmes demokratinei valstybių santvarkai. Kai viena iš valdžių yra nuolat menkinama, kyla grėsmė, kad valdžių pusiausvyra bus pažeista. Kam reikalinga silpna, suskaldyta teismų sistema? Tikrai ne Lietuvos visuomenei.

Kiekvienas žmogus suvokia, kad teismų sistemoje, kaip ir bet kurioje kitoje valstybės gyvenimo srityje, yra problemų. Kai kurios jos tikros ir gilios, o kai kurios, pasitelkiant viešas manipuliacijas, dirbtinai sukuriamos. Kas galėtų paneigti, kad jos kuriamos siekiant politinių dividendų arba norint nukreipti dėmesį nuo realiai šiuo sunkmečiu iškilusių ir reikalingų nedelsiant spręsti problemų.

Teismų sistema kiek galėdama stengiasi spręsti savo problemas ir naudojasi teisės aktų jai teikiamomis galimybėmis gerinti savo pačios veiklą. Visos valstybės valdžios turi valdingų įstatymais suteiktų įgaliojimų priskirtoms funkcijoms įgyvendinti, ir tai nėra privilegija; tai – normalus procesas vardan jau minėto valdžių padalijimo principo ir valdžių pusiausvyros išlaikymo.

Teismai niekada neneigė turį problemų kvalifikacijos kėlimo, viešumo, priimamų sprendimų aiškumo srityse, atvirai apie tai kalba ir nepretenduoja į teisuolio titulą. Teismai taip pat turi poreikių ir teisės aktų nustatytose ribose, vadovaudamiesi tarptautiniais standartais kartu su kitomis dviem valstybės valdžiomis siekia juos tenkinti. Tačiau nesutarimai tarp kitų valdžių aiškinant Konstitucijos nuostatas neturėtų paveikti eilinių teisėjų veiklos bei požiūrio į juos ir teismų sistemą apskritai.

Tad kviečiame visus kolegas teisėjus susitelkti, susikaupti ir šį ne tik ekonominiu, bet ir psichologiniu aspektais sunkų etapą elgtis santūriai, savikritiškai ir objektyviai save vertinti, o svarbiausia – kruopščiai dirbti vykdant pagrindinę Konstitucijos numatytą pareigą – teisingumą. Ramiai ir oriai reaguokite į nemotyvuotus bandymus sumenkinti ir kartu nepamirškite atsižvelgti į konstruktyvią kritiką, neslėpti ir taisyti savo klaidas bei nepriekaištinga veikla užkirsti kelią manipuliacijoms ir sąmokslo teorijoms.

Lietuvos Respublikos teisėjų asociacija kategoriškai atmeta pasvarstymus „teisėjų partijų” ir „teisėjų klanų” klausimais ir toliau aktyviai gins teisėjų teises, garbę ir orumą, rūpinsis socialinėmis garantijomis bei protestuos prieš nepagrįstus pasisakymus viešojoje erdvėje. Teisėjai kviečia visuomenę skirti pagrįstą kritiką nuo šmeižto, užgauliojimų ir atvirai demonstruojamos nepagarbos teismui.

Raginame ir žiniasklaidos atstovus prisiminti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą bei juo vadovautis kasdienėje savo veikloje, dorai ir sąžiningai atliekant vadinamosios ketvirtosios valdžios funkciją.

Prisipažinsiu, esu vienas iš tų, kuris teisėjų sąžiningumu pasitiki labiau nei kai kurių iš jų kompetencija. Nesutinku su daugybe viešai reiškiamų apibendrintų kaltinimų teisėjams korupcija ar kitais nusikaltimais. Nusikaltimai turi konkrečius asmenis, o ne abstrakciją.

Tačiau kai skaičiau šį ir dar keletą laiškų visuomenei, kur teisėjai atvirai sako, “skatiname visus Lietuvos gyventojus, politikus ir žiniasklaidą atsakingiau reikšti savo nuomones ir ieškoti civilizuotų, nesmurtinių ir teisinių kelių problemoms spręsti”, aiškiai suprantu, jog šią sistemą pažeidžiama darome mes patys.

H.D. kodas

Lietuvoje galioja įstatymai, kurie gina žmogaus privatų gyvenimą. Tai suprantama. Tačiau kartais žurnalistams ir jų kolegoms, kurie dirba atstovais spaudai teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose, laikytis tokių įstatymo normų tenka labai keistomis aplinkybėmis.

Štai Lietuvos apeliacinis teismas šių metų liepos 2 dieną išplatina tokį pranešimą:

“2010 07 02
H. D. lieka suimtas
Lietuvos apeliacinis teismas atmetė H. D. (gim. 1957 m.) gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 2 d. nutarties, kuria jam suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.

<...> H. D. byla yra sudėtinga ir didelės apimties, ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl kelių dešimčių nusikalstamų veikų, kurios buvo įvykdytos nuo 1993 metų, be to, įtariama, kad nusikalstamame susivienijime dalyvavo apie keliasdešimt įtariamųjų. Byloje yra daug nukentėjusiųjų, liudytojų, su kuriais atliekami nemažai laiko trunkantys procesiniai veiksmai, byloje yra vykdoma kitų nusikalstamo susivienijimo narių paieška, atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai kitose užsienio šalyse. Taigi, teismas daro išvadą, kad byla atitinka ypatingo sudėtingumo ir didelės apimties kriterijus, joje tyrimo vilkinimo nenustatyta, todėl įtariamajam kardomoji priemonė – suėmimas tęsiamas ilgiau kaip 6 mėnesius pagrįstai.

Iš bylos medžiagos (Bulgarija, nusikalstamas susivienijimas, dešimtys nusikalstamų veikų ir pan. ) matyti, kad H. D. buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, buvo ieškomas ir sulaikytas Bulgarijoje, kur gyveno apsimetęs kitu asmeniu.”

Pasakysiu paprastai: man tas veikėjas H.D. labai jau panašus į Henriką Daktarą. Tą, kuris Kauno nusikalstamo pasaulio “autoritetu” vadinamas. Gal aš ir klystu, bet tomis dienomis dalis žurnalistų šią žinią paskleidė be jokių H.D., o tiesiai šviesiai rašė apie Henriką Daktarą.

Todėl atidžiai skaitant visas prenešimo spaudai detales, gali džiaugtis, kad kolegoms žurnalistams buvo suteiktos pakankamai aiškios nuorodos apie asmenybę, kuriai buvo taikomas teismo sprendimas. Bet jei tų nuorodų tiek daug, tai ar apsaugomas privatumas? Panašu, kad ne. Tai gal tada nereikia vynioti visko į vatą ir versti teisėsaugos institucijas kalbėti abrakadabra, iksaisygrikais ir eidždi ar kitomis užuominomis?