Delfi.lt gegužės 1-ąją paskelbė, kad ES lietuvių neprivertė gerbti nei moterų, nei mylinčių tą pačią lytį. Kai įstojome į ES, taip pat žengta žingsnių – įsigaliojo Lygių galimybių įstatymas, numatęs draudimą diskriminuoti asmenis dėl įvairiausių kitokių pagrindų. Lygių galimybių kontrolierės Aušrinės Burneikienės teigimu, priiminėjant minėtą įstatymą politikai buvo pakankamai apsisprendę, nekėlė didelių diskusijų, kad būtina uždrausti bet kokią žmogaus diskriminaciją dėl įvairiausių pagrindų.
D.Radzevičius: Šiandien gera proga pakalbėti iš esmės apie kitą dalyką. Kodėl mes (ir ypač žurnalistai) vis dar mąstome, kad ES ar kažkas kitas gali PRIVERSTI ką nors gerbti? Tai taip primena vieną rusišką posakį, kai iki žemės graibymo prigėrę du sugėrovai vienas kito klausia: „Ar tu mane gerbi? Tada išgeriam!”. Bet juk nei ES, nei sugėrovas realiai niekada neprivers ko nors gerbti. O Lietuvoje tą pagarbą ne kartą bandyta skiepyti būtent prievarta. Panašiai kaip ir Jogaila krikštijo Lietuvą. Karaliui Mindaugui krikštas ir kiti nesutarimai baigėsi labai liūdnai. Nes jei skiepiji naujoves ir svetimybes be diskusijų, be išaiškinimo – tuomet reakcija būna paprasta. Žmonės ją priima kaip neišvengiamybę. Bet ne daugiau. Taip ir atsitiko. Skubėjome į ES. Geresnio gyvenimo. Bet kad turtingiau gyventume, reikėjo kuo greičiau atitikti ES „standartus”. Tai ir ėmėme visus juos iš eilės. Tiksliau sakant, ėme politikai ir juos įdieginėjo įstatymuose. Laiko patikrinti tas nuostatas praktikoje nebuvo. Ir diskusijoms laiko buvo labai nedaug arba kartais ir visai nebuvo. Buvo dažnai argumentuojama, kad jei norime į ES – turime suderinti viską ir visur su ES teise. O realus gyvenimas liko kitoks. Štai dabar ir jaučiame pasekmes. Ir pirmasis narystės ES penkmetis primena seną patarlę – norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada. Todėl gal politikai šia proga prisimins vieną svarbų dalyką – neskubėk, ir būsi pirmutinis. O skubos darbą velnias renka. Panašu, kad kai kurias nuostatas dėl lygių galimybių turime ir vėl iš naujo aptarinėti. Vien represinėmis priemonėmis didėjančių problemų tikrai neišspręsime.
Dainius teisus – mes lietuviai esame karių tauta, todėl taip lengvai neatsisakysime savo vyriškosios tapatybės. Būtent stiprių ir vyriškų didvyrių – partizanų dėka mes dabar galime džiaugtis lietuviška Lietuva ir puikiai integruotomis tauti
nėmis mažumomis. Juk pagal šviežią ES apklausą rusai Lietuvoje jaučiasi mažiausiai diskriminuojama tautine mažuma visoje ES! Taigi mes esame tikrai toleranti6ki
tiems, kurie gerbia mus ir mūsų vertybes.
Dabar adrianui:
Mes stojome į ES, kaip į ekonominę sąjungą. Tai nereiškia kad mes privalome pritarti visoms po įstojimo atsirandančioms nesamonėms, tokioms kaip lisabonos sutartis, persekiojimas už dorovės propagavimą ir pan. Kas, jei ne represijos yra del
fyje komentarą parašiusios senutės gydytojos baudimas pinigine bauda?
Afrikoje genocidas yra pakankamai įprastas dalykas – o ES „pasisakymai” aišku nėra kišimasis kur nors – jie išvis neturi jokios įtakos ten 😀
O va Lietuvoje suverenitetas priklauso Tautai – paskaityk Konstituciją, jei tą pamiršai. ES direktyvos man asmeniškai nedaug ką reiškia.
Bažnyčia kaip tik yra didžiausias dorovinis autoritetas Lietuvoje – ji rūpinasi tais, kam labiausiai reikia pagalbos – pavargėliais ir gyvenime pasimetusiais žmonėmis. Aš pats esu pagonis, bet Katalikų bažnyčios autoritetą neigti būtų beprasmiška.
teisingai manai!
Gražus bandymas manipuliuoti žodžiais!
ES nebando nieko versti ir nenaudoja jokios represijos. Tačiau taip, ES pasisako už žmogaus teisių paisymą savo teritorijoje – tokias, kokias jas supranta Vakarų pasaulis.
#1 – LT nebuvo verčiama stoti į ES, tačiau įstodama pati pasirinko laikytis ES įstatymų (nemaišyti su kryžiaus žygiais);
#2 – jeigu afrikoje vykdomas genocidas, pasisakydami prieš jį mes nenaudojame represijos, mes veikiau kovojame už žmogaus teises; afrikos atveju tai gali būti kišimasis į suverenios valstybės vidaus politiką (pateisinamas ar ne), tačiau LT atveju LT yra ES dalis, todėl naivu net įsivaizduoti, kad ES įstatymai čia negaliotų;
#3 – tiesa yra ta, kad LT žmogaus teisės yra labai liūdoj padėty, didelia dalimi dėl nepažabotos bažnyčios įtakos politikų sprendimams
Ar nėra dialektiškai prieštaringi patys teiginiai, apie kažką, represinėmis priemonėmis kovojant už elementarias žmogaus teises?